Skip to content

Zeibekiko. Vienišas šokis

2016/01/27

Pradėkime nuo tikros istorijos. 1973 vasario 25 dieną tūlas Nikos Koemtzis nužudė 3 žmones ir dar 5 sužeidė, pasišvaistęs peiliu naktiniame Atėnų klube. Ir visa tai dėl šokio. Dėl zeibekiko šokio.

Pasirodo Nikos išėjimo iš kalėjimo proga jis su broliu ir keliais draugais užsuko į naktinį klubą. Čia jo brolis užsisakė, kad muzikantai pagrotų jo mėgstamą dainą ir pasiruošė zeibekiko šokiui. Tačiau šalia Nikos brolio aikštelėje atsistojo ir dar vienas žmogus, persirengęs policininkas. Muzikantai apskelbė, kad bus grojama užsakyta daina, bet policininkas nesitraukė iš aikštelės. Vyrai susipešė ir tada jau neišlaikė Nikos nervai. Rezultatas aprašytas aukščiau.

Už tokį pasirodymą Nikos buvo nuteistas 3 mirties bausmėms ir 7 terminams iki gyvos galvos. 1977 m. bausmė pakeista įkalinimu iki gyvo galvos. Vis tik 1996 m. Nikos buvo suteikta malonė ir jis išėjo į laisvę.

Kodėl šokių aikštelėje kilo grumtynės? Kaip ir minėjau viskas dėl zeibekiko šokio. Tai ypatingas šokis. Skirtingai nuo kitų graikų šokių, tai nebe bendruomenės, bet asmeninis šokis. Vienu metu jį gali šokti tik vienas asmuo. Paprastai vyras. Tradiciškai vyras užsisakydavo dainą ir pradėdavo šokį. Ir didžiausiu vyriškumo įžeidimu buvo laikoma, jei prie šokio prisijungdavo kitas asmuo. Konflikto dažniausia nepavykdavo išvengti.

Tai kas tas zeibekiko? Zeibekiko tai „vienišas liūdesio“ šokis, šokis neturinti nustatytų žingsnių, bet užpildytas emocijų ir jausmų. Tai emocijų ir jausmų išreiškimas šokyje, nedidelėje erdvėje susiliejant su muzika. Paprastai šokėjų rankos būna plačiai išskėstos. Pasak tradicijos taip simbolizuojamas erelis, laisvė nuo skausmo ir problemų. Būtent tam ir skirtas zeibekiko, išsilaisvinti nuo liūdesio.

Sakoma kad seniau zeibekiko buvo „iššokami“ neišsipildę gyvenimo lūkesčiai, neviltis, pražuvę svajonės, skausmas ir pralaimėjimas. Nes tikima, kad visas problemas galima pažaboti su zeibekiko. Šokėjas nebijo išreikšti savo skausmo ir parodyti savo silpnumo. Dažnai dainos žodžiai padeda visa tai išreikšti, dėl to dainą šokėjas renkasi labai atidžiai, nes daina lygiai taip pat išreiškia jo asmeninius išgyvenimus. Suskambus muzikai prasideda žingsnių ir figūrų improvizaciją. Kartais zeibekiko šokamas apie vyno stiklinę, kartais ant stalo, kurį žiūrovai dar ir pakelia. Paprastai zeibekiko šokamas jau po vidurnakčio ar vakarėliui artėjant į paskutinę savo dalį. Be abejonės, alkoholis irgi vaidiną menką vaidmenį, gal dėl to šokis kartais gali pasirodyti, kiek keistokas. Bet ta lengvai apsvaigusio proto būsena dažna būtina norint šokti zeibekiko. Sakoma, kad geras šokėjas šokiu gali papasakoti savo istoriją.

Seniau, žiūrovai jokiais garsais stengdavosi neperplėšti šokio, iš pagarbos šokėjui buvo susilaikoma net nuo aplodismentų. Šiuo metu šis paprotys pakitęs ir dažnai šokėjo draugai apsupa jį ratu ir ploja viso šokio metu.

Ir nors žiūrint iš šono, gali pasirodyti, kad tai ne šokis, o tik šokėjo noras pasirodyti, vis tik zeibekiko buvo ir vis dar tebėra jausmų išraiška. Tai šokis sau pačiam ir dėl savęs. Žiūrint zeibekiko kyla mintys apie senovės graikų misterijas, kuriose šokis vaidino tikrai svarbų elementą.

Nori nenori vėl grįžtu prie mėgiamo personažo Aleksio Zorbos: Kiekvieną kartą, kai dėl ko nors nesitveriu savam kailyje, jis šaukia man: „Šok!“ – ir aš šoku. Ir tada iškart palengvėja. Kai tada Chalkidikėje numirė mano vaikas, mažasis Dimitrakis, aš dariau tą patį – šokau. <…> Bet jei tą akimirką nebūčiau šokęs, būčiau tikrai išprotėjęs – iš skausmo.“

Zeibekiko šokis kilęs Anatolijos, regiono aplink Smirną (dabartinis Izmyras). Manoma, kad tai Zeibekų genties (Mažosios Azijos tautelė) karo šokis, kadaise vaizdavę erelio skrydį (kai kur rašoma sakalo). Po didžiosios katastrofos, Smirnos pabėgėliai šį šokį atsinešė į Graikiją, kur jis iš populiarėjo.

Ilgą laiką zeibekiko buvo vyrų šokis, bet paskutiniu metu ir zeibekiko pasidavė šiuolaikinio gyvenimo vilionėms, tad pasitaiko, kad jį šoka ir moterys. Beje, yra ir tik moterų šokis – tsifteteli.
Viena iš geriausių zeibekiko dainų laikomas Manos Loizos kūrinys „To zeibekiko tis Evdokias”. Tai instrumentinis kūrinys, nes pasak legendos, nei vienas tekstų rašytojas nenorėjo rašyti, šiam kūrinui teksto, pakako vien muzikos, kuri savaime yra tobula ir tekstas jų nuomone gali sugadinti tą harmoniją. Legendos gražu🙂

Šiek tiek apie graikų šokius

2016/01/21

Prieš keletą metų tamsų vakarą ėjau apelsinmedžiais nusėtom Atėnų gatvelėmis toldamas nuo Akropolio. Netoli viešbučio nedidelėj užeigoj, na tokioj kur ryte užsuki kavos, gal sulčių, tiropitos ar kažko panašaus, vyko smagybės. Plieskiant šviesoms tarp besiplaikstančios muzikos trypė graikai. Kažkokį šokį, o man teliko stebėti tą šėlsmą pro uždarytos užeigos langą ir spėlioti tokių linksmybių priežastį. Dabar galvoju, kad priežasties ir nebuvo, kad jie tiesiog šoko, nes tai tiesiog jų esybės dalis. Tūkstantmetės kultūros anspaudas.

Graikų šokius buvau matęs ir anksčiau, Kretoje, Rode, Kose, bet tie surepetuoti šokiai nublanko prieš paprastą šokį Atėnų užeigoje. Vėliau užmatytas toks pat impulsyvus Ponto graikų šokis ir visai išvarė iš proto. Nors pirmas bandymas pajusti graikišką ritmą Mavrelio tavernoje ir  nebuvo sėkmingas, gal dėl vyno, gal dėl vis neatsikratyto šiauriečio nerangumo.  Galų gale atsiradus progai ir pats panorau bent šiek tiek paliesti ir šį  graikų civilizacijos aspektą. O prisilietus, be abejonės, kilo klausimas iš kur kilo tie graikų šokiai, koks jų vaidmuo civilizacijoje.

The dance, of all the arts, is the one that most influences the soul. Dancing is divine in its nature and is the gift of the gods.

Plato

Ši Platono citata geriausia parodo kas yra ir buvo šokis graikams. Šokis nuo seno buvo vienas iš svarbių bendruomenės elementų, viena iš svarbiausių pramogų rūšių. Šokiu graikai išreikšdavo tiek asmenines, tiek visos bendruomenės emocijas – džiaugsmą ir liūdesį, šokiu pažymėdavo visus svarbiausius asmeninius ir polio įvykius. Šokdavo prašydami gero derliaus, besiruošdami karui, švęsdami pergales, šokdavo per vestuves ir norėdami įveikti ligas. Šokdavo, nes šokis teikė džiaugsmą. Ir kiek teko matyti, vis dar teikia.

Platonas, Sokratas, Homeras, Ksenofontas savo raštuose minėjo šokį. Šokio scenos vaizduojamos ant antikinių vazų, bizantinėse freskose, tautinis šokis vis dar gyvuoja Graikijoje ir tai tik dar kartą parodo jo reikšmę gyvenime.

Vis tik kokie buvo tie antikiniai šokiai tegalima spėlioti, nes nei piešiniai, nei raštai neparodo žingsnių, nesuskamba natomis ir ritmais. Ką tikrai galima pasakyti, tai kad dabartiniai tradiciniai graikų šokiai tikrai nėra tokie patys kaip antikos laikais. Ar jie turi sąskambių? Be abejonės, bet kiek ir kokių be galo sunku pasakyti, per ilgas laiko tarpas skiria, per daug įvairių užkariautojų keitėsi, per daug patys graikai pasklido po pasaulį.

Šokio ištakos susiję su religija, kadaise tai buvo sakralinis menas, auka dievams, prašant gero derliaus,  lietaus, pergalės ar dar kažko. Šokis gimė iš judesių ritualinių apeigų metu. Gal dėl to ir tikima, kad šokis buvo dievų dovana žmonėms.

Seną religijos ir šokio ryšį dar ir šiuo metu galima pamatyti graikų bažnyčiose vedybų metu. Jaunieji papuošiami gėlėmis nusėtomis karūnomis ir kunigui sujungus jų rankas, jaunieji kartu su juo atlieka šokį apie altorių, apsukdami jį tris kartus. Net neabejoju, kad ši tradicija atėjusi iš senesnių nei krikščionybė laikų.

Vėliau šokis tapo teatro, tos nuostabios graikiškos tradicijos, dalimi. Šokis pamažu tapo ne tik pramogos, bet ir kūno lavinimo priemone. Šokis tapo ugdymo ir pasiruošimo karui priemone. Tas pats jau minėtas Platonas, pritarė savo mokytojui Sokratui, teigdamas, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo mokėti šokti, nes šokis padeda tvirtinti kūną ir paruošti jį karui. Dalyje Senovės Graikijos miestų vyrai buvo mokomi šokti, už tai mokant miesto lėšomis. O mokiniai kasmet rengdavo pasirodymus miestiečiams

Prieš pora metų Atėnuos išsižiojęs stebėjau iš Ponto ištremtų graikų palikuonių atliekamą Pyrrihios šokį (dar vadinamą Serra), tik vėliau sužinojau, kad šį šokį atlikdavo dar spartiečiai treniruodamiesi, kad tai karo šokis, kurį ko gero šoko Aleksandro kariai, kad šokis imituoja kovą. Arba tas pats hasapiko „įkvėpęs“ gyvenimą Sirtakiui, taip pat kadaise buvo karo šokis, atliekamas Bizantijos karių, o vėliau perimtas Konstantinopolio mėsininkų.

Šokis Antikos graikų buvo laikomas viena iš aukščiausių meno formų.

Atėjusi krikščionybė stengėsi sunaikinti senosios pagonybės simbolius arba juos panaudoti savo ritualuose. Todėl galima neabejoti, kad įsigalėjus naujai religijai, seni šokio ir pagoniškų dievų ryšiai buvo sutraukyti, tais pačiais metodais, kaip ir senosios šventyklos. Ir nepaisant to šokis išliko, tiesa dingo sakralinė reikšmė, net gi galima rasti teiginių, kad šokis „suvulgarėjo“. Gal ne veltui viduramžių pradžioje Konstantinopolyje šokėjos tuo pat metu buvo ir sekso paslaugų teikėjomis. Beje vieno iš žymiausių Bizantijos imperatorių Justiniano žmona buvo šokėja. Ir kiek teko susipažinti, ko gero jos dėka Justinianas išliko imperatoriumi,  imperatorienė Teodora buvo imperatoriaus įkvėpėja, bet tuo pat metu jos įtaka ko gero prisidėjo prie vieno žymiausių Bizantijos karvedžių Belisarijaus nušalinimo. Bet šokis tada galbūt nutiesė kelią į imperatorienės sostą.

Kaimuose šokis ko gero ir toliau išlaikė džiaugsmo teikėjo statusą, tik jis buvo pritaikytas naujai religijai. Neabejoju, kad religinių švenčių metu buvo šokama, kaip ir asmeninių švenčių metu. Ko gero kito žingsniai, gal muzika, bet ne tas džiaugsmas, kurį teikė šokis. Nes šokis graikui taip ir liko spontaniškas ir natūralus džiaugsmo aktas.

Negaliu neprisiminti vienos iš nuostabių knygų – „Graikas Zorba“. Šioje knygoje, kaip ir filme beje, šokis atlieka savo vaidmenį. Zorbai, tam nepalenkiamam gyvenimo džiaugsmo apologetui, šokis buvo ne tik būdas nusimesti visus sunkumus, bet ir įkvėpimo šaltinis, tarsi vedlys lydintis per sunkumus ir iššūkius. Šokis Zorbai buvo jo vidinį potencialą išlaisvinanti jėga. Ne veltui matyt ir filmas baigėsi scena, kurioje Bazilis prašo jį išmokyti šokti ir vėliau su Zorba trypia Kretos paplūdimyje Sirtakį. Sirtakį, kuris gimė iš hasapiko žingsnelių, specialiai filmui „Graikas Zorba“. Taip pasikartosiu, sirtaki nėra tradicinis graikų šokis, o tik šiais laikais perdirbta tradicinio hasapiko versija.

Graikija pilna šokių. Ir nors dažnai šokiai turi tą patį vardą, bet skirtinguose regionuose jie gali atrodyti visiškai kitaip. Neseniai pradėjau mokytis hasapiko ir koks buvo mano nustebimas, kai peržiūrėjęs ne vieną klipą youtube supratau, kad visuose juose šokio žingsniai skirias. Likęs tik motyvas.

Nes improvizacija dar viena būtina graikų šokių dalis.  Todėl tas pats šokis skirtinguose kaimuose gali skirtis, nes kiekvienas šokėjas ant iš protėvių atsinešto šablono „mauna“ dar ir savo judesius, nes improvizacija šokėjo saviraiškos forma, atitinkanti jo įgūdžius ir nuotaiką. Dėl to Graikijoje galima sutikti begalę to paties pavadinimo šokio variacijų. Tiesa, šiais laikais improvizacijos nyksta, nes atsiranda mokytojai, kurie moko konkrečias šokio versijas, išstumdami improvizaciją į pakraščius, ypač miestuose.

Didžioji dalis graikų šokių atliekami ne poromis, kaip įprasta Vakarų kultūroje, bet šokant puslankiu, dažnai susikabinus rankomis ar jas laikant at bendrašokių pečių. Paprastai būna ir šokio vedantysis.

Ponto ir Rytų Trakijos graikų šokiai dažnai šokami pilnu ratu susikabinus sulenktomis rankomis ir be vedančiojo.

Keliuose rastuose tekstuose teigiama, kad šokimas pusračiu ar ratu kilo iš senų laikų, kai buvo šokama klojimuose, iškūlus javus. Derliaus nuėmimas savaime šventė žemdirbiams, tad nenuostabu, kad tą pažymėdavo šokiu iškūlus javus. Klojimai gi Senovės Graikijoje buvo rato formos.  Kai kurie tyrinėtojai lenda dar giliau, teigdami, kad šokis buvo glaudžiais susijęs su saule ir mėnuliu, kurie be abejonės, senovėje buvo sudievinti. Bet kokiu atveju jau vien tai kad vis dar šokama pusračiu rodo ryšį tarp praeities ir dabarties.

Moteris aukse

2015/10/18

Pamenu kadaise Žydų tautos istoriją mokė toks priekurtis Šūbas, mėgęs pasakoti kaip plaukė per Eufratą. Antisemitizmo užuomazgos tada jau buvo įsitvirtinę tarp studentų. Istorijos studentų, kurie lyg ir turėtų suprasti kas atsitiko. Vietoj to, Izraelio ambasadoriuj teko apleisti auditoriją Istorijos fakultete, dėl ko gero net ore jaučiamo antisemitizmo. Šaipėmės iš Šūbo, nesistengdami jo suprasti. Nes kam stengtis suprasti, kai galima tiesiog bukai tikėti kelintoj kartoj įsišaknijusiais stereotipais. Vis dar atsimenu draugo nupieštą žydo šaržą, tiesianti ranką pasisveikinimui, o už nugaros laikantį kruviną peilį. Juokėmės, nes atrodė juokinga. Dabar galvoju kodėl? Tuomet negalvojau.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė, pasaulio supratimas tame tarpe. Vis dažniau pagaunu save mąstantis, kad norėčiau pažinti žydiškas Vilnių, tą kuris turėjo didžiąją sinagogą, kur gyveno litvakai, tą Vilnių, kurį savo nelaimei išsipjovėme ir pridengėm kilimu, kad kuo greičiau pamiršti ir nematyti.

Šindlerio sąrašas, Pianistas ir begalė kitų filmų sulaukė pasaulinio pripažinimo, bet tik šiandien pažiūrėjęs Woman in Gold pajaučiau supratęs kas atsitiko. Ko gero pirmą kartą pilnai supratau ką padarėm tiem žmonėms. Kiek neapykantos mumyse šalia gyvenantiems ir kiek nedaug tereikėjo, tai gaivališkai griovimo jėgai išlaisvinti. Ir nors filmas apie Austriją, šalį, kuri kažkada padėjo sugriauti ir Abiejų Tautų Respubliką, tačiau panašūs procesai vyko ir čia, mūsų žemėje.

Nors filme pasakojama apie teisinę kovą dėl pagrobtų paveiklsų, bet man didžiausią įspūdį paliko ta filme įpinta kelionė atgal, tas suvokimas, kad tie žmonės buvo piliečiai, patriotai, tik kitos tautybės. Ir už tai sumokėjo. Kaip greitai išplinta beprotybė. Juolab, kad dabar realiu laiku tą matome visai šalia.

“Kai jūs žiūrite į šį paveikslą, jūs matote meno kūrynį”, sakė Marija komsijai. “Aš matau savo tetą”.

Kažkada teko skaityti apie antisemitizmo raidą Europoje. Nes tas pragaištingas gaivalas su mumis ja seniai. Jau tūkstantmetį jis nuodija mintis ir idėjas. Kilęs kryžium prisidengusių bepročių, žygiuojančių atsiimti Jeruzalės iš saracėnų.  Jeruzalės! Jaučiat absurdą? Žydų miesto, švento miesto. Visiška beprotybė.

Kas kartą išgirdęs, kaip mes lietuviai didžiuojamės kai mūsų tautiečiai svečiose šalyse išlaiko savo papročius, kalbą ir tradicijas, mes lygiai taip pat nenorime, kad pas mus gyvenantys svetimtaučiai, išlaikytų savąja tapatybę.

Ali Paša ir akmens miškai. Šiaurės Graikijos nuotrupos

2015/09/27

GRK_2015_6__1260

Graikija tiesiog perpildyta legendomis. Kai kurios mena laikus, kai bronza kaustyti nenuoramos vyrai rungėsi nesibaigiančiose kovose, kai kurios gi mena ne tokius ir senus laikus. Kažkada keliaudamas po Peloponesą žavėjaus Mani pusiasalio legenda apie vienintelį niekad nepavergtą graikų žemės lopinėlį, vėliau tą patį iš Dimitrio girdėjau ir apie Sfakia Kretoje. Šiaurės Graikijoje radau dar vieną panašią legendą – Zagorohoria. Tiesa šio regiono gyventojai vis tik lenkė nugarą užkariautojams, bet turėjo begalę privilegijų. Nors Sfakia dar aplankiau, tegirdėjau tik Dimitrio pasakojimus, bet visų šių vietų bendras bruožas – savo atšiaurumas ir laukinis grožis.

Apie Zagorohoria Liudas pasakojo jau ne kartą, vis bandė įteigti, kad ten apsilankyti būtina. Tad po eilinio tokio pastebėjimo, maršrute atsirado Joanina, miestas iš kurio gana nesunku patraukti į Zagorohoria. Joanina traukė ir dar viena legenda, tiksliau į atmintį įsirėžusia ištrauka iš grafo Montekristo apie Ali Paša žūtį. O tą knygą paauglystėj skaičiau keliolika kartų :) Be to šalia Joaninos  dar netoli yra senučiukas teatras.

Skylės grindyse

GRK_2015_6__1284

Joanina išsidrėbusi apie ežerą, kuriame yra sala, kurioje savo ruožtu yra vienuolynas, kuriame savo ruožtu buvo nušautas Ali Paša. O jei be ruožto, tai miestas ilgą laiką buvo Epyro valdovo Ali Pašos sostinė. Ir nors tuo metu tos žemės lyg ir priklausė Osmanų imperijai, bet tas pavaldumas kiek pavyko suprasti kartais būdavo toks sąlyginis. Na kol sultonas karių nepasiųsdavo. Taip savo valdymą baigė ir albanas Ali Paša. Ir A.Diuma išdėstytą istorijos versiją ta mirtis panaši tik pačia mirtimi.  Ali Paša apsupu saloje ir pro grindis sušaudė. Tik skirtingai nuo knygos, jo žmonos nepardavė į vergiją. Jo žmona jauna ir kaip sako legendos beprotiškai graži krikščionė Vasilikė gavo namą Konstantinopolyje kur ir gyveno. Gi Ali Pašos galva buvo nusiųsta sultonui, o kūnas palaidotas Joaninoje. Ir dabar pilyje šalia mečetės galima jį aplankyti. Ir verta. Ne tiek dėl kapo grožio, kiek dėl galimybės paklaidžioti po Joaninos senamiestį. O jis osmaniškas. Su laukan išvirtusiomis langų grotomis, siauromis gatvėmis ir spalvotais namais.

GRK_2015_6__1295

Būtina užsukti pasižiūrėti ir kulkų suvarpytų grindų į vienuolyną saloje. Iš jo ne daug belikę. Pora pastatų, o graikai juose įkūrę muziejų. Mėgsta jie Ali Paša. Nepaisant to kad jis musulmonas, kad garsėjo žiaurumu, bet jo aplinkoje subrendo dalis Graikijos nepriklausomybės kovų dalyvių. Tik patekti į  muziejų ne taip jau ir paprasta. Į salą kelią keltai, bet čia jau turistų tyko parduotuvių labirintas. Joanina garsėja sidabrakaliais, tad jau salos prieplaukoje pasitinka parduotuvės ir tavernos, ir iki pat muziejaus tenka brautis pro juvelyrus. Nenuostabu, kad prie muziejaus atėjome tik dviese iš penkių.

Muziejus nedidelis, bet paliko įspūdį ginklų kolekcija, tautiniais kostiumais (epyriškąjį taip ir norėjosi pasimatuoti) ir aišku 19 a. nargile bei kulkų suvarpytomis grindimis.  Vieta verta užsukti.

GRK_2015_6__1286

Akmens magija

Na o toliau kaip ir sakiau laukė Zagorohoria. Ten kalnuose yra nuostabus gamtos kūrinys – Vikos tarpeklis. Iškalbingas užrašas Monodendri (Vieno Medžio) kaimelyje sako, kad Gineso rekordų knyga pripažino šį tarpeklį giliausiu pasaulyje. Nors jis tik 900 metrų gylio. Bet nu pasirodo tai giliausias tarpeklis, o ne giliausias kanjonas. Skirtingi žodžiai, skirtingos kategorijos🙂

GRK_2015_6__1205

Pakeliui dar verta sustoti turistų informacijos centre. Ten pažers ne tik žemėlapį, bet ir informacijos. Šio sustojimo dėka, aplankėme ne tik tarpeklio apžvalgos aikštelę prie Monodendri kaimo, t.y. tarpeklio pradžioje, o  prasukome ir pro Oksia apžvalgos aikštelę ik kurios pėdini tarpeklio šlaite išsitiesusiu takeliu. Be vaizdai, vaizdai ten įspūdingi. Tarpeklio apačia galima ir praeiti, sako tai vienos dienos žygis. Tad ir čia lieka neužbaigtų reikalų🙂

Visa tai slaviško skambesio turinčiame Zagorohoria regione, kuris savo ruožtu yra dalis legendinio Epyro. Taip to paties Epyro, katro karalius Pyras sulupęs romėnus, gailiai žiūrėjo į savo kariuomenės likučius ir kurio vardas minimas frazeologizme „Pyro pergalė“.

GRK_2015_6__1264

Ir tarpeklis dar ne viskas. Akį savo pilkšvo akmens grožiu traukia kalnų kaimeliai. Arhontika vadinami namai ir jų stogai sukurti iš vietinio akmens, kurio pakeliui gali atsižiūrėti iki soties. Ir nors šie miesteliai pripratę prie turistų, vis tiek verta ten užsukti.

Paskutinė Zagorohoria dovana buvo akmeninia tiltai. Prieš keletą šimtmečių vietiniai visame regione pristatė fantastiškai žavių akmeninių tiltų. Tokių žavių, kad ir šiandien jų atvažiuoja pasižiūrėti. Kažkada jie jungė kaimus, kai kalnai paplūsdavo atlydžio ir lietaus vandenimis. Dabar gi malonina turistų akis.

GRK_2015_6__1226

Tiesa pasakius Zagorohoria reikia skirti daugiau laiko, nei ta mūsų skirta diena. Daug daugiau. Nes vien prie tarpelio noris kabėti ne vieną valandą. O dar sako ten kalnuose yra tik pėsčiomis pasiekiamas Drakono ežeras.

Ir dar be abejonės būtina aplankyti Metsovo kaimelį. Mums jis buvo pakeliui į Joaniną, aukštai kalnuose. Nes Metosovo garsėja savo sūriais, kurios pateikia keltus ir vynu. Paragauti būtina. Kaip ir pasidžiaugti keliais, nesustojančiais rangytis aplink kalnus.

Ir orakulas

GRK_2015_6__1333

Išvykdami iš per trumpai matytos Joaninos dar užsukome pas orakulą. Kažkada Dodoni garsėjo šventyklomis ir orakulu, o dabar liko tik teatras. Tik koks pustrečio tūkstantmečio, bet vis dar leisgyvis, intensyviai reanimuojamas, oi restauruojamas. Archeologai, spėju bando teatrą prikelti nežinia kuriam gyvenimui. Visiškai netoli Joaninos ir visiškai nepakeliui turistams, tad be mūsų ir archeologų klaidžiojo tik keletas prancūzų. Šis teatras tik dalis kadaise helenams beprotiškai šventos vietos, ir čia buvo be proto garbintas orakulas. Kiek jau jų mačiau graikų žemėse, o vis dar nežinau kas bus rytoj.

Ir aišku legenda, kaip gi be jos🙂 Herodotas pasakoja, kad kadaise iš Tėbų, tų kurie Egipte išskrido du juodi balandžiai. Vienas jų nutūpė ant ąžuolo Dodoni kaime ir prabilo žmonių kalba. Vietiniai suprato, kad be Dzeuso čia neapsieita, tad ir įsteigė šventyklą ir orakulą. Beje kitas balandis nuskrido į Libiją, kur buvo įkurtas Amono orakulas. Irgi garsus senajame pasaulyje. Ten Aleksandras, tas kuris mums Makedonietis, o graikams Megas, lankėsi

GRK_2015_6__1118

GRK_2015_6__1192

GRK_2015_6__1189

GRK_2015_6__1313

GRK_2015_6__1307

Iš rytų į vakarus arba mergaitė iš Egipto

2015/09/14

Akimirkos noras prasiblaškyti internetuose kartais man primena tą mistinį vieną alaus bokalą. Na tą kur sakoma „gal po vieną“, o dažniausiai baigiasi skaudančia galva ryte. Tai va internetuos vietoj alaus figūruoja informacija. Ir jos ten tiek, kad kartais bandau įsivaizduoti, kaip turėjo jausti kokio tai užupečkio mokslinčius patekęs į Aleksandrijos biblioteką. Bet nu ne apie tai norėjau paporinti. Apie dainą. Tuose visai nemistiniuose internetuose kažkaip užkliuvau už vienos senobinės graikų dainos rebetiko dainos. Mėgstu tokias. Kadangi ir su graikų kalba kiek pažįstamas, tai pabandžiau susirasti ką pavadinimas reiškia ir čia jau prasidėjo :)

Dainos „Misirlou“ pavadinimas pasirodo turkų kilmės ir reiškė „Mergina ir Egipto“ ar tai „Egipto mergaitė“ ar tiesiog „Egiptaitė“. Tai aišku įdomu, nes po tuo tikrai slypi kažkokia seniai pamiršta istorija. Tačiau pasirodo ši negirdėta daina, vis tik nėra tokia jau negirdėta mačiusiems Q. Tarantino „Pulp fiction“, tiesa daina filme gerokai patiuninguota ir be teksto. Bet būtent ji ir pradeda filmą.

O istorija tokia. 1927 m. vienas Istanbule, katras tuomet dar buvo Konstantinopolis/Kostantiniyye, gimęs graikas nuemigravęs į JAV, ėmė ir įrašė savo jaunystės dainą rebetiko stiliumi. Ano vardas buvo Tetos Demetriades. Jausminga ir erotiška daina (o jo paskaitykit tekstą) išpopuliarėjo, buvo perdainuota ne vieną kartą ir ne vienu stiliumi, atsirado arabiška, žydiška, armėniška, turkiška ir dar bala žino kokia jos versija. O autorystę ėmė savintis kone kiekviena tauta iš Rytinės Viduržemio jūros dalies.  Nenuostabu, dainoje persipynę Artimųjų Rytų garsai istorija.

Beje, wiki sako, kad  pirmojo žinoma šios dainos versija yra egiptiečio  Sayed Darwish įrašyta „Bint Misr“. Bet kaip ir minėjau tautos nuo Maroko iki Irako tvirtina, kad tai jų liaudies daina.

Taip ta daina ir keliavo po pasaulį, kol 1962 m. ją į savo albumą įraukė libaniečių kilmės amerikiečių surf roko (pasirodo ir tokia rūšis yra, aga, ji susijusi su serfingavimu) atstovas Dick Dale. Tiesa liko tik pagreitinta ir patiuninguota muzika, tekstas dingo, nes gi pasirodo surf rokas buvo labiau į instrumentinę muziką pakrypęs.

Kai daina nuskambėjo The Ed Sullivan Show ją nugirdo kiti rokeriai The Beach Boys ir įtraukė į savo albumą  Surfin’ U.S.A. Taip nuostabi rytų melodija tapo Kalifornijos pakrantės ritmu.

Dar po keleto dešimtmečių Q. TArantinas ieškodamas muzikos savo būsimam hitui Pulp fiction rausėsi po senas fonotekas ir senas surferių hitas atgimė naujai.  Pats Q.Tarantino būktai pasakė – the song “throws down a gauntlet that the movie now has to live up to.”

Ir tai dar ne viskas. Pasirodo dainos samplus panaudojo ir  The Black Eyed Peas savo kūrinyhe „Pump It“. Rytų melodija ėmė ir patapo Vakarų muzikos kultūros dalimi.

Tokie vat tų internetų keliai. Ir vis tik įdomu, kas ta egiptiečių mergaitė, kuriai šis tekstas kažkada buvo skirtas.

Misirlou

My dear Misirlou, your sweet eyes
Have burned a flame in my heart
Ah ya habibi, ah ya leleli, ah
Honey drips from your lips, ……..

Ah Misirlou, (your) magical fairy beauty
Will drive me crazy, I can’t stand anymore
Ah I will steal you from Arabia

My black-eyed crazy Misirlou
My life changes with a kiss
Ah ya habibi, with a little kiss, ah
From the little mouth of yours, …….

Searching for Sugar man. Šiuolaikiniai stebuklai

2015/08/18

Net ir šiame racionaliame mokslo apibrėžtame pasaulyje, kartais vyksta stebuklai. Vienas toks nutiko kukliam muzikantui iš Detroito.

Kažkada seniai, kai Bob Dylan dar buvo jaunas, o gėlių vaikai dar sklandė saldžiuose žolės dūmuose, Sixto Rodriguez kūrė muziką. Tik savam krašte pranašu jis netapo ir greitai apleido muzikos sceną. Tačiau apartheido užspaustoje Pietų Afrikoje jis tapo pasipriešinimo šaukliu, legenda, apie kurią afrikaneriai nelabai ką, be jo muzikos, ir žinojo. Bet ne viena karta užaugo su Rodriguez muzika.

Ir po keleto dešimtmečių pora gerbėjų sugalvojo išaiškinti kas nutiko Sixto Rodriguez. O toliau gimė dokumentinis filmas „Searching for Sugar man“ ir tai kas buvo pamiršta suskambo iš naujo. Ir damn tai be proto puiki muzika.

Išplėstom ausim siurbiant šią muziką, vis galvojau kas dar pasislėpę šiuolaikiniame pasaulyje, kur galingi interneto čiuptuvai rodos pasiekia kiekvieną užkampy, o informacija jau tapo gyvybės syvais. Kokie dar atradimai laukia lakstant persipynusiomis nulių ir vienetų užkimštomis gyslomis?

Kad ir kaip myliu mokslą, kartais vis dar noris tikėtis, kad mistiškas stebuklų pasaulis, lydėjęs vaikystės fantazijas, vis dar egzistuoja, vis dar žengia čia pat šešėlyje, karts nuo karto trumpam parodantis baltadantę šypseną.

Meteoros verslovės. Šiaurės Graikijos nuotrupos

2015/08/05

GRK_2015_6__1060

Legendos mane visad traukia, senos mozaikų ir freskų pilnos bažnyčios irgi atlieka magnetų vaidmenį. O kai tie du dalykai persipina, tikiesi, kad bus kažkas stogą keliančio. Kartais net toks fonas deja nuvilia. Taip atsitiko su Meteora vienuolynais. Nereikėjo man vidun lįsti🙂

Sakoma, kad vienuolis Atanasijus, vėliau ir šventuoju patapęs (daug pas juos tų šv. Atanasijų) kadaise čia atvyko iš Atono kalno, kur kaip tik prieš tai trejetą dienų klajojau. Ta pati legenda pasakoja, kad Atanasijus buvo mano lankyto Iviron vienuolyno vienuolis, o išvyko dėl nuolatinių piratų antpuolių. Išvyko ieškoti saugesnės vietos. Nenuostabu, kad tie didžiuliai stūksantys akmenys pasirodė tinkama ir saugi vieta. Legenda, nebūtų legenda, jei neįpintu stebuklų. Taip ir čia. Legenda byloja – Atanasijų į tą akmenų kalną užnešė erelis. Užnešė ir po to čia jau patys žmonės pastatė pirmąjį vienuolyną – Megalon Meteoron. Vėliau atsirado kiti. Sakoma, kad vienam iš vienuolynų lėšų davė Serbijos karalius, kuris po to ir pats nusprendė tapti vienuoliu.

GRK_2015_6__944

Teko girdėti ir kitų „legendų“. Sakoma, kad tik prie 6 vienuolynų galima privažiuoti, tad vienuoliai kone susipliekė dėl šių vienuolynų. Kodėl paklausite? Banaliai – dėl pinigų. Jei galima privažiuoti, reiškia privažiuos turistų. O jie gi sukraus pinigo, nes įėjimas į vienuolynus mokamas. Tokie pasakojimai girdimi. Na o kadangi vienuolynų buvo daugiau nei 6, tai kitus tiesiog apleido.

Jei važiuojama ne su ekskursija, tai paprastai turistai apsistoja Kastraki arba Kalambakos miestelyje, kurie yra tų vienuolynų papėdėje. Nuo tų miestelių galima pėsčiomis, bet galima ir pavažiuoti. Miesteliuose nieko gero tikėtis neverta. Turistai visas tokias suvienodina. Mes nakvojom Kastraki, pas Zozą, beveik prie pat yra ir visai nieko taverna. Nebuvo blogai, bet, kitą kartą neapsistočiau dėl tų vienuolynų, o tik pravažiuodamas paveizėčiau ir mieliau kur toliau, kad ir Metsovo panakvočiau. Matyt ne veltui draugo nugirstas pokalbis tarp turisto ir vaiko buvo apie tai, kad čia gyvena ne vienuoliai, o verslininkai. Jei Atono kalno vienuolynose buvo ramybė, tai čia tas neperplėšiamas turistinis triukšmas.

GRK_2015_6__998

Kiekvienas vienuolynas turi išeiginę, t.y. dieną kai nedirba, tad visų per dieną neaplankysi. Tad reikia rinktis. Pasirinkau didžiausią Megalo Meteoron (Great Meteoron). Pasitiko begalė autobusų, žmonių ir aišku prieigose įsikūrusių suvenyrų pardavėjų. Viduje gi irgi tas pats, tik be suvenyrų, bet su dirbtiniais vaisiais vietoje kur buvo maisto ir vyno saugykla. Yra visokių plakatų ir graikų italų ir II pasaulinio karo, dar keletas su vienuolynu nesusijų ekspozicijų. Labai nepatiko. O dar ir kvailas maskolis, nusipirkęs bilietą už 3 eurus, sumanė fotografuoti ten kur negalima. Išgirdęs graiko pastabą puolė apsiputojęs klykti, kad jis girdi bilietą pirko, kišti tą bilietą panosėn. Kas per tauta.

Aikčioja  žmonės dėl tų ore kabančių vienuolynų. Na jo gražu, kai iš šono gėriesi, užlipę ant smagių formų uolų tie 6 vienuolynai tikrai kabo ore. Bet visa kita tikras Disneilendas. Toks nesustojantis srautas autobusų, mašinų, turistų. Aplipę kaip musės… prapjautą arbūzą🙂

Daug geriau tiesiog susiieškoti keletą ten esančių apžvalgos aikštelių ir pasigėrėti vaizdais. Jie tikrai fantastiški.

GRK_2015_6__1056

Vienok ir čia galima ką nors išspausti. Yra visai smagus, tik trumpokas pasivaikščiojimo takas tarp Kalambakos ir Kastraki, dviejų miestelių, kuriuose apsistoja vienuolynų pažiūrėti atvykę turistai. Viduryje stūkso taip vadinamas Adhrakhti obeliskas. Tiesa jis geriau matomas iš toli, nei kad priėjus. Yra keletas apleistų vienuolynų, iki kurių deja šį kartą nesikasėm. Gal kada prie progos. Bet ko gero visai smagu jų paieškoti būtų.Mačiau, kad vietinės agentūros organizuoja visokius haikingo turus tiek po apylinkes, tiek po apleistus vienuolynus, tad neabejoju, kad ir pačiam tą galima padaryti.

GRK_2015_6__961

GRK_2015_6__999

GRK_2015_6__1032

GRK_2015_6__1052

GRK_2015_6__1025

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu