Kartais
Sako ji ateina pati, nekviesta. Kai nori. Nes ji kaip tas katinas – vaikšto viena, kur nori ir kada nori. Kartais eina ilgai, kartais paklysta ir nuklysta. Nes pagundų daug, o šalikelės tokios viliojančios. Taip ir lauki to gaivaus salstelėjusio dvelksmo, muzikos pažadinančios be tikslo klaidžiojantį žvilgsnį. Kaip tekančios saulės ryte, išlaisvinančios pasaulį iš kartas jaukios, bet vis tik tamsos. Ir kas matė ryte su rūku nuraustantį dangų prieš pasirodant jai, žino, kad tokių akimirkų verta laukta.
Kartais atrodo, kad matai siluetą tolumoje, gal tai tik miražas, o gal tik dar viena šalikelė, padedanti pasimesti. Kartais apsimeti, kad taip ir geriau, nes leidi užplaukti nuovargiui. Kartais nėra kur eiti. Kartais…
Zeibekiko. Vienišas šokis
Pradėkime nuo tikros istorijos. 1973 vasario 25 dieną tūlas Nikos Koemtzis nužudė 3 žmones ir dar 5 sužeidė, pasišvaistęs peiliu naktiniame Atėnų klube. Ir visa tai dėl šokio. Dėl zeibekiko šokio.
Pasirodo Nikos išėjimo iš kalėjimo proga jis su broliu ir keliais draugais užsuko į naktinį klubą. Čia jo brolis užsisakė, kad muzikantai pagrotų jo mėgstamą dainą ir pasiruošė zeibekiko šokiui. Tačiau šalia Nikos brolio aikštelėje atsistojo ir dar vienas žmogus, persirengęs policininkas. Muzikantai apskelbė, kad bus grojama užsakyta daina, bet policininkas nesitraukė iš aikštelės. Vyrai susipešė ir tada jau neišlaikė Nikos nervai. Rezultatas aprašytas aukščiau.
Už tokį pasirodymą Nikos buvo nuteistas 3 mirties bausmėms ir 7 terminams iki gyvos galvos. 1977 m. bausmė pakeista įkalinimu iki gyvo galvos. Vis tik 1996 m. Nikos buvo suteikta malonė ir jis išėjo į laisvę.
Kodėl šokių aikštelėje kilo grumtynės? Kaip ir minėjau viskas dėl zeibekiko šokio. Tai ypatingas šokis. Skirtingai nuo kitų graikų šokių, tai nebe bendruomenės, bet asmeninis šokis. Vienu metu jį gali šokti tik vienas asmuo. Paprastai vyras. Tradiciškai vyras užsisakydavo dainą ir pradėdavo šokį. Ir didžiausiu vyriškumo įžeidimu buvo laikoma, jei prie šokio prisijungdavo kitas asmuo. Konflikto dažniausia nepavykdavo išvengti.
Tai kas tas zeibekiko? Zeibekiko tai „vienišas liūdesio“ šokis, šokis neturinti nustatytų žingsnių, bet užpildytas emocijų ir jausmų. Tai emocijų ir jausmų išreiškimas šokyje, nedidelėje erdvėje susiliejant su muzika. Paprastai šokėjų rankos būna plačiai išskėstos. Pasak tradicijos taip simbolizuojamas erelis, laisvė nuo skausmo ir problemų. Būtent tam ir skirtas zeibekiko, išsilaisvinti nuo liūdesio.
Sakoma kad seniau zeibekiko buvo „iššokami“ neišsipildę gyvenimo lūkesčiai, neviltis, pražuvę svajonės, skausmas ir pralaimėjimas. Nes tikima, kad visas problemas galima pažaboti su zeibekiko. Šokėjas nebijo išreikšti savo skausmo ir parodyti savo silpnumo. Dažnai dainos žodžiai padeda visa tai išreikšti, dėl to dainą šokėjas renkasi labai atidžiai, nes daina lygiai taip pat išreiškia jo asmeninius išgyvenimus. Suskambus muzikai prasideda žingsnių ir figūrų improvizaciją. Kartais zeibekiko šokamas apie vyno stiklinę, kartais ant stalo, kurį žiūrovai dar ir pakelia. Paprastai zeibekiko šokamas jau po vidurnakčio ar vakarėliui artėjant į paskutinę savo dalį. Be abejonės, alkoholis irgi vaidiną menką vaidmenį, gal dėl to šokis kartais gali pasirodyti, kiek keistokas. Bet ta lengvai apsvaigusio proto būsena dažna būtina norint šokti zeibekiko. Sakoma, kad geras šokėjas šokiu gali papasakoti savo istoriją.
Seniau, žiūrovai jokiais garsais stengdavosi neperplėšti šokio, iš pagarbos šokėjui buvo susilaikoma net nuo aplodismentų. Šiuo metu šis paprotys pakitęs ir dažnai šokėjo draugai apsupa jį ratu ir ploja viso šokio metu.
Ir nors žiūrint iš šono, gali pasirodyti, kad tai ne šokis, o tik šokėjo noras pasirodyti, vis tik zeibekiko buvo ir vis dar tebėra jausmų išraiška. Tai šokis sau pačiam ir dėl savęs. Žiūrint zeibekiko kyla mintys apie senovės graikų misterijas, kuriose šokis vaidino tikrai svarbų elementą.
Nori nenori vėl grįžtu prie mėgiamo personažo Aleksio Zorbos: Kiekvieną kartą, kai dėl ko nors nesitveriu savam kailyje, jis šaukia man: „Šok!“ – ir aš šoku. Ir tada iškart palengvėja. Kai tada Chalkidikėje numirė mano vaikas, mažasis Dimitrakis, aš dariau tą patį – šokau. <…> Bet jei tą akimirką nebūčiau šokęs, būčiau tikrai išprotėjęs – iš skausmo.“
Zeibekiko šokis kilęs Anatolijos, regiono aplink Smirną (dabartinis Izmyras). Manoma, kad tai Zeibekų genties (Mažosios Azijos tautelė) karo šokis, kadaise vaizdavę erelio skrydį (kai kur rašoma sakalo). Po didžiosios katastrofos, Smirnos pabėgėliai šį šokį atsinešė į Graikiją, kur jis iš populiarėjo.
Ilgą laiką zeibekiko buvo vyrų šokis, bet paskutiniu metu ir zeibekiko pasidavė šiuolaikinio gyvenimo vilionėms, tad pasitaiko, kad jį šoka ir moterys. Beje, yra ir tik moterų šokis – tsifteteli.
Viena iš geriausių zeibekiko dainų laikomas Manos Loizos kūrinys „To zeibekiko tis Evdokias”. Tai instrumentinis kūrinys, nes pasak legendos, nei vienas tekstų rašytojas nenorėjo rašyti, šiam kūrinui teksto, pakako vien muzikos, kuri savaime yra tobula ir tekstas jų nuomone gali sugadinti tą harmoniją. Legendos gražu 🙂
Šiek tiek apie graikų šokius
Prieš keletą metų tamsų vakarą ėjau apelsinmedžiais nusėtom Atėnų gatvelėmis toldamas nuo Akropolio. Netoli viešbučio nedidelėj užeigoj, na tokioj kur ryte užsuki kavos, gal sulčių, tiropitos ar kažko panašaus, vyko smagybės. Plieskiant šviesoms tarp besiplaikstančios muzikos trypė graikai. Kažkokį šokį, o man teliko stebėti tą šėlsmą pro uždarytos užeigos langą ir spėlioti tokių linksmybių priežastį. Dabar galvoju, kad priežasties ir nebuvo, kad jie tiesiog šoko, nes tai tiesiog jų esybės dalis. Tūkstantmetės kultūros anspaudas.
Graikų šokius buvau matęs ir anksčiau, Kretoje, Rode, Kose, bet tie surepetuoti šokiai nublanko prieš paprastą šokį Atėnų užeigoje. Vėliau užmatytas toks pat impulsyvus Ponto graikų šokis ir visai išvarė iš proto. Nors pirmas bandymas pajusti graikišką ritmą Mavrelio tavernoje ir nebuvo sėkmingas, gal dėl vyno, gal dėl vis neatsikratyto šiauriečio nerangumo. Galų gale atsiradus progai ir pats panorau bent šiek tiek paliesti ir šį graikų civilizacijos aspektą. O prisilietus, be abejonės, kilo klausimas iš kur kilo tie graikų šokiai, koks jų vaidmuo civilizacijoje.
The dance, of all the arts, is the one that most influences the soul. Dancing is divine in its nature and is the gift of the gods.
Plato
Ši Platono citata geriausia parodo kas yra ir buvo šokis graikams. Šokis nuo seno buvo vienas iš svarbių bendruomenės elementų, viena iš svarbiausių pramogų rūšių. Šokiu graikai išreikšdavo tiek asmenines, tiek visos bendruomenės emocijas – džiaugsmą ir liūdesį, šokiu pažymėdavo visus svarbiausius asmeninius ir polio įvykius. Šokdavo prašydami gero derliaus, besiruošdami karui, švęsdami pergales, šokdavo per vestuves ir norėdami įveikti ligas. Šokdavo, nes šokis teikė džiaugsmą. Ir kiek teko matyti, vis dar teikia.
Platonas, Sokratas, Homeras, Ksenofontas savo raštuose minėjo šokį. Šokio scenos vaizduojamos ant antikinių vazų, bizantinėse freskose, tautinis šokis vis dar gyvuoja Graikijoje ir tai tik dar kartą parodo jo reikšmę gyvenime.
Vis tik kokie buvo tie antikiniai šokiai tegalima spėlioti, nes nei piešiniai, nei raštai neparodo žingsnių, nesuskamba natomis ir ritmais. Ką tikrai galima pasakyti, tai kad dabartiniai tradiciniai graikų šokiai tikrai nėra tokie patys kaip antikos laikais. Ar jie turi sąskambių? Be abejonės, bet kiek ir kokių be galo sunku pasakyti, per ilgas laiko tarpas skiria, per daug įvairių užkariautojų keitėsi, per daug patys graikai pasklido po pasaulį.
Šokio ištakos susiję su religija, kadaise tai buvo sakralinis menas, auka dievams, prašant gero derliaus, lietaus, pergalės ar dar kažko. Šokis gimė iš judesių ritualinių apeigų metu. Gal dėl to ir tikima, kad šokis buvo dievų dovana žmonėms.
Seną religijos ir šokio ryšį dar ir šiuo metu galima pamatyti graikų bažnyčiose vedybų metu. Jaunieji papuošiami gėlėmis nusėtomis karūnomis ir kunigui sujungus jų rankas, jaunieji kartu su juo atlieka šokį apie altorių, apsukdami jį tris kartus. Net neabejoju, kad ši tradicija atėjusi iš senesnių nei krikščionybė laikų.
Vėliau šokis tapo teatro, tos nuostabios graikiškos tradicijos, dalimi. Šokis pamažu tapo ne tik pramogos, bet ir kūno lavinimo priemone. Šokis tapo ugdymo ir pasiruošimo karui priemone. Tas pats jau minėtas Platonas, pritarė savo mokytojui Sokratui, teigdamas, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo mokėti šokti, nes šokis padeda tvirtinti kūną ir paruošti jį karui. Dalyje Senovės Graikijos miestų vyrai buvo mokomi šokti, už tai mokant miesto lėšomis. O mokiniai kasmet rengdavo pasirodymus miestiečiams
Prieš pora metų Atėnuos išsižiojęs stebėjau iš Ponto ištremtų graikų palikuonių atliekamą Pyrrihios šokį (dar vadinamą Serra), tik vėliau sužinojau, kad šį šokį atlikdavo dar spartiečiai treniruodamiesi, kad tai karo šokis, kurį ko gero šoko Aleksandro kariai, kad šokis imituoja kovą. Arba tas pats hasapiko „įkvėpęs“ gyvenimą Sirtakiui, taip pat kadaise buvo karo šokis, atliekamas Bizantijos karių, o vėliau perimtas Konstantinopolio mėsininkų.
Šokis Antikos graikų buvo laikomas viena iš aukščiausių meno formų.
Atėjusi krikščionybė stengėsi sunaikinti senosios pagonybės simbolius arba juos panaudoti savo ritualuose. Todėl galima neabejoti, kad įsigalėjus naujai religijai, seni šokio ir pagoniškų dievų ryšiai buvo sutraukyti, tais pačiais metodais, kaip ir senosios šventyklos. Ir nepaisant to šokis išliko, tiesa dingo sakralinė reikšmė, net gi galima rasti teiginių, kad šokis „suvulgarėjo“. Gal ne veltui viduramžių pradžioje Konstantinopolyje šokėjos tuo pat metu buvo ir sekso paslaugų teikėjomis. Beje vieno iš žymiausių Bizantijos imperatorių Justiniano žmona buvo šokėja. Ir kiek teko susipažinti, ko gero jos dėka Justinianas išliko imperatoriumi, imperatorienė Teodora buvo imperatoriaus įkvėpėja, bet tuo pat metu jos įtaka ko gero prisidėjo prie vieno žymiausių Bizantijos karvedžių Belisarijaus nušalinimo. Bet šokis tada galbūt nutiesė kelią į imperatorienės sostą.
Kaimuose šokis ko gero ir toliau išlaikė džiaugsmo teikėjo statusą, tik jis buvo pritaikytas naujai religijai. Neabejoju, kad religinių švenčių metu buvo šokama, kaip ir asmeninių švenčių metu. Ko gero kito žingsniai, gal muzika, bet ne tas džiaugsmas, kurį teikė šokis. Nes šokis graikui taip ir liko spontaniškas ir natūralus džiaugsmo aktas.
Negaliu neprisiminti vienos iš nuostabių knygų – „Graikas Zorba“. Šioje knygoje, kaip ir filme beje, šokis atlieka savo vaidmenį. Zorbai, tam nepalenkiamam gyvenimo džiaugsmo apologetui, šokis buvo ne tik būdas nusimesti visus sunkumus, bet ir įkvėpimo šaltinis, tarsi vedlys lydintis per sunkumus ir iššūkius. Šokis Zorbai buvo jo vidinį potencialą išlaisvinanti jėga. Ne veltui matyt ir filmas baigėsi scena, kurioje Bazilis prašo jį išmokyti šokti ir vėliau su Zorba trypia Kretos paplūdimyje Sirtakį. Sirtakį, kuris gimė iš hasapiko žingsnelių, specialiai filmui „Graikas Zorba“. Taip pasikartosiu, sirtaki nėra tradicinis graikų šokis, o tik šiais laikais perdirbta tradicinio hasapiko versija.
Graikija pilna šokių. Ir nors dažnai šokiai turi tą patį vardą, bet skirtinguose regionuose jie gali atrodyti visiškai kitaip. Neseniai pradėjau mokytis hasapiko ir koks buvo mano nustebimas, kai peržiūrėjęs ne vieną klipą youtube supratau, kad visuose juose šokio žingsniai skirias. Likęs tik motyvas.
Nes improvizacija dar viena būtina graikų šokių dalis. Todėl tas pats šokis skirtinguose kaimuose gali skirtis, nes kiekvienas šokėjas ant iš protėvių atsinešto šablono „mauna“ dar ir savo judesius, nes improvizacija šokėjo saviraiškos forma, atitinkanti jo įgūdžius ir nuotaiką. Dėl to Graikijoje galima sutikti begalę to paties pavadinimo šokio variacijų. Tiesa, šiais laikais improvizacijos nyksta, nes atsiranda mokytojai, kurie moko konkrečias šokio versijas, išstumdami improvizaciją į pakraščius, ypač miestuose.
Didžioji dalis graikų šokių atliekami ne poromis, kaip įprasta Vakarų kultūroje, bet šokant puslankiu, dažnai susikabinus rankomis ar jas laikant at bendrašokių pečių. Paprastai būna ir šokio vedantysis.
Ponto ir Rytų Trakijos graikų šokiai dažnai šokami pilnu ratu susikabinus sulenktomis rankomis ir be vedančiojo.
Keliuose rastuose tekstuose teigiama, kad šokimas pusračiu ar ratu kilo iš senų laikų, kai buvo šokama klojimuose, iškūlus javus. Derliaus nuėmimas savaime šventė žemdirbiams, tad nenuostabu, kad tą pažymėdavo šokiu iškūlus javus. Klojimai gi Senovės Graikijoje buvo rato formos. Kai kurie tyrinėtojai lenda dar giliau, teigdami, kad šokis buvo glaudžiais susijęs su saule ir mėnuliu, kurie be abejonės, senovėje buvo sudievinti. Bet kokiu atveju jau vien tai kad vis dar šokama pusračiu rodo ryšį tarp praeities ir dabarties.
Moteris aukse
Pamenu kadaise Žydų tautos istoriją mokė toks priekurtis Šūbas, mėgęs pasakoti kaip plaukė per Eufratą. Antisemitizmo užuomazgos tada jau buvo įsitvirtinę tarp studentų. Istorijos studentų, kurie lyg ir turėtų suprasti kas atsitiko. Vietoj to, Izraelio ambasadoriuj teko apleisti auditoriją Istorijos fakultete, dėl ko gero net ore jaučiamo antisemitizmo. Šaipėmės iš Šūbo, nesistengdami jo suprasti. Nes kam stengtis suprasti, kai galima tiesiog bukai tikėti kelintoj kartoj įsišaknijusiais stereotipais. Vis dar atsimenu draugo nupieštą žydo šaržą, tiesianti ranką pasisveikinimui, o už nugaros laikantį kruviną peilį. Juokėmės, nes atrodė juokinga. Dabar galvoju kodėl? Tuomet negalvojau.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė, pasaulio supratimas tame tarpe. Vis dažniau pagaunu save mąstantis, kad norėčiau pažinti žydiškas Vilnių, tą kuris turėjo didžiąją sinagogą, kur gyveno litvakai, tą Vilnių, kurį savo nelaimei išsipjovėme ir pridengėm kilimu, kad kuo greičiau pamiršti ir nematyti.
Šindlerio sąrašas, Pianistas ir begalė kitų filmų sulaukė pasaulinio pripažinimo, bet tik šiandien pažiūrėjęs Woman in Gold pajaučiau supratęs kas atsitiko. Ko gero pirmą kartą pilnai supratau ką padarėm tiem žmonėms. Kiek neapykantos mumyse šalia gyvenantiems ir kiek nedaug tereikėjo, tai gaivališkai griovimo jėgai išlaisvinti. Ir nors filmas apie Austriją, šalį, kuri kažkada padėjo sugriauti ir Abiejų Tautų Respubliką, tačiau panašūs procesai vyko ir čia, mūsų žemėje.
Nors filme pasakojama apie teisinę kovą dėl pagrobtų paveiklsų, bet man didžiausią įspūdį paliko ta filme įpinta kelionė atgal, tas suvokimas, kad tie žmonės buvo piliečiai, patriotai, tik kitos tautybės. Ir už tai sumokėjo. Kaip greitai išplinta beprotybė. Juolab, kad dabar realiu laiku tą matome visai šalia.
“Kai jūs žiūrite į šį paveikslą, jūs matote meno kūrynį“, sakė Marija komsijai. “Aš matau savo tetą“.
Kažkada teko skaityti apie antisemitizmo raidą Europoje. Nes tas pragaištingas gaivalas su mumis ja seniai. Jau tūkstantmetį jis nuodija mintis ir idėjas. Kilęs kryžium prisidengusių bepročių, žygiuojančių atsiimti Jeruzalės iš saracėnų. Jeruzalės! Jaučiat absurdą? Žydų miesto, švento miesto. Visiška beprotybė.
Kas kartą išgirdęs, kaip mes lietuviai didžiuojamės kai mūsų tautiečiai svečiose šalyse išlaiko savo papročius, kalbą ir tradicijas, mes lygiai taip pat nenorime, kad pas mus gyvenantys svetimtaučiai, išlaikytų savąja tapatybę.
Graikija tiesiog perpildyta legendomis. Kai kurios mena laikus, kai bronza kaustyti nenuoramos vyrai rungėsi nesibaigiančiose kovose, kai kurios gi mena ne tokius ir senus laikus. Kažkada keliaudamas po Peloponesą žavėjaus Mani pusiasalio legenda apie vienintelį niekad nepavergtą graikų žemės lopinėlį, vėliau tą patį iš Dimitrio girdėjau ir apie Sfakia Kretoje. Šiaurės Graikijoje radau dar vieną panašią legendą – Zagorohoria. Tiesa šio regiono gyventojai vis tik lenkė nugarą užkariautojams, bet turėjo begalę privilegijų. Nors Sfakia dar aplankiau, tegirdėjau tik Dimitrio pasakojimus, bet visų šių vietų bendras bruožas – savo atšiaurumas ir laukinis grožis.
Apie Zagorohoria Liudas pasakojo jau ne kartą, vis bandė įteigti, kad ten apsilankyti būtina. Tad po eilinio tokio pastebėjimo, maršrute atsirado Joanina, miestas iš kurio gana nesunku patraukti į Zagorohoria. Joanina traukė ir dar viena legenda, tiksliau į atmintį įsirėžusia ištrauka iš grafo Montekristo apie Ali Paša žūtį. O tą knygą paauglystėj skaičiau keliolika kartų 🙂 Be to šalia Joaninos dar netoli yra senučiukas teatras.
Skylės grindyse
Joanina išsidrėbusi apie ežerą, kuriame yra sala, kurioje savo ruožtu yra vienuolynas, kuriame savo ruožtu buvo nušautas Ali Paša. O jei be ruožto, tai miestas ilgą laiką buvo Epyro valdovo Ali Pašos sostinė. Ir nors tuo metu tos žemės lyg ir priklausė Osmanų imperijai, bet tas pavaldumas kiek pavyko suprasti kartais būdavo toks sąlyginis. Na kol sultonas karių nepasiųsdavo. Taip savo valdymą baigė ir albanas Ali Paša. Ir A.Diuma išdėstytą istorijos versiją ta mirtis panaši tik pačia mirtimi. Ali Paša apsupu saloje ir pro grindis sušaudė. Tik skirtingai nuo knygos, jo žmonos nepardavė į vergiją. Jo žmona jauna ir kaip sako legendos beprotiškai graži krikščionė Vasilikė gavo namą Konstantinopolyje kur ir gyveno. Gi Ali Pašos galva buvo nusiųsta sultonui, o kūnas palaidotas Joaninoje. Ir dabar pilyje šalia mečetės galima jį aplankyti. Ir verta. Ne tiek dėl kapo grožio, kiek dėl galimybės paklaidžioti po Joaninos senamiestį. O jis osmaniškas. Su laukan išvirtusiomis langų grotomis, siauromis gatvėmis ir spalvotais namais.
Būtina užsukti pasižiūrėti ir kulkų suvarpytų grindų į vienuolyną saloje. Iš jo ne daug belikę. Pora pastatų, o graikai juose įkūrę muziejų. Mėgsta jie Ali Paša. Nepaisant to kad jis musulmonas, kad garsėjo žiaurumu, bet jo aplinkoje subrendo dalis Graikijos nepriklausomybės kovų dalyvių. Tik patekti į muziejų ne taip jau ir paprasta. Į salą kelią keltai, bet čia jau turistų tyko parduotuvių labirintas. Joanina garsėja sidabrakaliais, tad jau salos prieplaukoje pasitinka parduotuvės ir tavernos, ir iki pat muziejaus tenka brautis pro juvelyrus. Nenuostabu, kad prie muziejaus atėjome tik dviese iš penkių.
Muziejus nedidelis, bet paliko įspūdį ginklų kolekcija, tautiniais kostiumais (epyriškąjį taip ir norėjosi pasimatuoti) ir aišku 19 a. nargile bei kulkų suvarpytomis grindimis. Vieta verta užsukti.
Akmens magija
Na o toliau kaip ir sakiau laukė Zagorohoria. Ten kalnuose yra nuostabus gamtos kūrinys – Vikos tarpeklis. Iškalbingas užrašas Monodendri (Vieno Medžio) kaimelyje sako, kad Gineso rekordų knyga pripažino šį tarpeklį giliausiu pasaulyje. Nors jis tik 900 metrų gylio. Bet nu pasirodo tai giliausias tarpeklis, o ne giliausias kanjonas. Skirtingi žodžiai, skirtingos kategorijos 🙂
Pakeliui dar verta sustoti turistų informacijos centre. Ten pažers ne tik žemėlapį, bet ir informacijos. Šio sustojimo dėka, aplankėme ne tik tarpeklio apžvalgos aikštelę prie Monodendri kaimo, t.y. tarpeklio pradžioje, o prasukome ir pro Oksia apžvalgos aikštelę ik kurios pėdini tarpeklio šlaite išsitiesusiu takeliu. Be vaizdai, vaizdai ten įspūdingi. Tarpeklio apačia galima ir praeiti, sako tai vienos dienos žygis. Tad ir čia lieka neužbaigtų reikalų 🙂
Visa tai slaviško skambesio turinčiame Zagorohoria regione, kuris savo ruožtu yra dalis legendinio Epyro. Taip to paties Epyro, katro karalius Pyras sulupęs romėnus, gailiai žiūrėjo į savo kariuomenės likučius ir kurio vardas minimas frazeologizme „Pyro pergalė“.
Ir tarpeklis dar ne viskas. Akį savo pilkšvo akmens grožiu traukia kalnų kaimeliai. Arhontika vadinami namai ir jų stogai sukurti iš vietinio akmens, kurio pakeliui gali atsižiūrėti iki soties. Ir nors šie miesteliai pripratę prie turistų, vis tiek verta ten užsukti.
Paskutinė Zagorohoria dovana buvo akmeninia tiltai. Prieš keletą šimtmečių vietiniai visame regione pristatė fantastiškai žavių akmeninių tiltų. Tokių žavių, kad ir šiandien jų atvažiuoja pasižiūrėti. Kažkada jie jungė kaimus, kai kalnai paplūsdavo atlydžio ir lietaus vandenimis. Dabar gi malonina turistų akis.
Tiesa pasakius Zagorohoria reikia skirti daugiau laiko, nei ta mūsų skirta diena. Daug daugiau. Nes vien prie tarpelio noris kabėti ne vieną valandą. O dar sako ten kalnuose yra tik pėsčiomis pasiekiamas Drakono ežeras.
Ir dar be abejonės būtina aplankyti Metsovo kaimelį. Mums jis buvo pakeliui į Joaniną, aukštai kalnuose. Nes Metosovo garsėja savo sūriais, kurios pateikia keltus ir vynu. Paragauti būtina. Kaip ir pasidžiaugti keliais, nesustojančiais rangytis aplink kalnus.
Ir orakulas
Išvykdami iš per trumpai matytos Joaninos dar užsukome pas orakulą. Kažkada Dodoni garsėjo šventyklomis ir orakulu, o dabar liko tik teatras. Tik koks pustrečio tūkstantmečio, bet vis dar leisgyvis, intensyviai reanimuojamas, oi restauruojamas. Archeologai, spėju bando teatrą prikelti nežinia kuriam gyvenimui. Visiškai netoli Joaninos ir visiškai nepakeliui turistams, tad be mūsų ir archeologų klaidžiojo tik keletas prancūzų. Šis teatras tik dalis kadaise helenams beprotiškai šventos vietos, ir čia buvo be proto garbintas orakulas. Kiek jau jų mačiau graikų žemėse, o vis dar nežinau kas bus rytoj.
Ir aišku legenda, kaip gi be jos 🙂 Herodotas pasakoja, kad kadaise iš Tėbų, tų kurie Egipte išskrido du juodi balandžiai. Vienas jų nutūpė ant ąžuolo Dodoni kaime ir prabilo žmonių kalba. Vietiniai suprato, kad be Dzeuso čia neapsieita, tad ir įsteigė šventyklą ir orakulą. Beje kitas balandis nuskrido į Libiją, kur buvo įkurtas Amono orakulas. Irgi garsus senajame pasaulyje. Ten Aleksandras, tas kuris mums Makedonietis, o graikams Megas, lankėsi
Iš rytų į vakarus arba mergaitė iš Egipto
Akimirkos noras prasiblaškyti internetuose kartais man primena tą mistinį vieną alaus bokalą. Na tą kur sakoma „gal po vieną“, o dažniausiai baigiasi skaudančia galva ryte. Tai va internetuos vietoj alaus figūruoja informacija. Ir jos ten tiek, kad kartais bandau įsivaizduoti, kaip turėjo jausti kokio tai užupečkio mokslinčius patekęs į Aleksandrijos biblioteką. Bet nu ne apie tai norėjau paporinti. Apie dainą. Tuose visai nemistiniuose internetuose kažkaip užkliuvau už vienos senobinės graikų dainos rebetiko dainos. Mėgstu tokias. Kadangi ir su graikų kalba kiek pažįstamas, tai pabandžiau susirasti ką pavadinimas reiškia ir čia jau prasidėjo 🙂
Dainos „Misirlou“ pavadinimas pasirodo turkų kilmės ir reiškė „Mergina ir Egipto“ ar tai „Egipto mergaitė“ ar tiesiog „Egiptaitė“. Tai aišku įdomu, nes po tuo tikrai slypi kažkokia seniai pamiršta istorija. Tačiau pasirodo ši negirdėta daina, vis tik nėra tokia jau negirdėta mačiusiems Q. Tarantino „Pulp fiction“, tiesa daina filme gerokai patiuninguota ir be teksto. Bet būtent ji ir pradeda filmą.
O istorija tokia. 1927 m. vienas Istanbule, katras tuomet dar buvo Konstantinopolis/Kostantiniyye, gimęs graikas nuemigravęs į JAV, ėmė ir įrašė savo jaunystės dainą rebetiko stiliumi. Ano vardas buvo Tetos Demetriades. Jausminga ir erotiška daina (o jo paskaitykit tekstą) išpopuliarėjo, buvo perdainuota ne vieną kartą ir ne vienu stiliumi, atsirado arabiška, žydiška, armėniška, turkiška ir dar bala žino kokia jos versija. O autorystę ėmė savintis kone kiekviena tauta iš Rytinės Viduržemio jūros dalies. Nenuostabu, dainoje persipynę Artimųjų Rytų garsai istorija.
Beje, wiki sako, kad pirmojo žinoma šios dainos versija yra egiptiečio Sayed Darwish įrašyta „Bint Misr“. Bet kaip ir minėjau tautos nuo Maroko iki Irako tvirtina, kad tai jų liaudies daina.
Taip ta daina ir keliavo po pasaulį, kol 1962 m. ją į savo albumą įraukė libaniečių kilmės amerikiečių surf roko (pasirodo ir tokia rūšis yra, aga, ji susijusi su serfingavimu) atstovas Dick Dale. Tiesa liko tik pagreitinta ir patiuninguota muzika, tekstas dingo, nes gi pasirodo surf rokas buvo labiau į instrumentinę muziką pakrypęs.
Kai daina nuskambėjo The Ed Sullivan Show ją nugirdo kiti rokeriai The Beach Boys ir įtraukė į savo albumą Surfin’ U.S.A. Taip nuostabi rytų melodija tapo Kalifornijos pakrantės ritmu.
Dar po keleto dešimtmečių Q. TArantinas ieškodamas muzikos savo būsimam hitui Pulp fiction rausėsi po senas fonotekas ir senas surferių hitas atgimė naujai. Pats Q.Tarantino būktai pasakė – the song “throws down a gauntlet that the movie now has to live up to.”
Ir tai dar ne viskas. Pasirodo dainos samplus panaudojo ir The Black Eyed Peas savo kūrinyhe „Pump It“. Rytų melodija ėmė ir patapo Vakarų muzikos kultūros dalimi.
Tokie vat tų internetų keliai. Ir vis tik įdomu, kas ta egiptiečių mergaitė, kuriai šis tekstas kažkada buvo skirtas.
Misirlou
My dear Misirlou, your sweet eyes
Have burned a flame in my heart
Ah ya habibi, ah ya leleli, ah
Honey drips from your lips, ……..
Ah Misirlou, (your) magical fairy beauty
Will drive me crazy, I can’t stand anymore
Ah I will steal you from Arabia
My black-eyed crazy Misirlou
My life changes with a kiss
Ah ya habibi, with a little kiss, ah
From the little mouth of yours, …….
Net ir šiame racionaliame mokslo apibrėžtame pasaulyje, kartais vyksta stebuklai. Vienas toks nutiko kukliam muzikantui iš Detroito.
Kažkada seniai, kai Bob Dylan dar buvo jaunas, o gėlių vaikai dar sklandė saldžiuose žolės dūmuose, Sixto Rodriguez kūrė muziką. Tik savam krašte pranašu jis netapo ir greitai apleido muzikos sceną. Tačiau apartheido užspaustoje Pietų Afrikoje jis tapo pasipriešinimo šaukliu, legenda, apie kurią afrikaneriai nelabai ką, be jo muzikos, ir žinojo. Bet ne viena karta užaugo su Rodriguez muzika.
Ir po keleto dešimtmečių pora gerbėjų sugalvojo išaiškinti kas nutiko Sixto Rodriguez. O toliau gimė dokumentinis filmas „Searching for Sugar man“ ir tai kas buvo pamiršta suskambo iš naujo. Ir damn tai be proto puiki muzika.
Išplėstom ausim siurbiant šią muziką, vis galvojau kas dar pasislėpę šiuolaikiniame pasaulyje, kur galingi interneto čiuptuvai rodos pasiekia kiekvieną užkampy, o informacija jau tapo gyvybės syvais. Kokie dar atradimai laukia lakstant persipynusiomis nulių ir vienetų užkimštomis gyslomis?
Kad ir kaip myliu mokslą, kartais vis dar noris tikėtis, kad mistiškas stebuklų pasaulis, lydėjęs vaikystės fantazijas, vis dar egzistuoja, vis dar žengia čia pat šešėlyje, karts nuo karto trumpam parodantis baltadantę šypseną.
Legendos mane visad traukia, senos mozaikų ir freskų pilnos bažnyčios irgi atlieka magnetų vaidmenį. O kai tie du dalykai persipina, tikiesi, kad bus kažkas stogą keliančio. Kartais net toks fonas deja nuvilia. Taip atsitiko su Meteora vienuolynais. Nereikėjo man vidun lįsti 🙂
Sakoma, kad vienuolis Atanasijus, vėliau ir šventuoju patapęs (daug pas juos tų šv. Atanasijų) kadaise čia atvyko iš Atono kalno, kur kaip tik prieš tai trejetą dienų klajojau. Ta pati legenda pasakoja, kad Atanasijus buvo mano lankyto Iviron vienuolyno vienuolis, o išvyko dėl nuolatinių piratų antpuolių. Išvyko ieškoti saugesnės vietos. Nenuostabu, kad tie didžiuliai stūksantys akmenys pasirodė tinkama ir saugi vieta. Legenda, nebūtų legenda, jei neįpintu stebuklų. Taip ir čia. Legenda byloja – Atanasijų į tą akmenų kalną užnešė erelis. Užnešė ir po to čia jau patys žmonės pastatė pirmąjį vienuolyną – Megalon Meteoron. Vėliau atsirado kiti. Sakoma, kad vienam iš vienuolynų lėšų davė Serbijos karalius, kuris po to ir pats nusprendė tapti vienuoliu.
Teko girdėti ir kitų „legendų“. Sakoma, kad tik prie 6 vienuolynų galima privažiuoti, tad vienuoliai kone susipliekė dėl šių vienuolynų. Kodėl paklausite? Banaliai – dėl pinigų. Jei galima privažiuoti, reiškia privažiuos turistų. O jie gi sukraus pinigo, nes įėjimas į vienuolynus mokamas. Tokie pasakojimai girdimi. Na o kadangi vienuolynų buvo daugiau nei 6, tai kitus tiesiog apleido.
Jei važiuojama ne su ekskursija, tai paprastai turistai apsistoja Kastraki arba Kalambakos miestelyje, kurie yra tų vienuolynų papėdėje. Nuo tų miestelių galima pėsčiomis, bet galima ir pavažiuoti. Miesteliuose nieko gero tikėtis neverta. Turistai visas tokias suvienodina. Mes nakvojom Kastraki, pas Zozą, beveik prie pat yra ir visai nieko taverna. Nebuvo blogai, bet, kitą kartą neapsistočiau dėl tų vienuolynų, o tik pravažiuodamas paveizėčiau ir mieliau kur toliau, kad ir Metsovo panakvočiau. Matyt ne veltui draugo nugirstas pokalbis tarp turisto ir vaiko buvo apie tai, kad čia gyvena ne vienuoliai, o verslininkai. Jei Atono kalno vienuolynose buvo ramybė, tai čia tas neperplėšiamas turistinis triukšmas.
Kiekvienas vienuolynas turi išeiginę, t.y. dieną kai nedirba, tad visų per dieną neaplankysi. Tad reikia rinktis. Pasirinkau didžiausią Megalo Meteoron (Great Meteoron). Pasitiko begalė autobusų, žmonių ir aišku prieigose įsikūrusių suvenyrų pardavėjų. Viduje gi irgi tas pats, tik be suvenyrų, bet su dirbtiniais vaisiais vietoje kur buvo maisto ir vyno saugykla. Yra visokių plakatų ir graikų italų ir II pasaulinio karo, dar keletas su vienuolynu nesusijų ekspozicijų. Labai nepatiko. O dar ir kvailas maskolis, nusipirkęs bilietą už 3 eurus, sumanė fotografuoti ten kur negalima. Išgirdęs graiko pastabą puolė apsiputojęs klykti, kad jis girdi bilietą pirko, kišti tą bilietą panosėn. Kas per tauta.
Aikčioja žmonės dėl tų ore kabančių vienuolynų. Na jo gražu, kai iš šono gėriesi, užlipę ant smagių formų uolų tie 6 vienuolynai tikrai kabo ore. Bet visa kita tikras Disneilendas. Toks nesustojantis srautas autobusų, mašinų, turistų. Aplipę kaip musės… prapjautą arbūzą 🙂
Daug geriau tiesiog susiieškoti keletą ten esančių apžvalgos aikštelių ir pasigėrėti vaizdais. Jie tikrai fantastiški.
Vienok ir čia galima ką nors išspausti. Yra visai smagus, tik trumpokas pasivaikščiojimo takas tarp Kalambakos ir Kastraki, dviejų miestelių, kuriuose apsistoja vienuolynų pažiūrėti atvykę turistai. Viduryje stūkso taip vadinamas Adhrakhti obeliskas. Tiesa jis geriau matomas iš toli, nei kad priėjus. Yra keletas apleistų vienuolynų, iki kurių deja šį kartą nesikasėm. Gal kada prie progos. Bet ko gero visai smagu jų paieškoti būtų.Mačiau, kad vietinės agentūros organizuoja visokius haikingo turus tiek po apylinkes, tiek po apleistus vienuolynus, tad neabejoju, kad ir pačiam tą galima padaryti.
Medaus kaime. Šiaurės Graikijos nuotrupos
Kad jau norėjome pačiupinėti Šiaurės Graikiją stipriau, tai nusprendėm lįsti kalnuosna. Juolab atradus galimybę įsikurti sename name kalnų kaime. Ir nors pirminis planas buvo susirasti vietą kur pajūryje, iš kurios patogu pasiekti visus norimus aplankyti taškus, bet rastas nuomojamas namas kalnų kaime labai jau priminė prieš metus patirtą nuotykį kitam kalnų kaime Naksos saloje. Tad pasirinkimas tarp Dievo pamiršto kaimo kalnuose ar turistus traukiančio pajūrio miesteliūkščio buvo gana greitai išspręstas. Pamačius tą senovinį namą kalnų kaime suveikė visi begalė „lempučių“ galvoje ir keturioms dienoms nusibeldėm į medaus kaimą – Melivia. Kažkur Tesalijoj, už kiek daugiau nei 50 km nuo Larisos. Be mašinos ten nei iš vietos, nes pasak vietinių iš kaimo į pajūrį, katras yra už viso labo 8 km, važiuoja vienas autobusas – ryte, vakare tas pats autobusas parveža į kaimą. Dėl šio pasirinkimo, teko atsisakyti keleto lankytinų vietų, bet jau dabar galiu pasakyti – buvo verta. Tada dar nežinojom, kad to regiono specializacija trešnės ir kad mūsų apsilankymo metu trešnių sezonas dar bus nesibaigęs. Tad nuostaba beveik namo kieme išvydus juodom uogom nukibusį medį greitai peraugo į intensyvų darbą rankomis 🙂 Per keturias dienas sulapnojom ne vieną kilogramą trešnių. Tiesa Liudas sakė, kad pavasaris buvo šaltas tai trešnės nėra tokios saldžios, kokios būna. Bet man jos rodės saldesnės už cukrų.
Melivia pavadinimas kilęs nuo žodžio medus, tačiau tai gana nesenas vardas. Anksčiau kaimas vadinosi Athanati. Šis pavadinimas susijęs su mirtimi, tad dėl šventos ramybės kaimas pakeitė pavadinimą. Juk medus toks pat saldus kaip trešnės. Mūsų išsirinktas senovinis namas buvo kiek daugiau nei 400 metrų aukštyje, kalno šlaite, išbertame baltais, kartais kiek apgriuvusiais, kartais visai naujais namais. Namas buvo kažkur kaimo viduryje, pasislėpęs tarp nepravažiuojamų gatvelių. Wiki sakė, kad Melivia gyvena virš 2000 dūšelių, vietiniai gi aiškino kad koks 800 ar 1000, o tie pora tūkstantėlių tik rinkimų sąrašuose. Beje, Graikijoje rinkimuose dalyvauji, ten kur sąrašuose įrašytas. Tokiam kaime buvo kokios 5 tavernos, na gal tiksliau kavinės, nes ko gero ne visose galima gauti maisto. Juolab ir vietiniai kiek pastebėjau, dažniau ateina pasėdėti, pabendrauti, anyžinio tsipurakio išgerti nei kad pavalgyti. Radom ir mėsinę bei pora nedidelių parduotuvių ir aišku šviežios duonos parduotuvę, kuri buvo smagiai pasislėpusi lažybų punkte.
Vasarą kaimas pilnas albanų, kurie atvažiuoja čia skinti trešnių. Vietiniai sakė kad jie uždirba apie 500 eurų. Berods, nes tą vakarą vynas kiek atmintį išplukdė.
Mus pasitiko persenusių akmenų trijų aukštų namas žaliomis durimis ir šokių sale viršutiniame aukšte. Jau tada žinojau bus gerai. Iš valgomojo atsivėrė vaizdai į tolumoj įsitaisiusią jūrą beigi iki jos tįstančius kalnus. Kiemelyje gi laukė trešnėmis apkibusios šakos.
Žemyn iš kaimo link jūros buvo įrengtas ir pasivaikščiojimo takas, pakeliui užsukant prie nedidelių, bet dėl to ne ką mažiau žavių Sotiritsos krioklių. Kriokliai – tai miške iš kalno šlaito besiliejantys trys srautai ir nedidelis vandens telkinys, kuriame pora jaunuolių tuoj pat pamerkė savo kūnelius. Takas paprastas ir aiškus, su mediniais tiltais ir net vaikų žaidimo aikštele pakeliui. Tie patys 8 km iki Velika pavadinto miestelio pajūryje. Pakeliui dar prasieinant pro trešnių plantacijas. Prasieinant aišku pilnomis trešnių burnomis 🙂
Jau pačią pirmą dieną grįždami prie daržoves pardavinėjančio automobilio sutikom Eleni. Tiksliau ji pati prisistatė. Kaimas vis dar besilaikantis tradicijų, t.y. vyrai laiką leidžia tavernose, moterys gi pasislėpę namuose. Ir tikrai per 4 dienas, moterų matėme labai mažai: einančias į bažnyčią, daržovių, duonos ir tavernos savinininkę/virėją. Taigi Eleni, buvusi Kanados graikė, apsidžiaugė, kad yra kokių tai atvykėlių, kurie kiek prablaškys kaimo vienodumą. Tad visai nesistebėjom, kad mūsų šutvė praeidama traukė vietinių dėmesį.
Pačią pirmą dieną išsirinkta taverna, kurios pavadinimo niekaip neatsimenu, bet jis niekur ir nebuvo užrašytas, tapo nuolatine vakarų leidimo vieta. Būtent čia mačiau ir numylėtos Barcos triumfą Čempionų lygos finale nukalant Juvę. Tiesa maistas pirmą vakarą nebuvo ypatingas. Pasirinkimas irgi. Tačiau šią problemą išsprendėme jau sekančią dieną.
Čia pat prie poros sustumtų stalų, taip ir išstovėjusių keturias mūsų vizito dienas, Eleni pasakojo ne tik apie kaimą, papročius ir kam reikalingi vyrai (pay bills and sometimes for sex), čia pat buvo sutarta ir dėl vizito vietiniame archeologijos muziejuje, tiksliau nedideliame mokyklos kambaryje, kuriame pensija nesidžiaugiantis archeologas Janis saugo apylinkėse rastus radinius. Čia pat prie tų stalo prasidėjo, taip ir nesibaigęs ginčas apie maisto kokybę.
Per pora dienų įsiliejom į vietinių gyvenimą, kiek tai galima padaryti per tokį laiką. Jau senkančia dieną prisistatė ir miestelio meras. Prisistatė padėdamas ant stalo buteliuką tsipurakio ir vyno.
Būtent iš šio kalnų kaimo važiavom žiūrėti karalių kapų į Verginą.
Eleni patarti užsukome į Raudonais Vandenimis (Kokkino Nero) pavadintą pajūrio kaimelį, kur trykšta mineraliniai šaltiniai. Sakė, labai jau jie gerai sveikatai, tad prisipylėm net pora bambalių, nes nu gi sveikata labai rimtas dalykas. Tai visokių medžiagų pilnas vanduo, primenantis gazuotą. Gėriau, bet vis dar plaukai neataugo, matyt ne toks jau ir stebuklingas, na gal tik barzda paaugo 🙂
Pakeliui galima pasidžiaugti nuostabiais iš Platamono pilies atsiveriančiais vaizdas. Ir pati pili beje visai nieko. Ant kalno prie jūros, Bizantijos laikais ji saugojo prekybinius kelius. Paklaidžiojus galima surasti ir ne vieną buvusio vienuolyno griuvėką. Tiesa paklaidžioti gali tekti nemažai. Dar kiek paklaidžiojus galima rasti ir Melivia pilies liekanas, vis dar intensyviai rausiamas archeologų. Ten ir Janis kasinėjo. Kaip supratau ne taip seniai ir atrasta, nes visas tas kalnas, kur pilis apaugęs alyvmedžiais ir kitokiais medžiais. Turistų aišku ten nelabai rasi. Visi jie sulindę pajūryje, kuris beje daugumoje smėlėtas.
Antrą dieną eidami prie automobilio pamatėme, kad dirba mėsinė. Tada ir gimė idėja, kaip pasigerinti mūsų tavernos maisto pasirinkimą. Liudas pasiklausė mėsininko ar turi ėriuką ir pamatęs (aga, mėsininkas ištempė skerdeną) teigiamą atsakymą tuoj pat surezgė planas, kaip vakare gauti skanaus maisto. Grįžę po pasivažinėjimo ieškant visokių pilių ir kitokių grožybių, mūsų tavernoje pasiklausėm, maž jie gali nupirkti pora kilų ėriuko ir mums iškepti. Atsakymas aišku buvo teigiamas, nes nu gi jie matė galimybę užsidirbti. Tad sukirtom rankom ir laukėm sutartos valandos. Nors tai nebuvo pats skaniausias valgytas ėriukas, bet vis tiek buvo gerai, tad aišku sekantį vakarą pakartojome užsakymą, tik didesniam kiekiui. Nes tą vakarą prie mūsų prisijungė ne tik Eleni, bet ir archeologas Janis. Tą vakarą taverna skambėjo. Kas ginčijosi dėl maisto kokybės, kas bandė graikiškus šokius šokti, kas bandė graikų kalba balbatuoti su trešnių magnatu Athanasiu ir buvusiu jūrininku Teodoru. Smagiai nuskambėjo ir Eleni posakis – meat and woman always with the hands 🙂
Paskutiniam gi vakarui jau pati tavernos savininkė klausė ko norėtum. Išgirdus stifado pasiūlė jį padaryti iš šernienos. Boy it was good 🙂
Nuo Melivia ne taip jau toli ir pats Olimpo kalnas. Tiksliau visos kelios Olimpo viršūnės. Aukščiausia jų beveik 3 km. Tiesa iki 1,1 kilometro aukštyje esančios Prionia prieglaudos galima užvažiuoti. Čia veikia ir kavinė. Na o nuo Prionia jau reikia kopti. Po pasivaikščiojimo pas vienuolius tą džiaugsmą iškeičiau į Švento Dionizijaus vienuolyno iš senovinio Diono miesto lankymą. Pora jaunuolių palipo dar kilometrą, sakė jau buvo virš debesų ir netgi sniego matė. Tai jiems truko apie 5 val. Iki vienos iš Olimpo viršūnių pavadintos Mytikas lipti reikia gerų 8 valandų. Ir aišku šiek tiek pasirengimo. Kadangi Olimpo dievų tai ir nesutikom, tai spėju dėl jų reikia iki pačios viršukalnės repečkiotis
Būtent čia 1 km aukštyje sutikome lietuvių šeimą, kuriems vėliau Diono mieste mini paskaitėlę vedžiau.
Užsukus į Tesalonikus nuodėmė neprasieti Aleksandro, to kuris Makedonietis takais. Juk Tesalonikai tai Makedonijos sostinė, kaip ne kaip. Tiesa Aleksandro, to kuris Makedonietis, laikais, sostinė buvo Pela. Tesalonikų tuomet dar nebuvo. Per keletą dienų čia aplankiau tris kadaise be galo svarbius taškus – Pelą, Verginą ir Dioną.
Senoji Pela
Nuo Tesalonikų iki Pelos visai netoli, tik kokia valandžikė autobusu. Tiesa pirma reikia nusibelsti į Makedonijos autobusų stotį, surasti reikiamą autobusą ir vairuotojui dar pakartoti, kad noriu į Pelą. Maža ką, ims jis dar ir sugalvos nestoti, čia Graikija, čia visko būna 🙂
Tesalonikuose yra dvi autobusų stotys, kelionei pas Aleksandrą reikia pavadintos Makedonijos vardu. Makedonijos autobusų stotis nauja, pilna žmonių ir nemokamo WiFi. Čia beje pirmą kartą per visą kelionę mane palaikė graiku, Sėdžiu sau ramus, knygą skaitau, o kažkokia moteriška prisėdus šalia, kad ims kažką tarškėti. Kol pagaudavau vieną žodį, ji dar kokius šešis pasakydavo. Tad aišku su savo graikų kalbos pradmenimis nelabai ir supratau. Tik po gerų keliolikos akimirkų, kaip žirafai atėjo supratimas, kad ana norėjo, jog jos krepšius pasaugočiau, ale moteriška dėl to jau spėjo su kita graike susitarti. Nu bet vis tiek paglostė dūšią toks sumaišymas, barzda matyt čia padėjo 🙂
Autobuso vairuotojas išgirdęs mano maldelę „Archeia Pella“ parodė sėstis už jo. Ir dar prieš man išlipant vienos keleivės paprašė man padėti. Nepasirodė, jam mano graikų žinios geros, kad pats vargintųsi. Anyway, moteris tuoj man paaiškino kaip nusigauti iki muziejaus, nes tik ten galiu gauti bilietą ir į archeologinių kasinėjimų vietą, t.y. tą vietą kur stovėjo kadais Pelos miestas ir kur Aleksandras tikrai vaikščiojo. Visos tos pagalbos reikėjo dėl paprato dalyko, autobusas į dabartinį Pelos miesteliūkštį neužsuko, sustojo sankryžoje netoli jo. Aiškiai matėsi miesto ženklas ir nedideli raudonstogiai nameliai. Moteris ne tik paaiškino, kai atvažiavo jos draugė, anuodvi nuvežė mane iki pat muziejaus durų. Juokėsi, sakydamos „su pristatymu“ 🙂
Pela dabar tik mažas miesteliūkštis, apsuptas dirbamų laukų. Apie buvusią didybę čia mena tik archeologų knisinėjama žemė miestelio pakraštyje ir muziejus, demonstruojantis įspūdingus radinius. Muziejus naujas ir ne itin didelis, bet viduj, viduj pilna nuostabių dalykų. Mozaikos, aukso įkapės, taurės ir dar begalė senosios Pelos likučių.
Pati senoji Pela, kurią nežinia kiek metų rausia archeologai, yra už kokių 15-20 minučių pasivaikščiojimo nuo muziejaus. Tad pakeliui dar ir miesteliūkštį galima paveizėti. Mokyklos kieme dūksta vaikai, gatvėmis rieda kombainai, slankioja vienas kitas kvanktelėjęs turistas. Kartais net iš Lietuvos. Visa kita ramuma. Popietė, saulė kaitina, tad kiti gyventojai matyt sulindę vidun. O dar juolab ir šeštadienis buvo.
Archeologinėje vietovėje, kur kol kas kasinėjama senosios Pelos agora, buvo praktiškai tuščia. Taip ir kirbėjo mintis su kastuvėlių pasirausti, tik kastuvėlio neapdairiai nepasiėmiau. Tad teliko vaikščioti senosios agoros pakraščiais žinant, kad čia tikrai kažkada ėjo Aleksandras, gal Aristotelis, gal ir dar ne vienas iš žymiųjų Aleksandro heteroi, gal Ptolemėjas, tolimas Kleopatros protėvis, gal Seleukas, davęs vardą imperijai, gal kiti. Ko gero čia tikrai vaikščiojo ir Kasandras nužudęs Aleksandro sūnų.
Archeologų pastangomis atknistos gatvės apie buvusią agorą, kiek parenkonstruotos aplink agorą buvę dirbtuvės ir kiti pastatai. Iš esmės čia viskas dar tik rengiama. Tad nenustebau, kad vietomis teko bristi tarp pečius siekiančių žolių, ar spoksoti į rekonstrukcijai paruoštų akmenų krūvas. Čia pat už aukštos tvoros buvo futbolo aikštelė tęsėsi laukai ir dunksojo miesteliūkščio namai.
Įdomu, tai, kad Pela kažkada buvo pakrantės miestas, kai dabar žemėlapis apie jokią įlanką net neleidžia pagalvoti. Būtent dėl tos pasitraukusios įlankos ir atsirado Tesalonikai.
Smagus buvo ir grįžimas į atgalios. Nes autobuso vairuotojas ir moteris, sakė, kad autobusas atgalios sustos toj pačioj sankryžoje. Tad ramiai atrėpliojau čia. Saulės apšveista sankryža nėra pati geriausia vieta laukti autobuso, tad užmatęs šalia riogsantį lyg ir gyros, lyg ir dešrainių, lyg ir neaišku kieno prekybos furgoną, nuėjau pasitikslinti. Po skėčiu prie baltos plastmasės stalo sėdintis graikais, mostelėjo ranka, kviesdamas prisėsti prie kito staliuko ir patikino, kad autobusas bus po 20 minučių. Pats gi su draugu toliau sau ramiai leido popietę, rūkydamas vieną cigaretę po kitos, kažką klegėdamas ir karts nuo karto persimesdamas žodžiu su prie dar vieno staliuko sėdinčiu senioku, net ir popietės karštyje gurkšnojančiu retsiną. Ten yra tokie puslitriniai retsina Malamatina buteliukai, žalia etikete, atidaromi taip pat kaip ir alaus buteliai. Vat tokį ir gurkšnojo seniokas. Mane pakvietęs vyriškis buvo ir furgono savininkas, tad kartais užsukdavo į furgoną pasidaryti kokio tai maisto ar frappe. Aga, tiedu gurkšnojo nuolatinę graikų palydovą – frappe.
Po 20 minučių autobusas nepasirodė, po kokių 40 minučių vis tik sankryžon užsuko kažkoks autobusas, bet pasirodė, jis važiuoja į priešingą pusę. Furgono savininkas pamatęs mane grįžtantį, ištarė „odihos malaka“, kur „odihos“ reiškia vairuotoją, o „malaka“ ne itin padorų žodį, turintį ryšių su ne kurių organų minkštumu. Prie furgono kartais sustodavo vietiniai, pakalbėti ar ką nors parduoti. Aš gi sėdėjau spoksodamas į tą sankryžą. Autobusas pasirodė po kokių poros valandų.
Vieta su daug ožkų
Pela nebuvo pirmoji Makedoniečių sostinė. Ją čionai atkėlė iš Egės, dabar Vergina vadinamos. Atkėlė dėl tos pačios, pradingusios įlankos siūlomo puikaus susiekimo su graikų pasauliu. Egė (Vergina) ir Aleksandro laikais išliko itin svarbiu dvasiniu Makedoniečių centru. Keista, nes pavadinimas Egė reiškia „vieta su daug ožkų“. Tiesa pasakius Egė nebuvo miestas, o tik kaimelių rinkinys. Bet ne tai svarbu. Būtent Egėje Makedonijos karaliai rengdavo pompastiškas žaidynes savo kariams, būtent čia tuos pačius karalius ir laidojo. Būtent čia Aleksandras tapo Makedonijos karaliumi, tą akimirką, kai nuo žudiko rankos krito jo tėvas Pilypas II. Žuvo kariuomenės pasiruošusios žygiuoti į Persiją akyse.
Keista likimo ironija, kad dažnai šešėlyje pasislėpęs Pilypas II, o ne Aleksandras, dabar garsina Egę (Verginą). Nes čia yra jo kapas. Jo ir dar kelių Makedonijos atstovų. Bet Pilypo II kapo radiniai įspūdingi. Netgi sakyčiau pasakiški. Gaila, kad fotografuoti ten griežtai draudžiama. Įspūdingas ir muziejuj rodomas dokumentinis filmas apie karalių laidotuvės, apie daiktų ir stichijų reikšmę. Įspūdingas ir pats pusiau po žeme įrengtas muziejus, kuriame galime pamatyti 4 kapus, begalę begalę aukso dirbinių, ginklų ir aišku besidomintiems pažįstamą Makedonijos saulę. Ši saulė ne taip seniai buvo tapusi apsišaukėlės Makodenijos respublikos ir Graikijos ginčo objektu. Nes anie apsišaukėliai, balbatuodami slavų kalba ir istorijos bangų čia atplukdyti, savinas Makedonijos istoriją. Nenuostabu, kad sugalvojo tą saulę ant vėliavos užsidėti, tik deja teko nusiimti. O ginčas dėl tos vastybės pavadinimo vis dar neišspręstas. O sako istorija yra niekis 🙂
Pati Vergina, dar vienas miesteliokas, stengiantis paimti iš muziejun traukiančių turistų viską, o atgalios duodantis tik blankų maistą ir krūvą niekuo neišsiskiriančių suvenyrų.
Sako iki Verginos galima atvažiuoti ir autobusu iš Tesalonikų, to jau nebandžiau, nes čionai atklydau seniai palikęs Tesalonikus ir jau būdamas vienuolių apšviestas 🙂
Olimpo papėdėje
Trečias sustojimas Makedoniečio kelyje, vieta kur jis atnašavo dievams, prieš išjodamas sunaikinti Persijos – senasis Diono miestas. Šventasis Diono miestas vis dar dūlo Olimpo kalno papėdėje. Pasislėpęs tarp medžių ir beužpelkėjančios vietovės. Tiek pasislėpęs, kad tik besidomint galima rasti informaciją apie jį arba atsketi paskui ženklą pakelėje. Čia užsukau po vizito Olimpo kalne, kur savo nuostabai sutikau ir lietuvių šeimyną. Ten jiems užsiminiau ir apie šį miestą, tad nenustebau ir Dione užmatęs tuos pačius lietuvius. Nelabai jie suprato ką matė, tad teko imtis pasakotojo vaidmens. Bandydamas lietuviams paaiškinti šio miesto reikšmę, sakiau, kad tai senovinis Vatikanas, tik be vieno popiežiaus ir mažesnei tikinčiųjų grupei J Labai jau pusėtina tiesa, bet bent kažkiek atskleidžia Diono reikšmę. Nes Dionas tada buvo šventyklų miestas, vieta kur karaliai lenkdavosi dievams, o šventyklos lobo, nuo aukojamų turtų. Net ir šio miesto pavadinimas kilęs nuo paties Dzeuso vardo.
Dabar tai pusiau pelkė ir šventyklų likučiai, tarp kurių kartais laksto žuvys, o kartais žaidžia saulės spinduliai, žolės švelniai globia senųjų statulų kopijas, tolumoje debesų pridengto Olimpo fone. Man ta vieta kvepėjo paslaptimi, su pusiau pasislėpusiomis statulomis, priskendusiais pastatų likučiais ir šventu taku. Čia tikrai kažkada ėjo žmogus išlaisvinęs helenizmo virusą – Aleksandras.
Yra teorija, kad Aleksandro Makedoniečio pasėtas helenizmas, vėliau sudygo krikščionybe. Bibliją, kadaise Aleksandrijoje išvertė į graikų kalbą, o kadangi Aleksandro dėka graikų kalba didelėje dalyje Viduržemio pasaulio buvo tapusi tarptautine ar net gimta, tad Bibliją laisvai galėjo perskaityti didelė žmonių grupė. Tai neabejotinai prisidėjo prie krikščionybės paplitimo. Turbūt nereikia sakyti, kad krikščionybė pirmiausia išplito Artimuose Rytuose.
Pasaulis Stiu akimis 