Praleisti ir eiti į turinį

Apie Kernavę ir amžių sankirtą…

2009/07/07

Kažkur fone šurmuliuojant amatininkams, žmonių miniai, kermošiui ir skambant nuostabiai baltarusių Stary Olsa muzikai, sėdėjau ant Aukuro piliakalnio… ten kur kadaise buvo Lietuvos širdis, ten kur kažkada virė gyvenimas, suplaukdavo begalė prekių ir žinių, kur grįždavo kunigaikščiai ir po mūšių pervargę kariai… ten kur karštą liepą prieš 13 metų atlikau archeologinę praktiką (kaip dabar pamenu tas alaus upes ir iš amžių glūdumos išnirusią puodo šukę bei susijaudinimą archeologės Dalios akyse, kai jai parodžiau)… Sėdėjau ir žiūrėjau į tolumoje vingiuojantį kelią, Vilniaus link bėgančią Nerį, mažus jaukius miškelis ir dūluojančias sodybas. Akimirką susijungė gili gili senovė, dar nesena mano istorija ir dabartį. Susimaišė tarsi beprotišku laiku lėkčiau laiko gijomis, kas kartą sustodamas ties tam tikru epizodu… štai didysis kunigaikštis lengva risčia joja pro vartus, ten upėje vienišas žvejys, o šone mediniai pilies kuorai… aš ir bendrakursiai su kastuvu palengva skutantys žemę sluoksnis po sluoksnio, kamuojami kaitrios saulės svajojantys tik apie šaltą alaus bokalą laukiantį po pietų… apačioje iš lanko šaudantys turistai ir specialistai bei mėgėjai bandantys atkurti kaip įvairiais laikotarpiais gyveno žmonės…Taip, tai Kernavė, viena iš gražiausių Lietuvos vietų… kas kartą atvykus ten suspaudžia širdį… pasidaro taip gera.

Tarpelis tarp palapinių ir žmonių minios parodė ir karių kovas. Lietuviai, baltarusiai, rusai ir lenkai susirėmė beveik tikroviškame mūšyje, o po jo traukė midų ar alutį iš rago… ir aš užsimaniau tiek rago, tiek alučio. Pasirodė Lietuvoje visu pajėgumu veikia rekonstruktoriai 🙂

Smagiai nuteikė ir prie palapinių užkandžiaujantys „senieji gyventojai“ ar padėtos maisto atsargos… viduryje sukosi archeologų Luchtanų šeimyna rodydama kaip buvo gaminamas maistas, netoliese puodžiai dėliojo savo dirbinius, juvelyrai stebino įmantriais ornamentais, o žolininkai pasakojimais apie gydomąsias galias, o kur dar muzikantai, tošininkai, kalviai…

Ech… prisižadėjau sau kad įsigysiu ir ragą, ir senovinę segę, ir dar ne vieną tikrai mano širdžiai patikusį, su meile rekonstruktorių-amatininkų atkurtą rakandą… kaip kadaise sakė A. Bumblauskas – istorija ne mokslas, o gyvenimo būdas 🙂

Prabėgusį savaitgalį vyko gyvosios archeologijos dienos. Jau eilę metų norėjau nuvykti, bet vis kas nors sutrukdydavo. Šiais metais pagaliau… Pirmas įspūdis…marios žmonių… puiku, gal kai ką sudomįs 🙂

Vėliau tiesiog panorėjau kad būčiau atvykęs su kai kuriais draugais, kurie tiek pat domisi istorija. Nes taip norėjos prie kiekvienos palapinės, amatininko, karių stovyklavietės praleisto po keletą valandų tiesiog stebint ir klausant ką pasakoja. Nieko tai planas kitiems metams.

Mačiau begalę lakstančių vaikų, pagalvojau kad jei būčiau vaikas, dabar skrajočiau devintam danguje 🙂

Tai ką  daro archeologai ir mėgėjai nerealu, kaip ir pati Kernavė mistiška vieta su piliakalniais, begaline ramybe ir gražia gamta… ir alsuojanti istorija, prabėgusiais šimtmečiais…bet dar gyva

Ten vis dar kas vasarą suguža archeologai ir ieško… mūsų praeities…

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: