Praleisti ir eiti į turinį

Apie meilę…

2009/07/17

Kai dienos karščiai pasislėpė po tamsiu užklotu, prieš akis virpuliuoja kaljano dūmas, šalia stovi kiek nugerta lambrusco taurė, o miegas staiga parodo vidurinį pirštą, galvą užplūsta krūva minčių mintelių. Šokinėjančių ir besiblaškančių tarp praeities, ateities ir dabarties. Kuri planus, kurių realumas tarsi tas dūmas sklaidosi su lig saulės spinduliais ar klausimus, atsakymus į kuriuos tarsi žinai, tačiau nori atrasti naujas variacijas.

Tarsi tik ką subrendęs jaunuolis sprendi egzistencinius klausimus „kas aš?“ ir „kur einu?“, kaip keliautojas laiku, neri pirmyn pasižiūrėti kur nuėjai ir pamatai savus kelius ir klystkelius. Susigėdęs bandai pateisinti padarytas klaidas ar užmiršti šėliones… Dar kartą supranti kaip akimirkos silpnybė ar staiga įsiveržęs žmogutis keičia gyvenimą.

Staiga netikėtai sustoji ir kaip Marijonas vienoje dainoje nori suskaičiuoti kiek kartų kartojai žodžius „Bliamba, juk aš tave… „. Akimirka ir mintyse susiformuoja klausimas „kaip suprantu meilę dabar, šiandien, šia akimirką…?“

Tai jau ne tas paauglystės lėkimas su vėju ir ne žalios jaunystės nerūpestinga, bet veržli srovė, besiveržianti kažkur, kur laukia dar neištyrinėti žemėlapiai…

Ar tai tas jausmas, kai matydamas žmogų tiesiog nori būti šalia, kai pastebi beveik kiekvieną veidu nuslydusią emociją, kai pirma pagalvoj nebe apie save, kai nori pasidalinti kiekvieną naujieną? Kai nustoja egzituoti aš ir atsiranda mes?

O gal tai ta pati jaunystės srovė, tik aprimusi praradusi tą veržlumą, bet pasidariusi galingesnė, nes žino kelius kaip apeiti pasitaikiusias kliūtis? O gal tai kasdien vis kažkas kito, naujo ir dar neatrasto? Gal tai tūktstantveidis jausmas, kurio pilnai pažinti, o kartais ir atpažinti neįmanoma. Kurio negalima išmatuoti, tačiau galima justi… ir aišku mėgautis bei kas svarbiausia puoselėti… Tai jausmas, kuris kartais ateina nepastebėtas, tarsi slaptasis agentas užsimaskavęs kažkuo tarsi įprastu ir kasdien pasitaikančiu… tai nuostabus jausmas, keičiantis tavo pasaulį, pripildantis jį begale spalvų ir atspalvių… Ir jei pasilieka … tiesiog būna gera 🙂

Bet juk tai tikrai ne atsakymas, tai tik maža maža jo dalis, nes kiekvienas ją suprantame vis kitaip, nes ji turi tūkstančius veidų ir išraiškos būdų…

5 Komentaras leave one →
  1. Saulė permalink
    2009/07/18 20:32

    Labai gražu… Ir labai patiko 🙂
    O čia pagooglinau įdomumo dėlei 😉 :
    Meilė – žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.). Meile gali būti vadinama būsena, jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Meilė yra viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.

  2. 2009/07/18 21:40

    Na va ir googlas tarsi sako – tūkstantis veidų, tūkstantis pavadinimų. Kiekvienam savas 🙂
    Tačiau bet kokiu atveju tai jausmas dėl kurio verta gyventi.

  3. LaRance permalink
    2009/07/22 21:48

    Tavo mintys visada šildo,

  4. 2009/07/22 21:50

    Dėkui 🙂

Trackbacks

  1. Apie naktį, pirmą dieną ir….

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: