Praleisti ir eiti į turinį

Apie tris iš Dvylikos salų…

2011/10/03

O senoji Elada, nusėta pradingusių amžių akmenuotais pėdsakais, nubalinta nameliais, kvepianti vasara ir svaiginanti nelyginant retsina… Vilioji turkio spalvos jūra, paplūdimiais ir Olimpo dievų vertu maistu. Pasigrobi ir nepaleidi, vėl ir vėl masini grįžti ten, kur kadais kilo šventyklos, akmeniniuose miestuose klestėjo amatai, ten kur palaimingai ošia alyvmedžių giraitės ir laisvai klajoja ožkos.
Tik trys salos iš dvylikos per dešimt dienų ir dar lašelis Azijos. Toks buvo šios vasaros maršrutas. Dodekaneso salos – tai Kosas, Rodas ir Nisyra, o mažasis Azijos lašelis – senovinis Halikarnaso miestas, turkų Bodrumu pavadintas.

Mažasis Kosas

Hipokrato tėviškė, nedidukė Koso sala, suviliojo rastu apibūdinimu – plaukiojantis Graikijos sodas. Reikia pasakyti, kad saulės kaitinamą rugpjūtį sala sodo tikrai nepriminė, bet nepaisant to pakerėjo žavingais saulėlydžiais. Juolab, kad jais mėgavaus tiesiog iš apartamentų terasos. Čia pat buvo ir banguota Egėjo jūra bei smėlėtas paplūdimys. Mažas žvejų kaimelis šiaurinėje salos pakrantėje – pats tas norint pabūti ramiai, nesibraunant per kitų turistų minią. Tiesa, pirmą dieną išgąsdino pajuodusi jūra. Keli metrai jūros priminė jūržolių košę. Tačiau po kelių dienų ryte išgirdome traktoriaus ūžimą, o nusileidus prie jūros teradome tik menkus jūržolių likučius. Nereikia net sakyti, kad tik atsikėlus pasinerti šilton jūron, pašokinėti per bangas yra nenusakomas malonumas.

Koso sala – tai Rojaus paplūdimys, nusidriekęs ramios ir žydros jūros įlankoje (subjektyvia nuomone, tai žavus paplūdimys, tačiau iki rojaus jam tikrai dar geras kilometras kelio); iki negalėjimo žavingas Zia kaimelis Dikaio kalno papėdėje, kur galima įsigyti vietinių pagaminto cinamono ar migdolų sirupo, pasimėgauti nuostabiu maistu Oromedon tavernos terasoje, tuo pačiu stebint dar vieną saulėlydį, nurausvinusį kalnus ir dangų; istorine atmintimi alsuojantis Asklepionas, be visa ko atveriantis dar ir nuostabią Koso miesto panoramą; Šv Jono riterių pastatyta Neratzia pilis; atstatytas romėnų namas (Casa Romana); tik šiek tiek restauruotas Odeonas ir žolėmis apžėlusi Agora ir vakarinės archeologinės vietos griuvėsiai; nuo amžiaus visai sukleręs Hipokrato platanas ir mielos Koso miesto gatvelės; na ir aišku karščiu alsuojančios, siera kvepiančios termos prie pat jūros, apsuptos įkaitusiais akmenukais nusėto paplūdimio… ir dar visa begalė gėrio, karšta saulė, nerealiomis spalvomis švytinti jūra ir dangus.

Iš ugnikalnio gimusi sala

Visai šalia išdidžiai iškilusi Nisyros sala, vainikuojama ant kalno stūksančio nuosavo akropolio ir tvirtovės likučių bei baltuojančio Panagia Spiliani vienuolyno. Ši nedidukė sala (joje tik apie tūkstantis gyventojų) žavi pasakiškai baltu Mandraki miesteliu, siauromis gatvytėmis ir iš juodai baltų akmenukų sudėliotomis mozaikomis. Na ir, aišku, ugnikalnio krateriu, pasislėpusiu tarp kalnų, kvepiančiu siera bei alsuojančiu kaitra. Vasarą miestelis dažnai staiga prisipildo turistų, norinčių pasivaikščioti po kraterį (ir aš ten buvau, siera kvėpavau, karštį kentėjau, kalnų keliukais važiavau), bet lygiai taip pat apie 17-18 val. ištuštėja. Tai laivai išgabena iš ryto pristatytus įspūdžių ieškotojus. Ir tikrai man pritrūko laiko šioje iš ugnikalnio gimusioje saloje.

Ten gimė istorija
Iš Koso salos puikiai matomas Turkijos krantas, kuriame boluoja panašios gyvenvietės, o tarp jų išsiskiria turkų pamėgtas Bodrumas su nuostabia Šv. Jono riterių (dar vadintų Hospitaljerais) statyta pilimi. Bodrumas – tai tas pats senovinis Halikarnaso miestas, kuriame kadais stovėjo vienas iš 7 pasaulio stebuklų – karaliaus Mausolio mauzoliejus (spėkit iš kur atsirado mauzoliejaus pavadinimas?). Dabartinis miesto vardas kilo nuo minėtos riterių pilies, kurią anieji pašventė Šv. Petrui ir vadino Petronium. Turkai gi užėmę pilį pamažu aplink ją įsikūrusį miestelį iš Petronium pavertė Bodrum. Gražus nors miestas (nors ir nenorėčiau ten atostogauti). Baltas, nedidukų namų miestas. Ir pasirodo ten namai negali būti daugiau nei dviejų aukštų, o ir nuspalvinti gali būti tik baltai (na arba palikti akmenų ar medžio spalvos). Taigi grįžtant prie mauzoliejaus. Likę tik pamatai, nes pasirodo riteriai ręsdami pilį mauzoliejaus griuvėsiais pasinaudojo kaip akmens skaldykla. Beje, dar ir garsusis istorijos tėvas pats Herodotas gimė būtent čia. O pilis dabar paversta muziejumi. Povandeninės archeologijos. Čia galima rasti begalę amforų iš viso Viduržemio regiono, iš laivų iškeltų stiklo ir juvelyrinių dirbinių, begalė įvairių amžių antkapių ir dar visa galybė to, kas buvo rasta ne tik po vandeniu, bet ir po žeme ar ant jos.

Tai nutiko Kose

Apie Zia kaimelio grožį ir dvasią sunku net papasakoti. O vakarienės metu padavėjas (beje, pastebėjau, kad padavėjai saloje beveik išimtinai vyrai ir tikrai pakankamai subrendę) pasiklausęs iš kur mes, dar netgi mokėjo lietuviškąjį „ačiū“ (tiesa, jam atrodė, kad tai reiškia „į sveikatą“). Kaimelis, kurio pagrindinė gatvelė, kylanti į kalną pilna suvenyrų parduotuvėlių ir tavernų, turinčių didžiules terasas. Beje, parduotuvėlėse, galima rasti vietinių rankomis pagaminto cinamono ir migdolų sirupų (kartais net užrašas ant buteliuko ranka surašytas). Na o tavernų terasos pavakary pasipuošia lentelėmis „reserved“. Taip ruošiamasi saulėlydžiui, kurio stebėti suvažiuoja begalės turistų, tuo pačiu mėgaudamiesi nuostabiu maistu (teko ragauti nuostabių „lambchops“, graikiškai vadinasi „paidaki“, na o lietuviškai tai ėriuko gabaliukai kepti ant grotelių). Didžiuliai autobusai suveža turistus ir į čia vykstančią graikišką naktį, tad saulei leidžiantis siauras keliukas iš miestelio užsikiša. Teko sėdėti kamštyje, kuris berods susidarė, kai siaurame keliuke vienas priešais kitą sustojo du vairuotojai ir nei vienas nesutiko pasitraukti 🙂 Tik čia 12 metų gyvenančio berods brito (sprendžiant iš akcento) dėka, buvo rastas dar siauresni kelelis link pagrindinio kelio. Neblogas jausmas tamsoje riedėti nuo kalno mažu mažu automobiliuku kai kelio plotis bemaž toks pat kaip ir to automobiliuko.
Ir nors po salą zuja begalė autobusų, ko gero geriausia vis tik yra nuomotis automobilį. Nes apturėjome linksmą nuotykį lankantis Koso mieste. Atvykome ten pavakary ir turėjome paskutiniu autobusu grįžti į savo miestelį. Taigis, likus pusvalandžiui iki autobuso išvykimo jau trainiojomės stotelėje. Čia stovėjo ne vienas autobusas su įvairių miestelių pavadinimais, tačiau mūsiškio neradome. Tad paklausėme pirmo pasitaikiusio vairuotojo. Jis pasikrapštęs galvą pasakė, kad mums reikia sėsti į Kefalos važiuojantį autobusą ir šis parveš mus į mūsų miestelį. Kažkodėl užsinorėjo patvirtinimo. Tad paklausėme dar vieno vairuotojo. Šis gi teigė priešingai. Kad mūsų autobuso dar reikia laukti ir Kefalos autobusas tikrai mums netinka. Beliko susirasti trečią vairuotoją (beje, visi jie su uniformomis) ir klausti šio. Šis pasakė, kad mums riekia į Kefalos autobusą. Pasakius, kad va tas kitas vairuotojas teigė priešingai atšovė, kad jis Kefalos autobuso vairuotojas ir jis žino kur važiuos. Tad nusiraminę sušokom autobusan. O šis šast ir išvažiavo 10 min. anksčiau grafike numatyto laiko. Pasidžiaugėme, kad atėjome anksčiau ir suspėjome viską išsiaiškinti.
Ir žinau, kad dar liko neaplankytų vietų, kad dar norėtųsi sugrįžti…

Pakeliui į antrą dalį

Na, o toliau laukė keltas BlueStar 1, kuris nuplukdė į Rodo salą, į antrąją atostogų dalį. Beje, keltas vėlavo beveik valandą laiko. Tad sėdėjome Koso uoste apsupti nakties tamsos, tačiau turėjome progą pasimėgauti apšviesta Neratzia tvirtove. Na, o keltas… beprotiškai prišaldytas. Matyt kondicionierius užsuktas buvo ant kokių 17 laipsnių, nes teko trauktis megztinius (kurių tik tada ir prireikė), rankšluosčius ir bandyti užsnūsti. Kai kurie laimingieji pro didžiulius kelto langus išvydo ir saulėtekį. Po kažkur dviejų su puse valandų išlipome Rodo komerciniame uoste ir prasidėjo kelionė su lagaminais per miestą link autobuso stotelės, kuri pasirodo buvo kitoje senamiesčio pusėje, prie Rimini aikštės. Pakeliui buvo proga trumpam pamatyti nuostabųjį, viduramžiais alsuojantį Rodo senamiestį. Ta proga sužinojome ir kiek kainuoja kelionė taksi po Rodo salą. Tiek Rode, tiek Kose taksi kainos iš anksto nustatytos, viešai paskelbtos (didžiuliuose ar mažuose stenduose) ir nekintamos.
Įdomiai veikia ir autobusų bilietų kasa. Mums reikiamas autobusas kursavo kas valandą. Aišku pataikėme, kai vienas tik ką išvažiavo, o kito laukti kiek mažiau nei valandą. Tuo tarpu bilietą galima nusipirkti tik likus pusvalandžiui iki autobuso išvykimo. Taigis likus 35 minutėms iki autobuso, aš ramiai prieinu prie kasos. Kitų pirkėjų nėra. Tik aš. Paklausiu kiek kainuoja bilietai ir paprašau bilietų iki reikiamo miestelio. Graikas mandagiai išklauso, pasiklausia į kurį viešbutį vykstam, pasako, kad iki jo nenuveš, bet galim išlipti miestelyje ir eiti pėsčiomis. Tačiau bilietų man jis dabar negali parduoti. Tik likus pusvalandžiui iki autobuso išvykimo. Ką gi. Atsistoju prie kasos ir laukiu penkias minutes. Joms praėjus graikas atspausdina man bilietus. Autobuso numeris biliete – 19, tačiau kai atvyksta toks autobusas, jis sustoja kiek tolėliau. Paklausus vairuotojo sako, kad čia tikrai ne mūsų autobusas. Tas pats kasininkas, pasirodo, dar ir reguliuoja, kur kam sėsti ir pan. Taigi jis mums sako, kad mūsų autobusas – 16. Tiesa, vairuotojas berods yra priešingos nuomonės. Tačiau kadangi jis graikiškai kažką aiškinasi su kasininku palaukiam, tada kasininko patikinti, kad čia mūsų auto, susikraunam lagaminus ir sėdame vidun. Ir lekiam, ten tolyn ant kalno.

Rodo grožybės

Taigi, Rodo sala, turistų numylėta, saulės nubučiuota. Ji tikrai gali daug ką pasiūlyti. Ne tik begalę riterių pilių, senąją Bizantiją menančių freskų, antikos laikų šventyklų likučių, bet ir nerealiai ypatingą bei jaukiai mielą Lindos miestelį. Ten ir 7 šaltinių bei Drugelių slėniai. Ir begalė vienuolynų bei bažnyčių. Ir nuostabusis Prasonisi – aistringas ir pašėlęs Viduržemio ir Egėjo jūrų bučinys. O kur dar viduramžiškas Rodo senamiestis su muziejais, Emponos kaimelis su begale vynų, beprotiškai graži jūra su tiek smėlėtais, tiek akmenuotais paplūdimiais, kaimeliai ir miesteliai. Ir dar be abejonės vieta, kur kadaise stovėjo Rodo kolosas, o dabar atplaukiančius laivus pasitinka elnio ir elnės statulos (ir kas, kad iš tiesų kolosas stovėjo kitoje, neaišku kokioje vietoje bei atrodė ne taip, kaip vaizduojamas populiariuose suvenyruose). O dar Atavyros kalnas, iškilęs į 1,2 km aukštį, nusėtas turistų pastatytais mažais akmeniniais „namučiukais“. Ir begalė tūkstančių turistų, visur zujančių ir apspitusių kiekvieną kiek žymesnę vietą, melejonai fotoaparato spragsėjimų, paliekančių skaitmeninius atvaizdus.
Tačiau jei manęs klaustų patarimo, tikrai sakyčiau, kad nei Drugelių slėnis, nei 7 šaltinių slėnis nėra trūks plyš vertos nuvykti vietos (na nebent dėl maždaug 180 metrų tamsaus ir ilgo tunelio šaltinių slėnyje). Jau geriau skirti daugiau laiko Rodo senamiesčiui ir jo muziejams ar Lindos miesteliui ar tiesiog smagiam pasėdėjimui tavernoje mėgaujantis graikišku maistu.
O štai Lindos kažkas nuostabaus. Miestelis, kuriame leidžiamas tik asilų eismas. Kur siaurutės gatvelės vėlgi pilnos suvenyrų krautuvėlių ir tavernų bei uždengtos augalų ir stogelių virtine, tad ten vėsu. O užlipus kiek daugiau nei 120 metrų atsiduri vienoje karščiausių salos vietų – Lindos akropolyje, apsuptame iš Bizantijos laikų likusiomis sienomis, su senovinės galeros bareljefu, kvapą gniaužiančiais vaizdais nuo tvirtovės, Atėnės šventyklos likučiais ir vienišu alyvmedžiu tvirtovės kieme. Lindos man tikrai ypatingas miestas. Ir ne tik man. Ten sutikome ir pardavėją, kuri norėjo išmokti pasakyti „ačiū“ lietuviškai ir išmoko (ryte pamokius, pavakary perkant suvenyrą prisiminė ir padėkojo lietuviškai, smagu juk).

O kur dar šios kelionės atradimas – kataifi ir galaktoboureko (galaktopūriko). Du dieviško skonio graikiški saldėsiai. Tiesiog Olimpo dievų ambrozija. Oi taršėm tą gėrį, oi pasiilgau. Beje, nors kataifi ir būna pirkti dėžutės, tačiau skonis visiškai nebe tas.

Pabaigai…

Taip kad reziumuojant galiu tepridurti, Koso sala bais gera vieta pailsėti, atsipūsti. Čia daug mažiau turistų, jei aišku nepasirinksime Kardamenos, kur begalė barų ir girtų britų. Teko užsukti ten vieną vakarą, daugiau nebenoriu. Į savąjį mažą žvejų miestelį, šiaurinėje salos pusėje mielais sugrįžčiau, nes gera gyventi per žingsnį nuo paplūdimio, kuris neužgrūstas žmonių, gera išėjus pro duris stebėti tiesiai į Egėjo jūrą besileidžiančią saulę, galų gale gera tiesiog mėgautis jūra, saule, smėliu ir traukti į save Graikijos kvapus.
Tuo tarpu Rodo sala gali pasiūlyte begalę istorinių-kultūrinių paminklų, tačiau juos stebėti teks stumdantis su kitais turistais.

One Comment leave one →
  1. Ata permalink
    2011/11/04 20:54

    Nuostabu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: