Praleisti ir eiti į turinį

Apie kelionę po Camp Nou…

2011/10/10

Vienas gražiausių pasaulio miestų Barselona, turistus vilioja A.Gaudi šedevrais, siauromis Barri Gotic gatvelėms, begale muziejų, amžinai judančia Las Ramblas, romėnų laikus menančia siena ir dar dešimtimis mažų stebuklų. Ištikimas futbolo ir gražiausio jo įsikūnijimo – FC Barcelona – fanas turi dar vieną šventovę – Camp Nou. Ten vyksta magijos ir fantazijos spektakliai, ten liejas beprotiškos aistros, ten laksto „blaugrana“ vilkintys kamuolio genijai. Su liūdesiu prisipažinsiu – nepasisekė tūkstantinėje Camp Nou minioje stebėti futbolo spektaklio. Deja, tomis dienomis „blaugrana“ džiugino (tiksliau gal liūdino) kito stadiono žiūrovus. Tačiau kartėlį kiek apmalšino FC Barcelonos muziejus ar tiksliau vadinamasis „Camp Nou experience“. Kas tai? Ogi galimybė pamatyti „Barcos“ istoriją, pasivaikščioti po stadioną ir jo užkulisius. Tad tik įsigijęs bilietus į tolimąją Barseloną, jau žinojau – Camp Nou apsilankysiu. Norėjau pamatyti viską, kas susiję su mylima komanda. Taigi….

Mėlynoji linija

Simboliška, bet patogiausia į Camp Nou atvykti mėlynąja metro linija (dar žymima L5). Na, o prieš tai, jei išvažiuojate iš Plaça de Catalunya, dar keli sustojimai raudonąja metro linija (taip norėjos, kad simboliškai tai būtų ta tamsiai granatinė „Barcos“ marškinėlių spalva). Stotelė arčiausia išsvajoto stadiono vadinasi Collblanc.

Be jokios abejonės tokia proga reikėjo „pasipuošti“, tad dar Lietuvoje į kuprinę saugiai patalpinau senobinius „Barcos“ marškinėlius – net 1999 m. sezono.  Vizito rytmetį jais ir pasidabinau.

Tik išlindęs iš metro požemio puoliau žemėlapyje ieškoti kelio toliau, tačiau vietinis gatvės prekeivis pamatęs marškinėlius mostelėjo ranka vienos gatvės pusėn, gestą palydėdamas žodžiais „second turn left“. Pora kvartalų vieno iš miesto rajonų gatvėmis ir aš jau matau „Mini Estadi“. Kuris dydžiu ko gero lenkia visu gimtosios šalelės stadionus. Na, o šalia jo šviečia užrašas „Palau blaugrana“ bei matosi dalis futbolo stadiono. Taip taip, nieko nesumaišiau. Krepšinio arena ir „Camp Nou“ vienas kompleksas, aptvertas metaline tvora.

Yes, you can

Jaučiuos tarsi laukdamas Kalėdų. Tuoj tuoj įžengsiu ten kur taip seniai svajojau būti. Na, o kol kas visa dar žingsniuoju šaligatviu sukdamas puslankį apie „Palau“. Praeinu kioskelį, kuriame galima matyti „FCB snaks‘ų“, vėliavų, šalikų ir šiaip belenko. Toks kataloniškas lietuviško „larioko“ atitikmuo – nuo gėrimų iki buities reikmenų kelių kvadratinių metrų plote. Pralekiu kioskelį ir sunku pro vartus kasų link. Pakeliui, kažkoks besitrinantis tipelis, grūda rankon vizitinės dydžio lapelį, kuriame siūloma įsigyti bilietus į Karaliaus taurės finalą. Ir vėl tenka ryti kartėlį, deja tuo metu jau būsiu Lietuvos žemelėje.

Dar tik rytas, o prie kasų jau eilė. Tiesa neilga, tad netrukus sulaukiu savo galimybės iškeisti 19 eurų į bilietėlį. Norėdamas būti tikras, kasininkės pasiteirauju ar galėsiu apsilankyti ir pačiame stadione, o ne tik muziejuje. „Yes, you can“. Trumpas atsakymas ir aš kulniuoju link įdėjimo. Jis beveik priešais kasas.

Jaudindamasi tarsi pirmokas Rugsėjo 1-osios metu, stoju eilėn. Prie įėjimo mergaitė pasiteirauja ar noriu audio turo. Kiek užtrunka kol susigaudau bei išsiaiškinu, kad tai nemokamai. Tad vairuotojo pažymėjimą iškeičiu į gana nemažą, plokščia prietaisą, su ekranu ir mygtukais. Mergaitė šypsodamasi paaiškina, kad prie kai kurių eksponatų pamatysiu nupieštus skaičiukus, tada beliks paspausti atitinkamą skaičių aparačiuke ir „vualia“ balsas angliškai paporins kažkurią dalelę „Barcos“, istorijos susijusios eksponatu. Taip pat paaiškina, kad pažymėjimą galėsiu atsiimti viršuje, prie išėjimo.

Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad nelabai ir naudojausi aparačiuku, tiek daug skaitęs apie klubo istoriją bei begalės eksponatų apstulbintas tiesiog pamiršau ieškoti tų skaičiukų.

Historia est…

Na ir prasidėjo.. kylu laiptais aukštyn,o čia visu grožiu „Barcos“ herbas… ir krūvą lankytojų. Kaip tikras turistas nusprendžiu, kad man būtina nuotrauka. Tad kantriai sulaukiu savo eilės. O po kelių minučių patenku į tamsią patalpą, kurioje palei dešinio sieną užu stiklo rikiuojasi dešimtys futbolininkų taurių. Nuo pat klubo įkūrimo. Išpūstomis akimis stebiu šią gausybę, vis dar netikėdamas, kad aš čia. Palengva slenku pirmyn ir žinau, kad vis artėju prie tos 1992 m. Europos taurės. Tai ją iškovojo rungtynėse, kuriose pirmą kartą pamačiau P. Guardiolą, H.Stoičkovą…pamačiau „Barcą“ daužančią Brėmeno „Werder“. Pamačiau ir supratau, kad tai mano komanda.

Prie jos puikavosi ir iš „Wembley“ pavežtų „auselių“ kopija. Tik 6 taurių nebuvo, tos kol kas vienintelio ir nepakartojamo sezono pergalių materialaus įrodymo. Užrašas skelbė, kad jos specialioje ekspozicijoje. Bet nesijaudinkit, pamačiau ir jas, nes ekspozicija toje pačioje salėje, kiek apsukus ratą.

Lygiagrečiai su taurių siena, po stiklu puikavosi „Barcos“ istorijos nuspalvinti kamuoliai, „bucai“, marškinėliai, pirštinės, raiščiai nuotraukos ir gulsti LCD „touchscreen‘ai“, kuriuose begalė istorijos fragmentų – nuotraukų, aprašymų, įspūdingų rungtynių epizodų… begalė visko.

Toje pat salėje puikuojasi ir auksinis Leo Messi „Bota D‘Or 2009-2010″.

Čia galima rasti ir sieną kurioje 28 kalbomis išrašytas „Barcos“ himnas, pasirodo tiekos šalių atstovai žaidė klube. O kabančiose ausinėse galima išgirsti kaip himnas skamba stadione, kai jam pritaria tūkstančiai cules. Nepakartojama. Šalia, kitose ausinėse vardijami dabartiniai žaidėjai, o fone plazda „Barcos“ vėliavos…. klausiau ir buvo beprotiškai gera.

Dar viena erdvė skirta savotiškai kino salei. Visa eilė ekranų demonstruoja įspūdingiausius „6 taurių“ sezono momentus…prisėdi ant minkštasuoliu ir nusikelia pora metų atgalios… vėl suvirpa širdis matant kaip Eto‘o „išduria“ N. Vidičių  ir į artimą vartų kampą pasiunčia pirmą įvartį Romoje, po to Messi, Pedro, Messi …. Stambiu planu rodomi visi prie tų spindinčių taurių prisidėję didvyriai ir netgi žuvėdas Zlatanas. Tą akimirką jaučiau akyse besitvenkiančias ašaras. Juk buvau tokio stebuklo (mačiau komandą per vieną sezoną laimėjusią viską, visas 6 taures dėl kurių kovojo) liudininkas (ir paslapčia tikiuos to dar kartą).

Dar galima rasti ekraną, kuriame prie šalių sąrašo matyti kiek kiekvienoje yra „Barcos“ socio (klubio narių, mokančių nario mokestį bei galinčių balsuoti renkant prezidentą). Tuoj ieškau Lietuvėlės ir štai pasirodo turime 4 „Barcos“ narius. Mintyse savęs klausiu „kas jie, tie laimingieji?“. Nes aš tik paprastas registruotas „Barcos“ fanas….

Dar vienoje šiuolaikinėje sienoje bėga visų „Barcos“ fanų vardai. Tuoj pradedu spėlioti ar ten yra ir maniškis. Vis tik laukti ir ieškoti adatos šieno kupetoje nesiryžtu. Dar noris tiek daug pamatyti. Prie šios sienos prismaigstyta nedidelių paveikslėlių, kuriose kiekvieno klubui atstovavusio žaidėjo nuotrauka (yra čia ir tas iš Portugalijos).

Golazo

Na, o toliau nekantraudamas neriu iš muziejaus į tribūnas. VIP ložė. Kaip ir priklauso papleškinu fotoaparatu. Ir lekiu apačios. Ten kur veja (ir visad prieš akis šmėžuoja užrašas „Mes que un club“). Koridoriumi užklystu į konferencijų salę, kur paslaugūs berniukai ir mergaitės pasiūlo nusifotkintį prie Čempionų lygos taurės kopijos, pastatytos ant to paties stalo kur paprastai sėdi treneris ir žaidėjai atsakinėdami žurnalistams. Šį kartą dar nesusigundau.

Toliau seka svečių persirengimo kambarys. Su masažo stalais, „jakuzzi“ ir ant sienos besikeičiančiomis čia savo prakaitą plovusių žvaigždžių nuotraukomis. Išvystu ir Z.Zidaną, P.Nedvedą, D.Beckemą ir begalė kitų spindinčių ar spindėjusių futbolo žaidėjų. Na ir šalia tas tunelis kurio išeina žaidėjai, kurį dažnai parodo transliacijų pradžioje. Dešinėje pro duris matosi koplytėlė.

Tačiau netverdamas savam kailyje neriu link vejos. Be abejonės, čia irgi seka fotosesija :)Gera.


Iki soties pasimėgavęs stadiono vaizdu iš apačios, vėl kylu į tribūnas, po to liftu į komentatorių „lizdą“. Šioje stiklinėje patalpoje trys beprotiškai ilgos eilės stalų ir ekranų. Stadiono vaizdas nerealiai geras. Matosi viskas. Įsivaizduoju kas čia dedasi rungtynių metu. Juk tai nesunku, nes rodoma ekranuose 🙂 tiesa dabar čia chaosą kelia tokie pat turistai kaip aš. Be abejonės, prisėdęs bandau vaizduoti komentatorių tą akimirką kai mušamas įvartis ir klykiu „golazo“…

Laiptais keliauju atgal, ten kur pradėjau savo kelionę – į muziejų. Čia iškeičiu anksčiau minėtą aparačiuką į savo vairuotojo pažymėjimą, dar kartą apžvelgiu pustamsę salę, apšviestą taurių, begalės ekranų ir keliauju išėjimo link. Prie jo pasinaudoju galimybe nusifotografuoti mėlyname fone, kuriame po to mano akyse per pora minučių įmontuoja Camp Nou ir Pepą. Taip taip pasidariau nuotrauką, tiksliau montažą, ne su su pačiu Pepu. Sentimentai vienok. Prie išėjimo sumoku 12 eurų ir gaunu ką tik „iškeptą“ nuotrauką. Ten aš, Pepas ir Camp Nou… bei begalė prisiminimų. Prabėgo 3 valandos… apačioje dar laukia „FCB Botiga“.

I‘ll be back

Jau išeidamas žinau, kad privalau čia sugrįžti. Sugrįžti tada, kai stadionas bus užpildytas tūkstančių fanų, kai tuo tuneliu apačioje žengs „dievukai“ ir stadiono švieslentėje lėks minutės…

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: