Praleisti ir eiti į turinį

In memoriam

2011/12/07

Kartais žmonės sustoja, kaip tie vaikystėje turėti prisukami žaislai. Tarsi pasibaigia suteikta energija ir… viskas. Lieka tik tuštuma ir galvoje lekiančių minčių spiečius. Kodėl tiek retai aplankydavai, kodėl neklausei, kodėl… kodėl, kodėl…  

Šaltoje salėje atsiranda begalė laiko apmąstymams ir išlenda prisiminimai, kuriuos jau, rodos, seniai ištrynė laikas… kaip gležna vaikiška ranka pieši laišką, kaip grįžęs apkabindavai ir kaip per Kalėdas gaudavai drebančia ranka išrašytą atviruką. Su palinkėjimais anūkui… akyse susikaupia ašaros, nes supranti, kad per mažai sakei koks esi dėkingas, kad yra šalia, kad mylėjo ir rūpinosi… nesakei, kaip myli, neklausei apie Jos gyvenimą ir tik iš padrikų prisiminimų žinai, kad savo dar vaikiškomis akimis matė karą, kad matė daug daug sunkaus sovietmečio, kad….

Ir be abejonės užduodi sau esminį klausimą – kodėl turi išeiti žmogus, kuris gyveno ir planavo, kuris šypsojosi ir laukė pavasario bei kartais aplankančių anūkų. Tada pradedi klausytis, ką pasakoja kiti… ir supranti, kad nepažinojai žmogaus, kuris buvo toks artimas, kuris taip džiaugdavosi, kai užsukdavai… Supranti, kiek daug nepaklausei… nepaklausei, nes skubėjai kažkur kitur, skubėjai gyventi ir džiaugtis savo jaunyste…

Tą akimirką, kai sužinojau, po daugelio metų iš akių tekėjo ašaros… netikėjau, kad mane gali taip sukrėsti…

 

Skirta močiutei, kurią dar vaikystėje praminėm Didele

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: