Praleisti ir eiti į turinį

Apie sugrįžimus…

2012/04/13

Vaikystėje namuose nuolat skambėdavo Led Zeppelin, Slade, Pink Floyd ir begalė kitos, dabar jau roko klasika tapusios, muzikos. Ta muzika įaugo manyje. Po trumpų paauglystės protestų, ji rado kelią atgalios. Net nustembu, kad kartais išgirdęs vieną ar kitą, rodos, nelabai girdėtą dainą, pradedu po nosim murmėti žodžius. Įsirėžę, matyt, giliai jie.

Ir kartais viena daina užkabina taip, kad, rodos, galėtų skambėti be perstojo. Kaip kad ir šis tobulai dieviškas Led Zeppelin kūrinėlis. Primena laikus, kai šlykščią žiemą su draugu planavom, kad laikas emigruoti į kitą Atlanto pusę, ten kur šilta. Pokalbiuose svajodavome, kaip sėdėdami po palme siurbčiosim šaltą alutį. O akyse daužysis beprotiškai šiltos ir melsvos Ramiojo vandenyno bangos. Vėl ir vėl šokdamos ant smėliuko ir bandydamos nusitempti jį pas save. Tos svajonės… jau tuo metu žinojom, kad tai tik svajonės, kad jų tikrai neįgyvendinsim, nes… kartais žinai ir tiek.  Bet jos padėjo iškentėti žiemą. Nes nemėgstu anos. Esu pavasario vaikas. Džiaugiuos pražydus vyšnioms ir saulei makaruojantis danguje… kartojuos vėl. 

 

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: