Praleisti ir eiti į turinį

Apie pavasario godas…

2012/04/22

Beprotiškai gardi, medumi varvanti, dar šviežia - baklava

Beprotiškai gardi, medumi varvanti, dar šviežia - baklava

El Clasico. Po begalės pergalių ateina laikas … džiaugiausi Manita, paliūdėsiu pralaimėjimu Camp Nou. Gyvenimas ne pasaka, tad ir laimi nebūtinai geresni. Kai tikrai mylime sakome „MES“, nes tapatinamės, tampame vienu. Ir mes šiandien pralaimėjome. Skaudžiai. Atsistosime. Nes dar begalė kovų. Ir pergalių. Galvas nuleidžia tik… silpnavaliai. Atsitiktinė nesėkmė geriau už atsitiktinę sėkmę. Visca el Barca.

O pavasario šiluma keliauja klyskeliais. Trumpai pradžiugina ir vėl slepias toiuos. Koketė. Žaisminga, laukiama, viliojanti. Ir lietaus lašams slystant galvos oda, jauti, kad net pavasarinis lietus neša gėrį. Jis žalumos paranašas.

Gera laukti  susitikimo su jūra. Pavasarį jūrą mačiau seniai. Ir rupėjo tuomet kitka. Bus proga pabūti ten kur nebuvau. Kitaip.

Lengvais, it elfės iš J.R.R. Tolkien‘o pasakų,  žingsniais ateina ir vasara.  Ir kalas sparnai, toliuosna kviečia. Kur nors. Gal čia, o gal ten. Smagus užsiėmimas dėlioti maršrutus. Juolab vienas iš jų nuvestų ten kur šaukia istorijos likučiai. Kur tai nuneš anskčiau ar vėliau sužinosim.

Apsuptas karšto, it rugpjūtis Graikijoje, baklavos aromato radau užrašyta, tai ko kažkada nesugebėjau pasakyti, paaiškinti. O čia viskas aiškiai ir gražiai http://femmeg.blogas.lt/mano-vienintelis-kuris-vakar-numire-osakos-daugiabutyje-282.html . Gal todėl vieni gyvena pasakomis, o kiti tiesiog gyvena. Su šypsena eina, nesiskųsdami ir kentėdami. Patys kuria save, savo laimę, savo akimirkas, nelaukdami fėjos, balto  žirgo ar patys nežino ko. Ir kai prieš akis verčias Nikos Katsanzaki  knygos puslapiai, užpildyti gaivališko Aleksio Zorbo, kai burnoje tirpsta dieviškai skani baklava ir supa Mikio Teodorakio,  kadais garikkko Zorbos filmui, sukurtos muzikos grožis, džiaugiuos. Džiaugiuos, kad galiu tai patirti. Džiaugiuos esąs. Čia ir dabar. Nes gyventi ateities vilionėmis juokinga, o praeitimi… well, mylima istorija moko, kad iškasenų vieta muziejuose. Tik vieno gailiuos, kad kadaise Kretoje nesutrypiau sirtaki. Bet juk niekada nevėlu. Grįžti ir sušokti 🙂

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: