Apie pralaimėjimus…
Kartais net stipriausi palūžta. Sudrėkę L.Messi akys vakar visiškai atspindėjo, tai kas atsitiko Katalonijos sostinėje. Kartais nelemta, kartais futbolo dievai vilki kitos spalvos marškinėlius. Kartais reikia apsilaužyti ragus tam, kad patikėtum esąs tik žmogus. Ir vis tiek gerai vožė smegeninė vakar dienos pabaiga. Kartais būna akimirkų, atrodančiu tarsi sapnas. Tarsi pats save bandai apgauti, galvoji, va tuo tuoj atsibusiu ir visa tai bus tik pasąmonės šėlsmo sukurtas košmaras. Bet… per savaitę pralaimėta beveik viskas. Per vieną juodą savaitę.
Per tuos dvidešimt metų kai laikau save Barcos fanu, mačiau visko – ne vieną skambią pergalę, kai širdis dainavo ir ne viena skaudų pralaimėjimą, kai ašaros džiūvo net netekėdamos. Ir visai nesvarbu, kad tai tik futbolas, kad tai tik svetimo miesto komanda. Man tai nemaža dalies manęs. Nes futbolas tai džiaugsmo ir skausmo aruodas, aistros ir kartėlio lydinys.
Et… ne kartą atgimusi tarsi feniksas, Barca dar ne kartą šoks savo mirtiną tango su kamuoliu.
Som i serem.
