Skip to content

Jis išėjo

2012/04/27

Kai atsistojau prieš fotoaparatą Camp Nou mergaitė manęs paklausė kokį Barcos žaidėją noriu matyti šalia savęs.  Yra ten tokia paslauga, tave nupleškina ir prifotošopina norimą žaidėją, žalios žolės ir mėlynai raudonų tribūnų fone. Greitai ir nepigiai. 12 eurų – viena ideali, blizganti nuotrauka. Nei akimirkos neabejojamas atsakiau klausimu:

– „Can you do it with Pep?“

Ta nuotrauka puošia kambarį. Ryškiaspalvė, blizgi, aš su šimtmečio Barcos marškinėliais ir jis, žmogus jau seniai tapęs legenda. Žmogus, kurį pažįstu tik iš televizoriaus. Ir nepaisant to jis man yra barcelonizmo simbolis.

Nuo vakar su nerimu „refrešindavau“ naujienų puslapius, kas kartą matydamas tą patį – gandą, kad JIS išeina. Jis palieka ne tik komandą, jis palieka mus, suvienytus mėlynai-granatinės spalvos, beprotiško gražaus futbolo ir kai ko daugiau. Nes juk tai „Mes que un club“.

4 lepinimo metai, užpildyti svaigiomis pergalėmis, blizgančiomis taurėmis, nuolat keliamomis virš garbanotos El Capitano galvos. Kadaise El Capitano buvo jis. Barcos širdis, vedanti pergalių link. Gimiau beprotiškai geru laiku, mačiau JO vedamą „Dream Team“, mačiau „Samba Team“ ir galiausia „Pep Team“. Trys fantastiškos Barcos reinkarnacijos. Trys panašios ir tuo pačiu skirtingos komandos. Per 20 metų. Gimiau pačiu laiku.

Kai pirmą kartą pamačiau Barcą, tais gūdžiais 1992 metais, jis buvo vienas iš tų palikusių neišdildomą įspūdį. Jis ir Christo. Du tokie skirtingi ir abu karštomis blaugrana širdimis.

Ir kai seniai seniai draugas grįžęs iš Barcelonos, pasakojo, kad juos vedė į Camp Niu, pasižiūrėti rungtynių. O juk jis F1 fanas ir dėl to buvo Barcoje. Buvo 1996 m. pavasaris. Pasakojo, kad gavo ir marškinėlius. Paklausiau tik vieno – koks numeris. „Ketvirtas“ – atsakė. Beliko tik šyptelėti. Pavydėjau. Be krašto, be galo. Pradėjau pasakojimą apie žmogų nešiojantį šį numerį.

Po 11 metų tuos pačius marškinėlius, išsaugotus, gavau dovanų. Per dideli jie. Ir kas keisčiausia jie ne tokie, kokie pardavinėjami dabar. Panašesni į nelegalią kopiją. Nors pirkti oficialiai pačiame stadione. Gal, tais laikais, originalai buvo kitokie. Nesvarbu. Tie marškinėliai ir toliau tvarkingai saugomi, kol vieną dieną papuoš tam skirtą vietą. Ir kabės jie taip, kad matytųsi užrašas „Guardiola“.

Tą akimirką 2007 metais, kai Pepas po 6 klajonių metų grįžo į Barcą džiaugiaus. Kai 2008 m. jis tapo Barcos treneriu krykštavau, kaip vaikas saldainį gavęs.  Nors visada sakiau, kad svarbiausia klubas, o ne asmenybės, kažkodėl Pepas (ir Christo) visad buvo žmonės simbolizavę Barcą. Ir tie 4 metai kai Pepo berniukai skynė vieną pergalę po kitos, buvo geriausio mano matyto futbolo metai. Tik 4 metai, tačiau po jų nebeįsivaizduoju Barcos be Pepo Guardiolos. Žinojau, kad kažkada ateis toks metas, bet atrodė tolimas tolimas, po kokių 20 metų. Tik ne dabar, tik ne čia, tik ne taip. Vienus išeina po skambių pergalių, kitus išmeta. Jis išėjo, nors futbolininkai jį myli, sirgaliai dievina.

Žiūrėjau spaudos konferenciją. Ispanų kalba. Nepaisant to supratau, kad Pepo kitais metais Barcoje nebebus. Ir vis tiek turiu viltį. Viltį, kad vieną dieną jis vėl sugrįš. Į savo klubą.  Kad dar pamatysiu aistringą Pepo berniukų šokį su kamuoliu.

Gracias Pep!

Pirmą sezoną, kai Pepo Barcą laimėjo viską ką įmanoma, įkvėpimui Pepas  leisdavo šią dainą. Ja ir užbaikim. Skausmingos buvo šis savaitės. Jautiesi kažką praradęs. Kažką be galo brangaus, be galo gero.

Reklama
No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: