Praleisti ir eiti į turinį

Apie Zorbą…

2012/05/27

Kai autobusas kalnų keliu riedėjo link Anopolio kaimelio Kretos kalnuose, gidė pasakojo apie graikus, jų tradicijas ir maistą. Nenuostabu, nes traukėme į vadinamą graikų naktį, turistams skirtą šou, kuriame ragaujamas maistas, stebimi vaidinimai, legendų temomis ir be abejonės jaunas kretietiškas vynas liejas be perstojo. Skanus jis, svaigus. Ne veltui tūkstančius metų salos gyventojai puoselėjo vynuogynus ir vyndarystės tradicijas (alyvmedžių giraites beje irgi).

Taigi, gidės pasakojime Zorba kartojosi be perstojo. O kur nesikartos, kai šis gyvenimo džiaugsmo apologetas jau seniai tapo vietos legenda ir traukia turistus kaip muses.  Sėdėjau, klausiau ir neraudau tik dėl to, kad karšta Kretos saulė jau seniai buvo nuraudinusi visą veidą. Kažkur kažką buvau girdėjęs apie graiką Zorbą. Bet tik girdėjęs. Tiek N. Kazantzakio, tiek M. Teodrakio vardai nesakė nieko. Na dar žodis sirtakis asocijavosi tik su šokiu laukiniame paplūdimyje ir Metaxos reklama.

Tą pat akimirką prisižadėjau sau išsiaiškinti. Filmą pažiūrėjau tik grįžęs. Sukėlė dvejopą įspūdį.  Kažko jame trūko, per niūriu ir tik beprotiškas šokis pačioje pabaigoje vežė. Sirtakis – specialiai filmui sukurtas šokis, o ne tradicinis graikų liaudies šokis. Pasirodo, kad jame supinta lėta ir greita hasapiko šokio versijos.  Na, o hasapiko savo ruožtu berods mėsininkų šokis.  Tokia tad, sirtakio, tapusio vienu iš Graikijos simbolių atsiradimo istorija. Be abejonės, prie virsmo simboliu prisidėjo ir M. Teodorakio muzika.

Dar po poros metelių ir N. Kazantzakio knyga „Graikas Zorba“ nugulė mano bibliotekoje. Nugulė neilgam, nes tuoj pat griebiau skaityti. Pirmas dalykas, ką supratau, tai kad dar kartą padariau klaidą pirma paveizėjęs filmą. Bet nepaisant to knyga įtraukė. Sužavėjo piešiami Kretos vaizdai, kurie vis tik persipindavo su matytais filme. Skaitydamas tarsi užuosdavau apelsinmedžiu, migdolų, čiobrelių, šalavijų kvapą.

Na ir aišku pats Aleksis Zorba iš Makedonijos (ne ne tos slavų valstybės pasisavinusios šlovingą istoriją, o iš Graikijos srities). Zorba tai gyvybės džiaugsmo šauklys, tai tikras guru tiems užsidariusiems nuosavuose narvuose ir bijantiems pagyventi gyventi akimirkos svaiguliu.

O tu esi blaivaus proto, ir protas – tavo pragaištis. Protas yra kromelninkas, jis viską skaičiuoja: šitiek išleista, šitiek gauta, čia pelnas, čia nuostoliai. Jis yra geras verteiva, jis nestato visko ant kortos. Jis visada žiūri, kad jam kai kas liktų. Jis nenupjaus virvės, ne, atvirkščiai, tas nevidonas laikosi jos visom keturiom įsitvėręs. Jeigu tik ji išsprūstų iš rankų – tada amen. Bet ar gali man pasakyti, kuo galų gale atsiduoda gyvenimas, jeigu tu nenupjauni virvės? Ramunėlių arbata, o gal kartais romu, kuris leidžia pažvelgti į gyvenimą iš atvirkščios pusės!

Knyga – tai dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas. Tai gyvenimo džiaugsmo, gyvenimo akimirka, čia ir dabar bei gyvenimo užsidarius tarp savo susikurtų sienų, ribų, visomis jėgomis stengiantis jų neperžengti, valdyti save, neleidžiant prasiveržti viduje kunkuliuojančiai ugniai.  O šalia tradicijų sukaustytas mažas grikų kaimelis, šalia kunkuliuojantys Zorbos pasakojimai apie kleftų (taip buvo vadinami sukilėliai, kovoję prie osmanus) gyvenimą, kovas. Gauname nedidelę dozę Kretos ir pačios Graikijos istorijos, ti tiek kad paskatintų pasidomėti daugiau.

Daug kartų gyvenime man buvo gėda, nes suimdavau į nagą savo sielą, kad nedrįstų padaryti viso to, ką kvietė padaryti iškiliausia beprotybė – pati gyvenimo esmė; tačiau visada gėdijaus ne tiek dėl savo sielos, kiek prieš Zorbą.

Na ir santuris, Zorbos vaikas, senas muzikos instrumentas, kuris skambinamas tik tada kai tam ateina laikas. Ir šokiai…

Dabar po kelerių metų jau suprantu, kaip Zorba tapo tuo simboliu. Zorba – tai tiesiog gyvenimo džiaugsmas, mokėjimas džiaugtis tuo ką turi ir dalintis su kitais, dalintis džiaugsmu.

Beje, Anopolio kaimelis Kretos kalnuose, labai jaukus. Ypač vakarėjant, kai besileidžianti saulė nudažo rausvai kalnus, tolumoje stūksančius akmeninius bokštus ir ko gero vienuolyno sienas. Ir dar ten nuostabi bizantiško stiliaus bažnyčia, su freskomis, išpuošta taip kaip sugebėjo senosios Bizantijos meistrai. Graži Kreta, kadais ir Kandija vadinta.

Padrikai čia aš, šokinėju tarp minčių, bet Kretoje prasidėjo mano pažintis su Graikija. Gera ten vakare prigulus traukti kaljaną ir gurkšnojant mojito .. girdėti tamsoje jūrą ir svaigti akimirkos žavesiu.

A little touch of heavenly light 🙂

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: