Praleisti ir eiti į turinį

Apie miestą prie Maas upės…

2012/06/11

Nors ten gimė euras ir pati Europos Sąjunga, miestas prie Maas upės turi ką pasiūlyti – nuostabiai jaukų senamiestį išvagotą viduramžių bažnyčių ir buvusių įtvirtinimų bokštais. Na ir aišku tiltą, kurį kažkodėl vadina „roman“,  nors kiek suprantu tai jau viduramžių kūrinys.

Maastrichtas nedidukas, pasak ten studijuojančios bulgarės pereiti jį pėsčiomis užtruktų apie pusantros valandos. Bet to kas yra pakanka su kaupu. Abipus upės sujungtos grakščiu arkiniu tiltu, papuoštu Žiedų valdovą primenančia statula, išsidėstę nedideli nameliukai, suspaudę siauras gatveles, kuriuose pilna kavinių ir parduotuvių. Kavinės dirba nuolat, o vat parduotuvės turi savybę atsidaryti neaišku kada ir užsidaryti penktą valandą, išskyrus ketvirtadienį, kai kažkodėl dirba net iki 9 vakaro.

O kavinės įvairaus skonio – tai ir airių pabas, siūlantis raudonąjį Kilkeny, ir jaukus italų restoranėlis, kurio šeimininkė vis mirkteli akį ir mikliai atneša dar vieną alaus, kurdama jaukumo įspūdį, ir tiesiog alaus akademija pavadinimu „‘t Pothuiske“, kuris aišku mums, žinantiems rusų kalbą, kelia šypseną ir baras, kuriame ragavai stogą raunančius šonkauliukus.

Kalbant apie „‘t Pothuiske“, padavėjas tokia pat plika galva kaip ir aš, tik pora dešimčių metų senesnis, apie savo bariuke siūlomą alų rodos žino viską. O  turi nei daug, nei mažai – 62 alaus rūšis. Paprašytas mikliai išgauna kokio skonio tikimės ir neša rasojantį bokalą, kurį galiu pavadinti ir brendžio taure. Nes alus macnus. Belgiškas. Nuo 6 iki 11 laipsnių, bet net iš tolo neprimena mūsų „aludarių“ birzgalų. Aluas skonis maloniai stebina. Na o padavėjas dargi nusprendžia, kad mano alus yra „Urthel“, dėl vaizdo ant etiketės ir bokalo 🙂 Paklaustas, ką reiškia baro pavadinimas, padavėjas mikliai prineša anglišką meniu, kuriame daliai išdėstyta legenda – namas jau nuo 15 amžiaus žinomas, kaip vieta, kurioje visad galima gauti karšto vandens. Name nuolat virė katilas. Na, o prie katilo žmonės susirinkdavo, bendraudavo. Tą dabar ir kavinėje daro, tik vienoje vandens alų ragauja.

Nors miestas nusėtas bažnyčiomis, įspūdingiausia iš jų – St. Servaas bazilika. Sulipdyta iš keleto skirtingų stilių, kai kurios dalys net iš XIII amžiaus užsilikę. Legenda skelbia, kad bazilika pastatyta ant Šv. Servatijaus kapo. Anas gi bais garsus buvo tam Limburgo krašte. Armėnų misionierius, tapęs pirmu Maastrchto vyskupu. Mirė jis 384 m. Pačioje bazilikoje galima pasidėti nerealaus grožio išlikusiais bažnytiniais kūriniais – įvairiomis dėžutėmis, relikvijų saugyklomis ir nerealiais ragais, iš kurių kadaise vyną ir matyt alutį maukdavo.

Kas dėl alučio pabiručio, jau minėtame italų restoranėlyje mėgaujantis pica, paprašiau ir alučio įpilti. Pirmas gurkšnis privertė net žioptelti, pagalvojau kad švyturį geriu. Skonis viens prie vieno. Dar po to kvietinio paprašiau anas irgi į baltą užnešė. Daugiau tokios klaidos nebedariau ir rinkausi belgišką ar airišką, nes olandų Gulperen nevežė.

Kai mieste tiek bažnyčių, o jų gera dešimtis buvę, nenuostabu,kad kai kurios tapo nelabai reikalingos. Olandai pasielgė praktiškai – vienoje įkūrė knygyną, kitoje viešbutį. Ir nieko. Manau tokie bajeriai mūsų žemelėje nepraeitų.

Miestas priklauso dviratininkams. Jų pilna. Kai kurie tokie seni, kad mano rodos paseno dar iki mano gimimo, bet vis dar užsispyrę važiuoja. Ir laksto jais ne tik jaunimas. Ir senutės ir netgi merginos su lengvomis, ore plevenančiomis suknutėmis. Ir per lietų išdidžiai virš galvos iškėlę lietsargį, rieda olandai kur nori. O štai prie vienos iš gotikinių bažnyčios įrengtoje dviračių aikštelėje, mergaitė laukė savo berniuko. Per lietų iš po lietsargio žvilgčiojo. Ir atriedė kavalierius ant dviračio, už nugaros slėpdamas tulpę. Atrodė viskas aplink nušvito nuo mergaitės šypsenos. Merginos visur vienodos, gėles mėgsta 🙂

Malonu klaidžioti po tą miestelį, jaukintis ir netikėtai už gynybinės sienos atrasti savotišką „ūkį“ – aptvare besiganančias ožkas, stirnas, avis, palei upeliūkščio pakrantę gagenančias antis ir žąsis. Ateina vaikučiai pamatyti. Kvapas gal ir ne koks, bet pažinimo vardan galima ir pakentėti.

Onze-Lieve-Vrouwebasiliek bažnytėlė pribloškė savo dydžiu.​ Būkvaliai pasijutau menkas menkas. Ir tas grožis pradėta statyti apie 1000 metus. Pamaldūs ir religingi kadaise Mastrichto miestiečiai buvo.

Beje ar minėjau, kad prie miesto atsiradimo rankas prikišo romėnai. Anie mat kelyje tarp Cologne Agrippina (dabar Kelnas) ir Bononia (Bolonija) turėjo keltis per Maas upę, tai ir pastatė fortus abipus, kad persikėlimo vietą pasaugot. Taip vat ir gimė pavadinimas, nuo lotyniško Mosae Trajectum reiškusio perkėla per Mass. O po keleto šimtmečių voila ir turim Maastrichtą.

Tad jei pasitaikys proga, drąsiai užsukite į šį seniausią Olandijos miestą. Nes jis to vertas.

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: