Apie ašarojantį stiklą…

Ašarojantis stiklas slepia tik pabudusį mietą. Darganą liejantys debesys kažkur ten viršuje. Čia tik drėgna. Visas oras toks. Šlapias ir nemalonus. Trūksta saulės ir šypsenų. Auksinis ruduo keičia vardą, dabar jis Ruduo darganotasis. Ligų ir pilkumos valdovas.

Tik ir klajoti saulėtuose atsiminimuose, kol lašais ašarojantis stiklas dengia miestą. O juk būna taip, trumpam akyse šmėstelėjusi, ilgam įsikuria atmintyje. Tarsi screensaveris, įsijungia, kas kart smegenis apėmus sulėtinus veiklą. Kaip tolimas miražas, rodos pažįstamas ir nepasiekiamas. Keisti procesai vyksta ten pilkosiose ląstelėse.

Tik Bregovičius vis labiau artėja, balkanų maestro