Praleisti ir eiti į turinį

Apie amžiną gyvatę…

2013/03/18

Jei alyvmedis galėtų kalbėti, ko gero nesustodamas kartotų „už ką?“. Už ką jis iš saulėto Peloponeso pateko į nesibaigiančios žiemos šalį. Ir kas, kad blizgantis šaltis tik už lango. Jis yra ir, rodos, nesiruošia išeiti.

Tarsi balti blynai Nerimi slenka ledokšniai. Netobulos formos ratilai vandenyje, slenka prasilenkdami su rytmečio bėgikais, apsuptais garų, besiveržiančių sulyg kiekvienu iškvėpimu. Tarp stiklo bokštų slapstosi saulė, žaisdama atspindžiai. Žaidimas paverčia stiklo bokštą gyvatės oda. Rodos, visur matau uroborą, amžinąją klajoklę gyvatę, ryjančią savo pačios uodegą. Šimtų tautų gyvenimo ratas gyvatės metais. Sukasi. Artindamas Romano vartus, tūkstantmetes bažnyčias, vietas, kur viskas prasidėjo. Tik pavasaris visiškai neartėja. Užstrigo kažkur tame rate. Kaip ir rytus spalvinusi fėja. Dingo mažai dideliame mieste.


O kai klausia – kodėl murmi dėl to ko negali pakeisti, sakau – taip reikia, murmesys ta tik įgarsinta mantra sau pačiam, leidžianti patikėti kad gyvatė vėl atsuks šventę.

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: