Apie besišypsančias akis…
Palengva slenkančiame kamštyje įdomiausias užsiėmimas stebėti žmones. Pusbalsiu pritariant aplink ratu besisukančiai muzikai. Vyrai patys neįdomiausi subjektai. Apsiniaukę, atšiauriu žvilgsniu bandantys priversti mašinų upę prasiskirti, kaip Mozė Raudonąją jūra. Sėdi įrėmę akis kažkur priešais, ko gero nematydami nei virš miesto kylančios saulės, lengvu potėpiu nurausvinančios dangų, nei kaminų gimdomų dūmų. Gal ir klystu. Gal tik vis tik įvaizdis, dar ne viskas.
Moterys daug įdomesnės. Jos sugeba automobilio saloną paversti ir makiažo kabinetu ir grožio salonu. Netgi batų valykla. O sprendžiant iš begarsių emocijų dar ir įvairias problemas telefonu išspręsti.
Ir kartais galinio vaizdo veidrodėlyje sutinki akis. Ir jauti kaip jos šypsosi, tam pačia veidrodėlyje matydamos kažką sau murmantį veidą, nes muzika per veidrodėlį nekeliauja. Belieka tik nusišypsoti ir kelias trumpas akimirkas važiuojant paskui vis dar matyti besišypsančias akis.
Kad ir kaip nekenčiu kaskart atsėlinančio rytu, ištempiančio iš spalvų ir sapnų pasaulio, bet kartais tas pusvalandis skrodžiant miestą dovanoja smagių akimirkų.
