Praleisti ir eiti į turinį

Apie nuraudusį dangų

2014/02/03

Kas rytą dangus pasitinka raudoniu, pamažu šildančiu nakties palikimą. Kažkur rytuose skraistė kilsteli ir paleidžią rausvus dažus laisvėn. Po truputį ir palengva. Kasdien kiek anksčiau, nors ir kelioms sekundėm. Vis tiek tai pergalė.

Po truputį. Kaip ir saulės vaikų žodžiai. Iš garsų kratinio, kai kurie prasiskleidę išleidžia prasmę. Kaip ir tas raudonis, pamažu. Kasdien žvelgiant į išmargintą sieną.

Ir mintyse jau matau balto marmuro šventyklą kalno viršuje, tą beprotiško grakštumo ir nesuvokiamo grožio įsikūnijimą. Seniems dievams, naujiems žmonėms.  Ir kitą šventyklą, pamirštą mažoj saloj pakeliui į kažkur, iš kažkur. Ir girdžiu rebetiką, sklaidančią naktį, nuplaunamą vynu. Ten kur čirška paidakia ir kvepia ko gero senųjų dievų ambrozija. na dar jūra, raudonėliu, baziliku, sakais, saule ir istorija. Kiek visko daug ir kiek laiko mažai.

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: