Praleisti ir eiti į turinį

Apie Kretą

2014/05/04

Prieš lankantis Kretoje, tiesiog būtina perskaityti vieno iš geriausių graikų rašytojų Niko Kazantzakio knygą „Kapitoną Michalis“. Nes tai knyga apie pačią Kretos esybę, apie tai ką tas žemės lopinėlis jūroje reiškė ir ko gero vis dar reiškia kretiečiams (katruos kartais juokais vadiname kretinais) . Ir nors knyga vadinasi „Kapitonas Michalis“, ir nemaža dalis jos skirta būtent šiam nuožmiam kretiečiui, iš tiesų pagrindinis veikėjas yra Kreta. Kenčianti, pakylanti, kovojanti ir žuvusiuosius apraudanti Kreta. Ir tai kaip apie ją rašo tos žemės sūnus N.Kazantzakis neleidžia abejoti ką Kreta reiškia jos gyventojams. Ji ir maitintoja, ir motina, ir ramintoja.

Dimitris pasakojo, kad dar ir šiandien Kretoj vaikus moko šaudyti iš tikrų šautuvų. Gal ne miestuose, bet kalnuose žmonės dar panašūs į tuos iš knygos – nuožmūs ir pasiruošę pasiduoti nirtuliui. Nes ta žemė jiems viskas. Dimitris pasakojo savo tėvų istoriją, tėvas jo motiną pagrobė prieš tėvų valia ir jiems teko arba sutikti su nauju žentu arba vis tiek turėti tą patį žentą be sutikimo. Panašiai porinama ir Michalio motinos bei tėvo istorija.

Tad ir knygoje kapitonas Michalis tik iškamša, į kurią sukrautas visos tautos skausmas, laisvės troškimas, nuožmumas ir per šimtmečius jungo surambėjusi širdis. Nes Kretą kelis šimtmečius valdė otomanai, turkais vadinami. Kitatikiai, svetimšaliai pasikėsinę į šventą kretiečiams žemę. Ir kretiečiai nuolat sukildavo, Kas keliolika metų išsikasdavo šautuvus, griebdavo peilius ir traukdavo į kalnus mušti turką, tą svetimtautį skriaudėją. 1841, 1858, 1889, 1895 ir 1897 šimtai kretiečių kovėsi, žudė ir patys žuvo. Ir turkai atsakydavo. Knygoje ryškūs prisiminimai apie 1821 m. birželio 24 d. skerdynes Iraklione (mūsiškai neteisingai Heraklionu vadinamam). Skaitant atrodo, kad neapykantą turkams kiekvienam kretiečiui įdiegiama su motinos pienu, kad jie gimdavo nekęsdami svetimtaučių atėjūnų. Kapitonas Michalis vieno iš sukilimų dalyvis, 1889 m. kai jau tiek nedaug buvo likę iki laisvės, kretiečiai dar kartą pralaimėjo. Šaukdami „Laisvė arba mirtis“, kaip 1821 m. šaukė žemyninės Graikijos kariai kaudamiesi su turkais, taip ir kretiečių kartos dar geras septynias dešimtis metų tuo kovos šūkiu drebindavo gimtąją žemę. Jie sukildavo ir kas kartą sulaukę Europos galybių abejingumo nurimdavo, tik kai kuriems tas šūkis virsdavo „Laisvė ir mirtis“, nes laisvės medis laistomas krauju.

Kazantzakis piešią itin detalų kasdienį Irakliono gyvenimą, pamažu parodydamas kasdienę buitį ir tikėjimą, mažųjų išdaigas, atskleisdamas kretiečio norą pasipriešinti visam pasauliui ir nuolankumą, vėl užsidedant turko jungą, nes taip geriau Kretai. Ne jam, o Kretai. Nes Kreta pasak N.Kazantzakio tai našlė juoda skarele, paskutinė atėjusi apraudoti Jėzaus, kai visi didieji ir galingieji jau pasitraukė. Nes religija, be galo svarbi. Nes religija tai žmogiškojo ir dieviškojo prado kova kiekviename iš mūsų ir nuolatinė Kazantzakio kūrinių palydovė. Ir ne veltui senas kapitonas, sukilėlis ir piratas pasakoja, kad Dievas taip jau sutvėrė – vieni yra vilkai, kiti gi ėriukai ir nevalia eiti prieš prigimtį.

Tai lyg ir dviejų dalių knyga. Pirma tarsi laiko mašina nukelia į XIX a. pabaigos Kretą. Pirmą kartą skaitant nesinorėjo skubėti, nuostabus pasakojimas pagauna ir nesinori artėti prie pabaigos. Kita gi pusė jau nebe toks detalus, atskirais epizodais piešiamas sukilimo vaizdas.

Ir kapitonas Michalis. Su dviem besigrumiančiais vilkais viduje. Nuožmus ir nirtus vyras. Sako jo prototipas buvo paties Kazantzakio tėvas. Nes knyga prismaigstyta Kazantzakio vaikystės atsiminimų. Ir scena kai Michalis įsirėmęs į savo būsto duris bei belaukiantis įsiveržiančių turkų sako savo sūnui – tu juk žinai, kad pirma nušausiu tave ir tavo motiną su sese, kad tik turkai jūsų negautų. Tokia scena buvo ir Kazantzakio gyvenime, tokius žodžius jam sakė tėvas, turkams siaubiant Iraklioną.

Yra tik vienas nemalonus šios knygos elementas – maskoliai čia geru žodžiu minimi, o turkai baudžia už dainų apie tuos tolimus bendratikius dainavimą. Europai žaidžiant savu žaidimus, kretiečiai kažkodėl tikėjosi maskolių pagalbos. Net metropolitas mena savo gyvenimą Kijeve su nostalgija, mena ir tiki, kad kol maskoliai gyvuos tikėjimas neišnyks. Laimingi žmonės tie kretiečiai nesusipažinę su maskolių „pagalba“, po kurios nebelieka tų kuriems anie pagelbėjo.

N. Kazantzakis 1957 m. buvo nominuotas Nobelio premijai ir tik vieno balso persvara ta premija atiteko Albertui Kamiu. N.Kazantzakis savo „Paskutiniu gundymu“ užrūstino Graikų bažnyčia. Nesuprantu kuo, nes tai nuostabi knygą. Užrūstino tiek, kad neleido šio rašytojo laidoti kapinėse. Tad dėkingi kretiečiai jį palaidojo Iraklione, netoli Chanijos vartų. Ant kapo puikuojasi užrašas „Δεν ελπίζω τίποτα. Δε φοβούμαι τίποτα. Είμαι λέφτερος.“ (Nieko nesitikiu. Nieko nebijau. Aš laisvas.)

Ir kai skaičiau šią knygą gailėjausi tik vieno, kad buvau Kretoje iki tol kol perskaičiau „Kapitoną Michalį“ ir aišku „Graiką Zorbą“. Nes iš tiesų Kretos aš nemačiau. Kol kas dar nemačiau 🙂

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: