The last day of summer

Vasara visada išeina per greitai. Palikusi tik pažadus sugrįžti. Kada nors. Kartais ją pavyksta pasigauti kur nors Atėnų gatvėse ar Urfos skersgatviuose. Švelniai apkabinti, kol ji neišsprūsta viliokliškai mirksėdami saulėlydžiais Thiroje.

Ir kas kartą jai pabėgus, lieki su prisiminimų nuotrupomis. Kas kartą jų užtenka vis trumpesniam laikui. Vis greičiau apima noras lėkti ieškoti. Ir ko gero netgi ne šilumos, o siūlomų nuotykių, kurių čia, užsikasęs kasdienos rutinoje, nebematai. Nes vasara turi būti nuotykis, ilgas, šiltas ir stulbinantis.

Tikras turtas ir yra kelionės, sakė telefonu G.

Kiekvienais metais atsisveikinti su vasara vis sunkiau. Saulės ir šilumos vaikas aš.