Praleisti ir eiti į turinį

Mykonos. Mažoji Venecija ir kitos smulkmenos

2014/09/05

KB-1266

Horny island, sakė amerikietės. Tokį  nuosprendis nugirdau dar Santorinyje, besileidžiandčiai saulei spalvinant Ijos miesto namus. Šie žodžiai buvo skirti kanadietėms, iš Santorinio planavusioms keliauti į Ios salą. Identiškas apibūdinimas tinkamas ir kitai graikų salai – Mykonos, bent jau taip teigė įvairūs gidai ir matyti vaizdai. Mykonos, kai ir Ios, tai prabangos ir vakarėlių paplūdimiuose meka. Mykonos kaip tik ir buvo ta sala, kur vykau greitaeigiu keltu iš nuostabios Naksos salos. Jau išlipus uždaviau klausimą sau – ko aš čia atsibeldžiau. Mykonos miestas arba tiesiog Chora, kaip kad ten kiekvienoje saloje vadinama jos sostinė, iš pat pirmo žvilgsnio priminė Graikijos iškamšą. Kažkokį nesusipratimą pasislėpusį po graikiška kauke, kur visas graikiškumas apsimestinis ir pritaikytas begaliniam srautui turistų. Čia prie visoje Graikijoje įprastų suvenyrų išdidžiai tūno Louis Vuitton, Versace ir kitų dizainerių parduotuvės. Ir tai jau ne padielkės, kurių apstu Graikijoje. Miesto gatvėse neberandi to graikiško chaoso, jos labai čia daug tvarkingesnės beigi pilnesnės ledainių, kavinių, parduotuvių, klegesio ir aišku žmonių. Trijų tipų žmonių – japonų ar tai kiniečių turistų, vaikščiojančių grupėmis ir paisančių tik savo interesų; prabangiais rūbais vilkinčių ir atitinkamo lygio restoranus besirenkančių asmenų ir jaunimo. Jaunimas renkasi gyros už kelis eurus, irgi vaikšto būriais ir skuba į autobusus, vežiojančius po visos salos paplūdimius arba laksto keturračiais į tuos pačius paplūdimius, nes ten vakarėliai. Visa kita jiems nelabai ir įdomu.

Todėl prisėdęs pavakarieniauti prie gretimo staliuko gali pamatyti pora azijiečių merginų keistomis balinėmis suknelėms ir ko gero Askoto žirgų lenktynėms tinkamomis skrybėlėmis, godžiai ryjančių gyros ir užpilančių jas kokakola, čia pat ko gero eiliniam vakarėliui ruošias skandinavų jaunuoliai, kirsdami pigiausius gyros su alumi, kai esi jaunas, maisto kokybė nesvarbi, svarbu pilvas netinkamu metu gurkti nepradėtų.

Kainos čia aišku gerokai didesnės nei prieš tai lankytame Naksose ar Atėnuose. Maisto kokybė irgi panašiai prastesnė. Kaip ir kiekvienoje aplankytoje saloje yra archeologijos muziejus, gana neįspūdingas, bet kai aplankai dešimtis muziejų Graikijoje, nustebinti gali tik išskirtiniai eksponatai. Na dar nedidelis Jūrinis muziejus. Ir ko gero viskas. Daugiau pamatyti čia nelabai ką yra. Nes Mykonos miestas garsėja Mažąja Venecija, vėjo malūnais ir pelikanu.

KB-1160

Mažoji Venecija – tai kažkada pirkliams priklausę namai spalvotomis langinėmis ir balkonais. Besileidžiančios saulės spinduliai šiuos namus su visomis langinėmis ir balkonais perdažo, kaip jai atrodo geriau.  Kai saulė jau sumąsto eiti pogulio būtent Mažosios Venecijos pakrantėje prasideda skruzdėlynas, begalė čia įsikūrusių tavernų užsipildo, o laisvas vietas pakrantėje užpildo nenorintys permokėti tavernose. Jūroje dažnai inkarą išmeta viena kita jachta ar kruizinis laivas. Saulės lydėjimas tokiose vietose yra tarsi privalomas aplankyti taškas. Ir be abejonės būtina nuotrauka. Tad saulei pradėjus dažytojos darbą, prasideda pozavimai. Čia konkurencijos neturi Tolimosios Azijos palikuonys. Azijietės daro viską ir laiko saulę, ir bučiuoja, ir dar belenkaip su ja pozuoja, europiečiai gi kelis tūkstančius kartų santūresni ir tik pleškina saulę, karts nuo karto droviai patys lysdami į kadrą.

Beveik priešais Mažąją Venecija įsitaisę dar vieni atvirukų ir turistų nuotraukų nuolatiniai dalyviai – vėjo malūnai.  Šis penketukas jau seniai užmiršo kas yra vėjo gaudymas ir juolab jo energijos pavertimas miltais, tačiau vis stovi išdidžiai iškėlę nebesisukančius sparnus virš galvų. Dabar jie Mykonos amsbasadoriai, turistų pritraukėjai. Seniau tie malūnai irgi garsino salo. Tik kiek kitaip. Mykonos nuo 15 amžiaus garsėjo malūnais, tad vienu metu su grūdais čia atplaukdavo ir iš kitų salų. Be abejonės mykoniečiai tai darė ne už gražias akis. Sako, pats malūnų viršus dar ir sukiojosi, priklausomai nuo vėjo krypties.

KB-1161

Na ir trečioji tos salos atrakcija – pelikanas Petros, gyvenantis kažkur mieste. Kažkur, tai ten kur pats panori. Aš jį užtikau prie vienos iš bažnyčių, ant jūros krantinės. It dažyta plastmasinė figūra, abejingas ir atsipūtęs, anas visiškai nekreipė dėmesio į aplink su fotikais lakstančius žmones. Kaip pelikanas tapo miesto simboliu? 1958 m. vienas žvejys rado sužeistą pelikaną, atsitempė jį į miestą, išgydė ir pavadino Petros. Taip Petros tapo Mykonos simboliu. Šis pelikanas jau trečias, tad ko gero jį reiktų vadinti Petros Trečiuoju.

KB-1150

Tai beveik visos Mykonos įžymybės. Na dar gal dar Panagia Paraportiani bažnyčia. Kalkėmis nubalintas keistų geometrinių formų statinys. Pasirodo kažkada čia buvo koplyčios ant kurių pastatė penktą ir taip gavo šią bažnyčią. Po senųjų bizantinių Naksos bažnyčių ši tekėlė tik šypsnį, ne tas kalibras. Nufotografuoti ją didelis iššūkis, jei nenori, kad į kadrą patektų azijiečiai. Nes jei europietis pamatęs, kad fotografuoji palaukia/pasitraukia, tai azijietis tarškėdamas su bendrakeleiviais lenda į kadrą, maivydamasis savai nuotraukai, tik jiems suprantamu stiliumu. Kiti papročiai ten Eurazijos pakraštyje.  

KB-1287

Dar prieš vykstant į tą keistą salą prisiskaičiau, kad joje virš 400 bažnyčių, na ok, gal didžioji dalis tų bažnyčių yra didumo sulig kiosku, bet vis tiek daug. Bet kai atvykęs paprašiau papasakoti kur čia galima rasti bizantinių bažnyčių, iškalbingas žvilgsnis pasakė, kaip absurdiškai skamba mano klausimas. Atkeliavai čia bažnyčių ieškoti? Come on. Žmonės čia tūsintis važiuoja. Vis tik galų gale išspaudę keletą variantų, visi kurių pasirodė kokią puse tūkstantmečio per jauni.

Bet bent jau dėl bažnyčių skaičiaus ko gero gidai nemelavo. Jų čia begalė. Vien tik mieste užmačiau daugiau ne dešimti. Buvo įdomu, kad bažnyčių stogų spalva skyrės. Vienos raudonavo, kitos mėlynavo. Pradžioje galvojau, kad raudoni stogai žymi katalikų bažnyčias, mėlyni – stačiatikių. Bet ta prielaida buvo klaidinga, nes užsukus į mėlynastogę, ji pasirodę beesanti katalikų.  

KB-1155

Nors patekus į Mykonos atrodė, kad miestas tiesiog perpildytas žmonių, vis tik ir čia galima rasti nuošalesnių gatvių ir vietų, be to pajūrys, kur nevyksta vakarėliai sutemus būna visiškai laisvas.  O gerai pasižvalgius netgi pavyko užmatyti dar vieną apgriuvusį malūną, nuo kurui atsivėrė nuostabus vaizdas į senąjį uostą, kuris kaip tyčia ten kur leidžiasi saulė. Čia saulei leidžiantis viskas paskęsta gelsvose ir rausvose miglose. Be to nei prieš tave, nei už nesigrūda minios žmonių. Na tik keletas, užklysta pasigėrėti saulės perdažytu uostu.

Mykonos jau kitokia Graikija, pritaikyta ir prisitaikiusi. Išlaikiusi kalkinę miesto spalvą ir įvairiaspalves žvejų valtis uoste. Vis kita turistams ir dėl jų.

Ir vis tik nepaisant visko čia prirašyto Mykonos turi vieną, be galo svarbų magnetą – šventąją Delo salą. Tą dėl kurios ir trenkiaus į Horny island. Nes Mykonos siūlo geriausią galimybę aplankyti Delo salą. Bet apie tai kada nors vėliau.

KB-1271

 

KB-1265

 

KB-1291

 

KB-1165

KB-1183

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: