Barsukiškos godos ir kiti niekai

Kartais pavydžiu barsukams. Tiems tikriems, o ne aniems iš Gaudi miesto. Kartais ir aš norėčiau išeiti žiemos pogulio, kokiems 4 mėnesiams. Ir pabudęs visą žiemos migį užkasti, ten kur niekas neras. Tik va ne iš barsukų žmonės kilo.

O Amfipoly šiuo metu ko gero į ketvirtą kambarį bando patekti, vis dar spėliodami kas ten guli – gal Aleksandro motina, gal sūnus nužudytasis, o gal ir pats Makedonietis, neaiškiais keliais iš Egipto parkeliavęs. Dimitris sako, kad kariatidės saugančios kapą atėnietiškos, iš kojų pirštų sprendžiant. Nes romėnų statulų kojų pirštai buvo lygaus ilgio, gi šios turi  skirtingo ilgio. Dar viena priežastis sugrįžti pas graikus. Ir nekantriai versti archeologijos naujienas. Gal jau žino? Sako po metų bus galima ten jau užsukti. Prieš tai Verginos saulę paveizėjus.

Sirijoj gi senovė miršta, kulkų varpoma ir bepročių naikinama. Kaip ir paslaptingieji „velnio garbintojai“ – jezidai. Nes jei tavęs nesuprantu, tave reikia žudyti. Viduramžiška logika. Verti Herodotą ir stebiesi, kad prieš pustrečio tūkstančio metų nedaužė sau galvų dėl religijų. Herodotas Dzeusą randa pas visas aprašomas tautas. O jų daug, kai kurios ko gero ir šiose vietose, kur rašau braidė. Tiesa galvą daužė dėl kitų dalykų. O dažnai ir dėl paties daužymo. Aršūs tie senieji graikai buvo. Ir nuožmūs, nors iš viso to gavom demokratiją ir dar meną su filosofiją. Ir dar begalę visko. Bet vis tiek jie rytiečiai visuo kuom. Tie graikai. Vyno ir ėriuko šalies vaikai, saulės vaikai. Sako helenais nustojo vadintis priėmę krikščionybę. Nes Bizantijoj jie buvo romėjais ar tai romėnais. Helenai gi buvo pagonys.

Teks žiemą maršrutą dėliotis. Kad būtų ko laukti ir snausti atviromis akimis apsimetėlėmis.