Praleisti ir eiti į turinį

Kai muzika pasakoja istoriją. Rebetiko

2015/03/28

Kai Dimitris nesustodamas bėrė pirmas Herodo eilutes, aišku graikiškai, sakydamas, kad tai  yra pirmi graikų mokinių sakiniai išmokstami mokykloje, lengvai šypsojaus. Netgi į ūsą. Nes nors graikų kalba ir tolima iki Herodoto supratimo, užteko keleto žodžių, kad žinočiau, kas tai. Dimitris sakė man – tu graikas, kažkaip iš kažkur. Gal, kažkada, kažkur ir buvau. Gal dar būsiu. Gal tai tik žydro drambliuko klejonės. Kas supaisys.

Bet ne apie tai. Apie muziką. Ir vėl. Nors gal apie filmą. Rebetiko.   Jei googlinsit, ko gero rašys, kad tai graikų bliuzas. Iki šiol galvojau, nesąmonė, ta muzika su bliuzu neturi  nieko bendro. Bet po dviejų su puse valandos, nebesutiksiu. Pats su savim. Rebetika (ar rembetika, nes nu „mp“ jie gi taria kaip „b“) yra bliuzas, bliuzas, ta prasme, kad tai liūdesys, prarastos tėvynės, ateities, gyvenimo liūdesys. Rebetika atsirado iš liūdesio, iš degančios Smirnos, mirštančio Ponto ar kol kas prarasto Konstantinopolio.  Atsirado, nes neviltį reikėjo pakeisti muzika, reikėjo išleisti ją, dalintis.

Dimitris sakė, kad tada, kai atsirado rebetika būti muzikantu, reiškė, būti ko gero visiškoje apačioje. Kai tavęs šalinosi. Nes su rytų ritmais ateiviai, kurių buvo virš milijono, atsivežė ir opiumą. Kurį laiką muzika ir narkotikai ėjo koja kojon. Na ir dar be visa to, kažkada graikus valdę pulkininkai buvo užraudę rebetiką.  Bet užteks istorijos.

Filmas, tai tarsi visos Graikijos istorija, neveltui ir dainuoja „Hellas, mother of despair“. Dimitris sakė, kad tas filmas paremtas tikrais faktais. Gal. Bet po gero pusvalandžio Marika, man kažkodėl susitapatino su Graikija. Wrong choices. All the time.

Tai senas filmas. Sakyčiau miuziklas, bet taip sumenkinčiau filmą iki banalumo. Gal tai daugiau dvi su puse valandos nuostabios muzikos, nei filmas. Ir pagalvojau, filmą ko gero sunkau suprasti žmonės nežinantiems, kad Graikijoj 1922 metai yra Katastrofa. Taip iš didžiosios raidės. Tad nors filmas ir paįvairinimas istoriniais kadrais, nuo degančios Smirnos iki pilietinio karo su komunistais, kontekstą reikia žinoti… arba tiesiog mėgautis muzika.

Bet ir vėl nukrypau. Filmas apie Marika, nuostabią rebetiko dalininkę. Apie bėgimą beviltiškame nevilties rate, kartu su muzika. Kai spoksodamas į veidrodį matai vaiduoklius, savo paties sukurtus. Ko gero ir sau pačiam. Ir nors vaidyba įspūdžio nepaliko, bet tos žalios migdolinės akys būrė kas kartą. O gal tai buvo muzika? Bet kai Marika, tarsi senovės graikė blykčioja savo balta oda ir varno plaukais, pagalvoji, kad grožio supratimas nepasikeitė. Bent jau per tuos tris dešimtmečius po filmo pasirodymo.

Ir dar –  geriausiai filmą žiūrėti originalo kalba, su subtitrais. Ai nu gi net youtubėj su angliškais titrais visas filmas yra.

Ir pabaiga. Su muzika. Kaip ir Marikos. Tobulai. Pamenu, kažkada vienas žmogus sakė, kad savo laidotuvėms norėtų ACDC.

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: