Praleisti ir eiti į turinį

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Pradžia

2015/07/06

GRK_2015_6__338

Ar daug žmonių jūsų šalyje žino apie Atono kalną? – klausė Jakovas. Nedaug, – atsakiau. Be abejo,  tai buvo spėjimas. Manyčiau gana tikslus. Bet bent jau mano draugai dabar žino, – pridėjau. Taip pat ir pas mus, Slovakijoje, – atitarė Jakovas.

Šv. Mergelės sodas

„Šv. Mergelė Marija ir Šv. Jonas plaukė susitikti su Lazaru, kai audra nubloškė juos prie Atono kalno, ten kur dabar stovi Iviron vienuolynas. Šv. Marijai ši vieta be galo patiko, tad ji kreipėsi į Kristų prašydama dovanoti kalną jai. Balsas iš debesų atsakė – tebūnie ši vieta tavo sodas, rojus ir uostas, visiems ieškantiems išsigelbėjimo. Taip Atono kalnas gavo dar vieną pavadinimą –  Šv. Mergelės sodas. Nuo tos akimirkos jokios kitos moters koja nebegali lietis tos žemės“.

Kas tas Atono kalnas? Kuo jis toks ypatingas? Vaizdžiai tariant tai laike užstrigusi sudužusios imperijos šukė, tai beprotiškai šventa vieta ortodoksams. Vieta, kur vis dar galioja Bizantijos imperatorių aukso bulės, kur diena prasideda su saulės patekėjimu ir baigiasi jai nusileidus. Gal tai ir kiek panašu į legendą, bet ir tiesos prieš tai užrašytuose žodžiuose nemažai.  Atono kalnas, dar vadinamas vienuolių respublika ir Šv. Mergelės sodu yra pusiasalis su 20 vienuolynų, turinčių tam tikrą autonomiją Graikijos respublikoje. Tai vieta kur ir šiandien moteris negali patekti, nes tas kalnas skirtas tik vienai moteriai – Šv. Mergelei.  Graikijoje ir daugelyje ortodoksiją išpažįstančių valstybių jis vadinamas tiesiog Šventuoju kalnu. Tiesiog. Nes ko gero tai švenčiausia vieta, visiems išpažįstantiems ortodoksiškąją krikščionybės versiją.

Vienuoliai ten eina, siekdami būti arčiau Dievo. Sako jie nuolat meldžiasi, jei ne balsu tai po nosim ar mintyse. Nežinau, ko gero sunku melstis, kalbant su kitu žmogumi. Bet ten kitas pasaulis, gal ir dėsniai kiti.

Legendos? Jų yra. Visa begalė. Vienos apie atsiradimą, kitos apie šventuosius, trečios gi apie nuodėmes. Iš istorijos žinoma, tik kad imperatoriaus Nikiforo II Foko draugas vienuolis Atanasijus atvyko į šį kalną ir įsteigė Megisti Lavras vienuolyną ir tai buvo 963 m. Po to prasidėjo Atono mitas. Beje minėtas imperatorius buvo itin geras karvedys, smagiai karšęs kailį arabams ir kitiems imperijos priešams, bet deja nunuodytas savo sūnėno. Dėl moters.

Vis dar tūnantis istorikas manyje, pridėtų, kad vienuolių Šventajame kalne buvo ir iki tol, kad Atanasijus ko gero juos tik organizavo bei užtikrino pavaldumą pačiam imperatoriui ir niekam daugiau. Bet, kaip išgirdau šio kelionės metu mokslas ir tikėjimas ne visad draugauja.

GRK_2015_6__397

Pasiruošimas

Mano kelionė į Šventą kalną prasidėjo… hmmm, net nežinau kada viskas prasidėjo, nepamenu kada klaidžiodamas po istorijos užkaborius pirmą kartą pamačiau Atono kalno pavadinimą. Gal prieš pora metų, gal seniau. Bet noras ten užsukti ko gero gimė iškart.  Kaip ir visad ta idea fix tūnojo kažkur pakampiuose, kol praėjusių metų pabaigoje nenusprendžiau – kita kelionė ten, kitąmet ten.

Iš karto po naujų metų parašiau Piligrimų biurui. Atsakymo taip ir nesulaukiau. Tad kiek pasikuitęs interneto kemsynuos brūkštelėjau „Atono draugams“. Po dienos, jau turėjau rezervaciją. Po pusmečio Šventas kalnas laukė manęs. Kodėl taip anksti pradėjau? Per dieną į vienuolių respubliką įleidžiama tik 10 ne ortodoksų ir 100 ortodoksų. Jakovas sakė ilgai ten beldęsis, nes negalėjo kaip aš planuoti prieš pusmetį.  Pasakojo, kad sunkiai sekėsi prisiskambinti, el. paštu kaip ir man neatsakė, tad jis tiesiog nuvyko į Tesalonikus, į patį biurą ir tik tada paaiškėjo, kurioms dienom dar likę vietų.

Be abejo kyla klausimas, kodėl tiek mažai žmonių įsileidžiama? Šventasis kalnas ne turizmui skirtas, tai ne koks Vatikanas, tai vieta, kur vienuoliai stengiasi priartėti prie Dievo. Todėl ir atvykstantys vadinami piligrimais. Toks buvau ir aš.

Tik užsirezervuoti vietą nepakanka. Likus dviem savaitėm iki kelionės reikia pasiskambinti Piligrimų biurui ir patvirtinti, kad atvyksi. Na ir dar susiplanuoti kuriuose vienuolynuose norėsi nakvoti bei paskambinti (ar išsiųsti faksus) jiems ir gauti sutikimą. Mano pirminį maršrutą pakoregavo tai, kad Stavronikita vienuolynas negalėjo priimti manęs. Beje, ne visuose vienuolynuose yra kalbančių angliškai. Savo nakvynei pasirinkau Agiou Pavlou, Megisti Lavras ir Iviron vienuolynus. Deja, Agiou Pavlou nepavyko ne prisiskambinti, nei išsiųsti fakso, bet ten buvę nuramino, kad vienuolynas didelis ir problemų dėl nakvynės neturėtų būti. Tame vieninteliame vienuolyne, beje ir neprašė mano diamonitirion.

Diamonitirion, tai savotiška viza, leidimas, kurį gauni prieš pat išvykimą į Šventą kalną. Jis tau suteikia teisę praleisti 3 naktis Šventajame kalne. Rašo, kad laikotarpį galima prasitęsti jau būnant vietoje, nuvykus į Karyes miestelį. Nebandžiau.

Į Šventąjį kalną galima patekti tik keltu, nors tai pusiasalis, bet priėjimas iš pasaulietinės Graikijos užtvertas. Tad tenka rinktis arba Ouronopolį arba Ierisos. Iš šių dviejų miestelių keltai kelis kartus per dieną surinkę piligrimus kelia juos pas vienuolius. Savaime aišku, įlipant patikrina ar turi diamonitirion ir pasą.

Diamonitirion galima atsiimti tik atvykus į vieną iš dviejų, pastraipa aukščiau minėtų, miestelių. Jį išduoda tą dieną, kai keliesi į Šventąjį kalną, pvz. aš ten turėjau keltis birželio 1 d., tad gegužės 31 d. man diamonitirion nedavė, sakė ateik ryte ir pasiimsi.  Net jei planuoji vykti pačiu pirmu keltu, išplaukiančiu 6.30 val., ir tada tik pasižymi ir nurodo ateiti į uostą, kur laive tavęs lauks diamonitirion (savo ausim tą girdėjau). Uostas aišku skambus pavadinimas tai prieplaukai, bet sako taip. Ta vadinamoji viza kainuoja 30 eurų ne ortodoksam, berods yra kažkokia nuolaida studentams. Keltas kainuoja tarp 7 ir 12,5 eurų, priklausomai nuo to ar kelsiesi paprastuoju ar greituoju ir kur išlipsi. Vienuolynuose už nakvynę ir maistą mokėti nereikia, bet aukas jie priima.

GRK_2015_6__253

Išplaukę iš Ouronopolio keltai atgabena į Daphni uostelį arba į tolimesnius vienuolynus. Keltas vienas iš būdų keliauti Šventąjame kalne. Keliauti reiškia, derintis prie tų kelių keltų ir jų atplaukimo/išplaukimo laiko. Paprastai iš Ouranopolio keltas išplaukia ryte ir kelionė iki paskutinio sustojimo Kafsokalivia skiti užtrunka trejetą ir daugiau valandų. Čia lėtasis. Greitasis prasisuka greičiau, tik nesu tikras ar stoja visuose vienuolynuose.

Kita būdas autobusai. Iš Daphni galima nusigauti į Karyes iš kurio galima pasiekti ko gero visus vienuolynus. Nebandžiau. Tad sakau ko gero. Vėlgi, būna po 1 reisą per dieną. Na gal kai kur ir 2 reisus padaro. Tvarkaraštį (tiek kelto, tiek autobuso) galima sužinoti vienuolynuose ar tam pačiam Karyes.

Na ir trečias, smagiausias keliavimo būdas – savomis kojomis. Kaip tikras piligrimas. Šį variantą beje pasirinkau aš. Išvykdamas supratau, kad tai buvo geras sprendimas. Noriu pakartoti. Internete galima rasti atstumus ir pagal tai susidėlioti maršrutą. Atstumai dažnai nelabai ką reiškia, nes svarbiau laikas, t.y. per kiek laiko nueisite iš vieno vienuolyno į kitą. Kadangi ėjau vakariniu krantu, tai galiu pasakyti, kad teko eiti labai jau kreivais kalnų keliukais, tiksliau šunkeliukais, nors kažin ar šunys tokiais laksto. Kilti ir leistis. Kiek užmačiau rytinį krantą, ten buvo ir gero kelio, gero turiu omenyje pakankamai plataus, smėlėto ir ne tiek kalnuoto.

Tiek info apie Šventąjį kalną. Dabar apie mano džiaugsmus ten 🙂

 

Pranašas iš Diuseldorfo

Pasirinkau kelionę iš Ouranopolio. Pasirodė simboliška pas vienuolius keliauti iš Dangaus miesto, nes būtent tokia miesteliūkščio pavadinimo reikšmė. Iki jo apie 2 val. kelio autobusu nuo Tesalonikų.

Smagumai prasidėjo tik išėjus iš viešbučio Tesalonikuose. Stotelėje užkalbino toks gana pagyvenęs vokietis. Jis laukė autobuso į oro uostą, aš į Chalkidikės autobusų stotį (hmmm… berods nepaminėjau, kad Šventasis kalnas tai vienas iš Chalkidikės „pirštų“). Ko gero jau seniai į šeštą dešimtmetį įkopęs vokietis išrodė tarsi tipinis germanų turistas – sportiniai šortai neslėpė senatvės sugrubintų kojų, tą patį su rankomis darė trumparankoviai marškiniai. Prieš gerą dešimtmetį vaizdas gal ir būtų kėlęs juoką, bet dabar atrodė visai įprastai. Vokiečiui pasiteiravus ar kalbu angliškai ir kuris autobusas veža į oro uostą, apsikeitėme tradiciniais pastebėjimais iš kokios šalies esame bei trumpu diskursu apie Lietuvą šiandien. Tada išaušo futurologijos kurso valanda. Kaip bebūtų keista, akstiną tam suteikė senojo germano vizitas parduotuvėje, kur jis užmatė, kad jogurtas pagamintas Vokietijoje. Oh well, ko gero jam nešovė mintis užsukti į Modiano turgų ar begalę kitų parduotuvių. Bet pranašiški ženklai, juk dėl to ir pranašiški, kad pasirodo ten kur reikia ir tada kada reikia. Grįžtant prie to jogurto.

Jie net jogurto negali pasigaminti. Atsiveža iš Vokietijos. Jei net to negali pasigaminti, tai ji yra žlugusi,  – porino germanų pranašas.

Tiesa vokietis nebuvo koks nors actą garinantys keistuolis, kuris mato vien sąmokslo ar tai chaoso teorijas. Tad tuoj pat pažėrė statistikos. „60 proc. jaunų graikų iki 26 metų neturi darbo ir niekada jo neras. Tai didelė problema“. Nesiginčijau, nes mintis kaip ir logiška, mano paties skaityta ir ne kartą, nuolat stebint kas darosi Eladoje. „Ar žinai, kas išsprendžia tokią didelę bedarbystės problemą?“. Pakračiau galvą, nes tuo metu labiau rūpėjo ar spėsiu į 9 val. išvykstantį autobusą. „Karas. Visais laikais, susikaupus svariai bedarbių masei, juos išnaikindavo karas“. Mintis įdomi. Juolab irgi kažkur girdėta. Tuomet elektroninis stotelės tablo rodė, kad iki mano autobuso atvykimo likę 12 min. Iki senojo germano autobuso, panašus laiko tarpas. Tad jis tęsė pranašysčių seriją, nurodydamas, kad iš Vokietijos bus išvyti turkai, o tada žlugs Turkijos ekonomika. Nes kaip tik prieš tai pastebėjo, kad Graikija labai daug lėšų išleidžia ginkluotei, o aš atsargiai užsiminiau, kad senos žaizdos ir Turkija pašonėje taip lengvai negyja. Tad ir vokietis šoktelėjo link tos valstybės. Vėliau dar užkalbino Rusiją ir Ukrainą, vėl gi mano iniciatyva, tačiau nieko aiškaus ta tema nepranešė, tad ir aš ją praleisiu.

Galų gale jis prasinešė esąs iš Diuseldorfo, kur, sakė jis, gamina tankus ir „Persil“ miltelius.  Mūsų miestas, porino jis, yra vienintelis nebankrutavęs ir intensyviai vykdo visokias statybas. Deja, čia jau pasirodė mano ir jo autobusai, tad kada tiksliai ir koks karas, nebespėjau išgirsti.

Nedangiškas miestas

GRK_2015_6__259

Chalkidikės autobusų stotis pasirodė toks pusiau tvartas, palyginus su anksčiau aplankyta Makedonijos autobusų stotimi. Bet čia buvo nemokamas WiFi. Tiesa ar mano, ar ne mano autobusas kaip tik laipina žmones teko klausti pas vairuotoją. Bet hey, kelionės ir yra bendravimas su vairuotojais, padavėjais, pranašais ir šiaip visokiais žmonėmis.

Kelionė iki Dangaus miesto neprailgo. Visų pirmą priekyje sėdėjo išvaizdi mergina, antra – autobusas stojo kiekvienam kaimelyje, kilo į kalnus ir leidosi iš jų, tad akys nuolat lakstė nuo merginos prie vaizdų.  Vienam kaimelyje merginai išlipus teko susikoncentruoti prie vaizdų.

Tik atvykęs į Ouranopolį nulėkiau pasiimti savo diamontirion. Išleido netoli Piligrimų ofiso padalinio, tad teko paėjėti tik kelis metrus. Tik užėjęs pasijaučiau matąs kadaise skaityto „Kapitono Michalio“ pagrindinį herojų ar šiaip vieną iš legendinių kleftų kapitonų. Į sieną atsirėmęs stovėjęs tikras mačo. Juodos kelnės, prasagstyti juodi marškiniai ir kryžiais bei Šv. Mergelės atvaizdais tatuiruotos rankos. Iš povyzos ir neskustų šerių galėjai pasakyti – taip, tai jis tikras, senas graikų kleftas. Tas kuris kadaise mušė Osmanus,  rėkdamas „laisvė arba mirtis“.

Diamonitirion negavau. Kai pasakiau, kad noriu išplaukti 8 val. sakė ateik rytoj, mes dirbam nuo 7.30 val. Būdamas vis dar neapšviestu, nepatikėjau, kad pavyks ryt nurodytu laiku rasti atviras duris. Jau dabar galiu pasakyti, kad klydau.

Taigi beliko susiorganizuoti bilietą į laivą. Čia pat buvo ir pas vienuolius plukdančios kompanijos biuras. Tad užsukau ir nedrąsiai, kažkuom rimtu užsiėmusio darbuotojo, paprašiau bilieto į greitąjį keltą. Pakėlęs galvą žmogus paklausė mano vardo ir tuoj pat jį užrašė kokiam tai žurnale. Kaip vėliau paaiškėjo ne visai teisingai, bet jokių papildomų problemų tai nesukėlė. Prisakė man ateiti ryte į uostą, ten jau laive galėsiu įsigyti ir bilietą.

Taigi buvo kokia 12 val. , sekmadienis, o aš jau baigiau visus reikalus. Pirmo senioko paklausęs kaip rasti mano viešbutį, nes iš booking.com atspausdintam lape adreso nebuvo, tiesiu taikymu (tiesiai ir pataikiau) nudrožiau ten, pakeliui veizėdamas kas gi per vieta tas Dangaus miestas. O vaizdas buvo nežavintis.  Begalė turistų ir atitinkamai jiems skirtų suvenyrų parduotuvių ir tavernų nežadėjo nei gero maisto, nei gero laiko. Juolab aplink kažkaip tai dažnai skambėjo maskoliška šnekta, o ir parduotuvių iškabos  bylojo ta pačia Mordoro kalba. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad turistinės parduotuvės čia daugiau pardavinėjo vienuolių prekes, ikonas, piligrimų lazdas. Tiesa netrūko ir įprastų magnetukų, kepurių, akinių ir kito šlamštelio.

Sėkmingos rankos ar tai akies dėka, viešbutis buvo ramesnėje to miesteliūkščio vietoje, jei nekreipsime dėmesį į non stop skambančią sirtakio melodiją iš gretimos parduotuvės. Non stop, tęsėsi iki kokios 10 val. vakaro, gal tesėsi ir po to, bet ausų kamštukai ir miegas neleidžia diskutuoti apie sirtakio skambėjimo trukmę.

Liko dar vienas svarbus pasiruošimo kelionei pas vienuolius momentas. Maistas.  Ten gi maitina du kartus per dieną, jei pataikai ateiti tuo metu, kai jie dar nepavalgę. Tad nudrožiau į parduotuvę įsigyti kokių tai maistų. Riešutai, džiovinti vaisiai, nuga – tokį pagalbos nuo bado rinkinėlį susidėliojau. Vėliau pagalvojęs dar pridėjau keletą obuolių.

Likusį laiką paskyriau įstabaus bizantinio bokšto apžiūrai, bet dideliam nusivylimui į vidų patekti negalėjau. Tad susirinkęs savo žaislus patraukiau užmatytu taku, katras gi vedė prie Šventojo kalno sienos. Pakeliui dar per tvorą apžiūrėjau vieno, už sienos likusio, vienuolyno griuvėsius. Griuvėkus bandoma prikelti, pasinaudojant ES fondų lėšomis. Aplink amsėjo ir lakstė šunys, kartais prasukdavo poilsiautojų mašina, nes vos ne iki pat sienos vieno po kito besislapstydamos tarp alyvmedžių beigi kitų medžių blaškėsi vilos, langais vėpsodamos į jūrą.

GRK_2015_6__276

Ties vienuolių respublikos siena takas suko kairėn viliodamas dar poros valandų pasivaikščiojimu per slėnį, tačiau teko to atsisakyti. Ryt laukė kiek rimtesnis pasivaikščiojimas. Tad pargrįžęs miesto pakraštyje užėjau į senuko išlaikomą cukrinę ir susiviliojau frappe su kataifi ir baklava. Mano nuostabai baklava  ir kataifi buvo skaniausi valgyti Graikijoje per paskutinius kelis vizitus. Na jei jau būti tiksliam tai paskutinius tris.

Viešbučio darbuotojos rekomenduota taverna ant jūros kranto maistu nesužavėjo, bet leido pasigėrėti virš grįžtančių žvejų laivų besisukančiais žuvėdrų pulkais. Nu gražu gi.

GRK_2015_6__290

GRK_2015_6__298

GRK_2015_6__308

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: