Praleisti ir eiti į turinį

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Piligrimas

2015/07/07

GRK_2015_6__342

Tipota

7.15 kaip koks nemigos kankinamas keistuolis prisistačiau atsiimti savo diamonitirion. Mano nuostabai ofisas jau dirbo ir po kokių 7 minučių išėjau rankose laikydamas A4 lapą išmargintą graikiškais rašmenimis. Ten juodavo ir mano vardas bei dar vienas užrašas „katholikos“.

Sėkmės paakintas dar suspėjau nugriebti frappe ir tiropitą (kas yra toks graikiškas pyragas su sūriu, sotus ir tinkamas prieš numatytą kelionę).

Sulaukęs savojo laivo, dar užmačiau šalia prisišvartavusį kruizams apie Šventąjį kalną skirtą laivą, į kurį būreliais traukė vienuolės, nešdamos ir maistą. Neslėpsiu, nuslinko menka pasididžiavimo mintelė, kad va aš ten pavaikščiosiu, o jūs tik per atstumą stebėsite vienuolynus.

Dar 40 minučių ir jau išlipau Daphni uoste, kurį uostu galima pavadinti tik su labai didele išlyga. Ir čia prasidėjo didysis mano pirmos dienos žygis. Akimis apžvelgęs autobuso laukiančius piligrimus ir keletą, vienuolių produktų ir ne tik, parduotuvių, išdidžiai (na man taip atrodė) pasukau vieninteliu keliu, praleisdamas sunkvežimį. Palengva kalnan kylantis platus smėlio kelias buvo patogus, beigi leido ramiai žingsniuoti gėrintis šalia plytinčia jūra. Pilnas jėgų fotiku pleškinau pakeliui užmatytus suoliukus, driežus, kelio vingius. Po kokio pusvalandžio, bandant prisėlinti prie driežo, už nugaros sustojo baltas autobusiukas, kuris tik prieš keliolika minučių dar lėkė į Daphni. „Do you need a lift?“, paklausė vienuolis. Jaunas. Bet kas man įstrigo tai šypsena.  Natūrali. Gyvenimo džiaugsmo pilna. „Ačiū, bet noriu prasieiti, pafotografuoti“.  Vienuolis ir toliau šypsojosi ta, pavydą keliančia, laimės pilna šypsena. Niekas šiuo keliu neina, sakė jis, nes čia nieko nėra. „Tipota“. dar pridūrė, kad iki vienuolyno dvi valandos kelio ir dar kartą šyptelėjęs nuvažiavo.

GRK_2015_6__322

O aš pėdinau toliau, po kaitria saule. Pilnas jėgų ir noro rasti šios vietos paslaptis. Nereikėjo nei poros valandų kai iš už posūkio išniro uolą pabalnojęs Simonaspetras vienuolynas. Įstabus žmogaus ir gamtos derinys. Ir tik atsigėrėjęs užsukau vidun. Aiškios nuorodos nuvedė pas archontaris, žmogų pasitinkantį piligrimus. Greitai pasirodė vienuolis. Išsiaiškinęs, kad aš nesiruošiu nakvoti, jis greitai atnešė padėklą su šalto vandens stikline, ouzo stikliuku ir keletu loukoumi.  Šaltas vanduo buvo tobulas, loukoumi kažkodėl priminė rožių skonį, na o ouzo kvapas, tas pats lietuviško samagono, tik pagardinto žiupsneliu anyžiaus, kvapas. Skonis beje irgi. Tas stikliukas buvo dar viena tos dienos klaida. Jis stovėjo skrandyje dar gerą pusdienį. Bet negi atsisakysi pirmų savo vaišių vienuolių respublikoje.

GRK_2015_6__347

Kalnų ožio dalia

Dar kiek pakalbėjęs su vienuoliu ir netrukus užsukusiais kitais piligrimais, užsimečiau savo naštą ir patraukiau toliau. Iki nakvynės vietos dar reikėjo kulniuoti kokias 4,5 val., aplankyti du vienuolynus ir kaip paaiškėjo tuoj pat, įsijausti į kalnų ožio vaidmenį.

Patogus smėlio takas baigėsi, jį pakeitė nuolat aukštyn kylantis, o vėliau taip pat svaigiai žemyn smingantis, ko gero dar bizantiečių laikus menantis, nelygiais akmenimis, kažkada prieš neaišku kiek šimtmečių grįstas, takelis.  Gan greitai ir kuprinė pradėjo sunkėti sulyg kiekvienu žingsniui, ir prakaito kiekis didėti. Bet aplink sukiojosi gelsvi drugeliai, šakas tiesė begalė medžių, o uoslės receptorius guodė persimaišęs saulės, jūros ir begalės augalų aromatas.

Kartais ožkatakį perkirsdavo koks nors kalnų šaltinis, kartais jis krisdavo nuo kalno, vaizduodamas mažą krioklį. Rodės pasaulyje be manęs, drugelių, driežų, keleto gyvačių ir dar kažko krebždančio krūmuose, nieko nėra. Tik aš, su kupriaku ir tie gyviai aplink.

GRK_2015_6__361

Takas gi vingiais kilo ir leidosi kalvų šlaitais. Kol iš posūkio neišniro antras vienuolynas –  Osiou Grigoriou. Ir vėl beprotiškai fantastiškas vaizdas. Nors vienuolynas atrodė arti, iki teko eiti dar gerą pusvalandį, leistis ir kilti.

Prieplaukoje, kurios vardas čia – arsanas, kelto laukė keliolika piligrimų. Kas prigulę tiesiog ant grindinio, kas mataškuodami kojomis nuo prieplaukos, kas… na pozų ten buvo visokių. Kaip ir daiktams skirtų talpų, kas su kuprinėm, kas su tašėm, kas tiesiog su parduotuviniais krepšiais.

Svečių kambaryje buvo galima pasidaryti kavos. Kuo ir pasinaudojau. Su puodeliu prisėdęs dideliame balkone tiesiog  mėgavaus akimirka. Kol šalia sėdėjęs vaikinas nepaklausė iš kur aš. Jis buvo albanas, čia gyvenantis jau 4 mėnesius. Patikino, kad Albanija nėra musulmoniška šalis, kad ten nemažai ir krikščionių. Ir dar ten yra kažkuom ypatinga sena bažnyčia. Dar kiek pakalbėję apie mūsų šalis, išsiskyrėme. Jis taip ir liko sėdėti balkone žiūrėdamas į jūrą, aš su kuprine vėl patraukiau ožių takais. Tik prieš tai dar seno, po medžiu sėdinčio vienuolio kvietimu prisėdau pasikalbėti. Klausinėjo apie mano šalį, labai nustebo išgirdęs, kad kažkada kryžiaus žygiai vyko ir prieš lietuvius, kad turėjome sąlytį su ortodoksine krikščionybės versija. Neužsilaikiau, kad ir kaip norėjos dar paklegėti. Vis dar laukė netrumpas kelio galas.  Ropščiaus aukštyn/ žemyn, vis dažniau stodamas prie įrengtų suolelių ir šaltinių.

GRK_2015_6__371

Užmatęs plaukiantį laivą mojuodavau, naiviai tikėdamas, kad mano raudona skarelė išskiria mane iš tos augmenijos šlaite. Jaučiau, kaip tempas vis lėtėja, bet taip pat mačiau aplink  bujojantį grožį. Tad tik prieš tris pasiekiau dar vieną, jau priešpaskutinį tos dienos vienuolyną – Agiou Dionisiou. Jis ir vėl išniro iš už posūkio. Ir vėl užplūdo ta džiaugsmo akimirka, kai supranti, kad ožkų takai veda gerai, kad nors kartais ir atrodo kitaip, bet artėji prie savo tikslo, tokio paprasto ir aiškaus – pasiekti vienuolyną.

Šis vienuolynas, kaip ir Simonopetras, buvo ne prie jūros. O tai reiškė, kad pirma teko nusileisti į prieplauką, o vėliau kilti į vienuolyną. Nelengva, kai jau esi nusiteikęs prisėsti ir atsipūsti. Prieplaukoje stovėjo trys prancūzai, kurie išgirdę ir kur aš atėjau ir kur einu, žvelgė į mane kaip į beprotį. Jie atplaukė laivu ir galvojo eiti į mano jau aplankytą Grigoriou vienuolyną. Ir tik dabar supratau, kad net nepaklausiai jų vardų, nei dabar, ne vėliau dar ne kartą juos sutikęs.

Susiradęs svečių kambarį nuvargęs dribtelėjau ant suolo ir akimirksniu ištuštinau stiklinę vandens, šį kartą neliesdamas ouzo. Priešais sėdėjęs vienuolis, paklausęs iš kur aš bei sužinojęs kad atpėdinau pėsčiomis iš pat Dapni, sakė „you‘re very strong man“, bet akyse žibėjo „madman“. Vandenį atnešusio senuko paprašiau leisti apžiūrėti bažnyčią, tačiau tam reikėjo igumeno leidimo. Grįžęs seniokas pasitikslino ar aš ortodoksas. Ištarus „katholikos“ iš jo akių supratau – bažnyčios nematysiu, ką patvirtino ir bejėgiškai skėsteltos rankos. Kaip paguodą jis atnešė dar vieną loukoumi, šį kartą skoniu primenančiu Snickers. „Kelionei“, – sakė seniokas.

GRK_2015_6__385

Tuo pat metu užsuko pora jaunuolių, neužilgo įsikalbėjome. Kostas, graikas, ruošėsi tapti šventiku. Jakovas, slovakas, studijavo graikų kalbą Atėnuose. Kostui be abejo buvo įdomu kas aš ir iš kur, ir kodėl. Vėliau gi kalba pasisuko apie graikų kalbą ir piligrimus. Kostas, pasakė, kad mėgsta pavartyti piligrimų knygą, kol kas tolimiausia šalis iš kurio buvo atvykęs piligrimas – Naujoji Zelandija. Dar pasakė anksčiau pažinojęs merginą iš Latvijos, bet dabar ruošias būti šventiku. Man užsiminus, kad einu į Agiou Pavlou, bet nesu ten rezervavęs vietos, Kostas nuramino, kad vienuolynas didelis, be to jis tuo pat paskambins to vienuolyno igumenui ir nebus jokių bėdų. Ir tikrai, išsitraukė mobilų telefoną ir paskambino. Pakalbėjo ir sakė, viskas gerai tave priims. Dar pridėjo, kad igumeno labai gražus balsas ir jis gražiai gieda.

Jakovas gi, pasirodė esąs gydytojas. Tiesa tik pagal išsilavinimą, nes baigęs studijas, gavo stipendiją graikų kalbos studijoms Atėnuose, kur nuo spalio ir studijuoja. Paklausus, kodėl, jis atsakė „I‘m crazy“. Kvatojom. Toliau temos sukosi apie Lietuvos istoriją, kurią Jakovas neblogai žinojo, Rusijos ir Turkijos ambicijas ir norą turėti kitą istorijos versiją, apie armėnų genocidą ir dar nemažai ką, kol supratau, kad laikas judėti toliau, kad ir kaip nesinorėjo. Kostas dar siūlė likti čia. Bet supratęs, kad ir aš  ne visai „sane“ palydėjo, pakeliui dar parodydamas prie valgomojo ištapytas nuostabias freskas.

GRK_2015_6__382

Kaip aš relikvijas bučiavau

Paskutinė atkarpa buvo pati sunkiausia. Vos slinkau, nenurimstančiu taku. Po geros pusantros valandos išvydau vienuolyną, tiksliau jo būsimos prieplaukos statybvietę, kur plataus tako paviliotas nuklydau nuo kelio. Pats vienuolynas tarsi šaipydamasis, kabėjo viršuje, viliodamas galimybe nusimesti keliolika kartų pasunkėjusią kuprinę ir ištiesti kojas. Prisėdęs ant apačioje rasto suoliuko, nuo jo pakilau tik po kokių penkiolikos minučių ir drebančiom kojom slinkau viršun vingiuojančiu taku. Pavyko. Suradęs svečių kambarį su malonumu susmukau laukti archontario. Čia buvo keletas graikų ir nuostabus vaizdas pro balkoną. Be abejonės netrukus užsimezgė kalba, kaip visad prasidėjusi nuo klausimo – iš kur tu? Tą kart bandžiau slebizavoti graikiškai. Atsakymas Lituania sukėlė susidomėjimą ir tuoj pat sekė dvi pavardės Sabonis ir Marčiulionis, tad kurį laiką anglų graikų kalbų mišiniu  buvo vyniojama krepšinio tema: Fasoulas, Nikas Galis, Janakis, Sabas, Marčela ir kiti. Vėliau perėjom prie mano beprotystės eiti nuo Daphni iki čia temos. Nežinau ar jie mane palaikė pakvaišusiu piligrimu, ar šiaip pakvaišusiu, nespėjom išsiaiškinti, nes visa tai nutraukė varpo ir lentos daužymo garsai. Pasirodo su varpu vienuoliai daužo ir tokią kabančią lentą, vadinamą talanton.

GRK_2015_6__399

„Laikas valgyti“, pasakė graikai. „Einam“. Nusileidus į kiemą, pasirodė, kad vis tik laikas apeigoms. Į mano būgštavimus, kad gal katalikams nelabai galima, graikai nustebę atsakė „Kodėl? Gi tu krikščionis. Tik bandaną nusiimk“. Tad įsitaisiau kartu su jais pagrindinėje bažnyčios, vadinamos katholikon, salėje. Prakaitu persunkti marškiniai lipo prie medinės kėdės. Graikai gi rikiavosi eilėse prie begalės ikonų, aukojo pinigus, žegnojosi ir bučiavo ikonas. Tą, išskyrus aukojimą, darė ir vienuoliai. Beje, jų bažnyčiose nėra taip sustatytų suolų, kaip katalikų. Ten tebuvo palei sieną išdėliota viena eilė specialių kėdžių. Jei žmonių daugiau jie tiesiog stovi. O ir šiaip graikai per pamaldas, kurias kaip vėliau sakė bulgarų šventikas, vadina liturgija, daugiau stovi, nei sėdi. Bet neklūpo, kaip kad mūsiškiai. Nors bažnyčia ir aukšta, bet erdvę mažina žemai nuleisti sietynai ir žvakidės. Tad užėjęs ten, nesijauti esantis tik maža dulkė, priešingai apima jausmas, kad esi neatskiriama bažnyčios dalys. Gal dėl to manęs ir nežavi katalikų bažnyčios, siekiančios papbrėžti tą dulkės efektą.

Apeigų metu skaitoma Biblija, giedama, nešiojami ir smilkomi smilkalai. Užtrunka kiek daugiau ne valandą, bet nevargina. Ir pati bažnyčia neatsiduoda mirtimi, kaip katalikų. Netgi priešingai, kvepia paslaptimi, misterija. Beje, liturgijos metu, vienuoliai tam tikrus veiksmus atlieka abejose bažnyčios salėse. Tuo įsitikinau vėliau. Taip pat apeigas vykdantys vienuoliai karts nuo karto keičia viršutinį apdarą ar užsideda, tam tyč čia sukabinas juostas. Kodėl vis tai daroma, neišsiaiškinau. Na bet, tai tik dar viena iš šimtų priežasčių sugrįžti.

GRK_2015_6__405

Stebint tas apeigas iš galvos nėjo mintis, kad jos tiesiog padailintos senųjų žynių vykdytų apeigų tęsinys, tik pritaikytas vienam Dievui. Negaliu to teigti, nes tikrai nežinau, kaip vykdavo senovės graikų apeigos, bet stebint tuos lankstymusis, ikonų bučiavimus ir giedojimus, toks įspūdis kažkodėl neapleido.

Pasibaigus liturgijai, igumenas visus pakvietė į valgomąją salę, kurios durys buvo priešais katolikono duris. Čia jau viskas buvo paruošta valgymui. Ant stalų sudėtas vynas, vanduo, kažkokio daržovių apkepo gabaliukai, duona, daržovės, feta ir po obuolį. Valgomasis įspūdingas, išpuoštas senovinėmis freskomis. Bet laiko dairytis nelabai buvo, nes valgymas vyksta tol, kol vienas iš vienuolių balsu skaito bibliją. Vienuoliai prašo, kad tai vyktų tyloje. Tad tą vakarą mano dėmesys buvo nukreiptas į valgymą. Nors apie vegetarizmą esu ne kokios nuomonės, bet išalkusiam tiko tas kas buvo. Netgi pasakyčiau buvo skanu. Ne tai kad norėčiau pakartoti, bet visai nieko.

Po vakarienės laukė dar vienas siurprizas, vienuolis visus nukreipė atgal į bažnyčią, kur buvo demonstruojamos vienuolyno saugomos relikvijos. Ant stalo buvo keturios gausiai išpuoštos dėžutės. Spėju tauriųjų metalų ant jų buvo ne vienas gramas. Už jų atsistojęs raudonu apdaru pasirėdęs vienuolis monotonišku balsu “pristatė“ kas gi tai. Beje, pristatė graikiškai ir maskoliškai. Taigi, pirmoje buvo pora kryžių, vienas kurių iš medžio kažkaip susijusio su Jėzumi. Antroje didžiausias vienuolyno turtas – po nedidelę dalelę iš visų Trijų  karalių dovanų. Dar būsimas šventikas Kostas man apie šią relikviją pasakojo. Sakė kad mokslininkai jas tyrė ir laikotarpis pasirodė būtent Kristaus laikų. Trečioje dėžutėje keletas kažkokio šventojo kaulų. Ketvirtoje irgi vieno iš šventųjų kiaušo dalis. Aišku visos relikvijos dėžutėse prabangiai įtaisytos ir nuo pasaulio atskirtos stiklu.

Piligrimai tuoj pat išsirikiavo į eilutę ir daugelis, gniauždami rankose kryželius ar maldos virveles (gal rožančiai mūsiškai) slinko žegnotis ir bučiuoti kiekvieną iš relikvijų. Kryželius, virveles ir dar visokius kitokius daiktus paduodavo vienuoliui, kuris kažką murmėdamas liesdavo juos prie tų pačių relikvijų ir atiduodavo savininkui. Beje, vienas maskolis sugebėjo atsitemti didžiulę ikoną. Girdėjau, kaip vienuolis jį įtikinėjo, kad esmė tikėjimas, o ne pati ikona, bet ans užsispyręs norėjo ikonos pašventinimo.

Tą akimirką jau buvau matęs užrašą apie ne ortodoksų vietą bažnyčioje, tad abejojau ką daryti – kvailai stovėti šone ar bandyti atlikti tą ką daro visi piligrimai. Smalsumas greit pergalėjo ir stojau eilėn, lenkiausi ir bučiavau relikvijas.

Ir tik atlikęs visus paminėtus piligriminius veiksmus, grįžau į svečių kambarį, laukti kol man nurodys, kur galiu pernakvoti. Po kiek laiko pasirodęs archontaris pasiteiravo kas aš, kokio tikėjimo ir kaip katalikui skyrė vienutę, pro kurios langą matėsi vidinis kiemas ir bažnyčia. Pagaliau galėjau palįsti ir po dušu, nuplauti visas dienos dulkes. Dušas, pasakysiu aš jums, turi būti paskelbtas prigimtine žmogaus teise 🙂

Dar liko laiko ir pasižmonėti, tad pasivaikščiojau po mažą vienuolyno kiemą bei išėjau pro vartus pasižiūrėti beišleidžiančios saulės. Kaip ir kiti piligrimai bei keletas vienuolių. Čia prisėdo Amerikos siras. Iš jo sužinojau, kad kelias iki Agias Annas skiti yra žiaurus bei apie ortodoksų patriarchatus. Jis tradiciškai gavo pasakojimo apie Lietuvą porciją. Sakė, jis siras, bet graikų ortodoksas. Tas man ypač buvo įdomu, nes Sirijoje kiek tekę domėtis yra ir Asirų krikščionių bažnyčia, ir dar keletas krikščionių bažnyčių variacijų. Siras čia keliavo su sūnumi.  Labiausiai įstrigo jo žodžiai apie tėvynę. Sirija sena mano svajonė, tad be abejonės, pasakiau, jam, kaip man gaila tos šalies. Jis atsakė paprastai „Keep it in your prayers“. Simple.

Su saule baigėsi ir pirmoji diena Šventajame kalne.

GRK_2015_6__402

GRK_2015_6__356

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: