Praleisti ir eiti į turinį

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Teisingas kelias

2015/07/08

GRK_2015_6__407

Po pokalbio su siru, nusprendžiau, kitą dieną dalį kelio plaukti keltu. Vienuolis dar pasakė, kad nuo vienuolyno iki prieplaukos veža autobusas. Tad vakare ramiai susidėliojau ryt dienos maršrutą – autobusu iki prieplaukos, keltu iki Kafsokalivia skiti ir toliau vėl pėsčiomis.

Ketvirtą valandą ryte suskambo varpas, po to pasklido daužomos lentos garsai. Tai kartojosi dar kelis kartus, tad po poros valandų teko ropštis iš lovos. Dar suspėjau užsukti papusryčiauti su vienuoliais. Tvarka tokia pati kaip ir vakare. Maisto kiekis irgi panašus, tik šį kartą vietoj apkepo buvo kažkokių žolių su pupom. Didelėm ir žaliom. Supratau, kad aš ne vegetaras, tad paknebinėjęs tą marmalą palikau. Už tai sūris, duona, daržovės buvo gerai.

Užsimetęs kupriaką patraukiau ieškoti autobuso sustojimo vietos. Pakeliui sutikti maskoliai traukė į prieplauką siūlė eiti kartu, bet nelabai norėjos girdėti visą kelią tą kalbą, tad prisėdau prie graikų laukti autobuso, kuris pasirodė įprastai nepunktualiai. Bet pasirodė ir nuvežė prieplaukon. Keltas irgi neužtruko. Tad ramiai įsitaisęs atvirame denyje galėjau mėgautis Šventojo kalno vaizdais, jūra, rytmečio saule. Mano prieplauka pasirodė po kokių 40 minučių. Palengva nusileido laivo priekis ir netrukus prieplaukoje likau aš, trys graikai, trys asilai ir jų vairuotojas.

Ir laiptai. Kažkur aukštyn. Uoloje iškirsta prieplauka nesiūlė nieko, tad beliko pasitaisyti kupriaką ir pradėti antrąją dieną kalnų ožio-piligrimo vaidmenyje. Asilai su vairuotoju tuoj pat aplenkė pranešdami ir išmatų kvapą. Bet juk tai asilai, nėra ko norėti.

GRK_2015_6__419

Vienas iš graikų, mano amžiaus vaikinas kiek kalbėjo angliškai, geriau nei aš graikiškai, leisiu sau pastebėti. Tad buvo laiko aptarti Graikijos padėtį, Lietuvos padėtį ir istoriją. Christas nenustebino, pasidalindamas sąmokslo teorija. Kažkas valdantis pasaulį, sako kažkam valdančiam Graikiją, ką daryti, kad šalis neatsistotų ant kojų. Nenustebau ir nesiginčijau. Tik papasakojau kaip Lietuva 25 metus keberiojosi iš visiškos šiknos į ten kur dabar. Dar pagardinau sovietmečio vaizdais.

Nuo sąmokslų nutolome taip pat greitai, kaip ir keltas nuo prieplaukos. Tada prakalbom apie tikėjimą, tiksliau Christos prakalbo. Kad jie tikintys neabejojau. Kitokie graikai ten ko gero ir nevyksta. Bet kas po šios kelionės paliko įspūdį, tai jų nenoras tau „įkalinėti“ tikėjimo. Jiems sunkiai sekėsi suvokti visą sovietinį brudą sukištą mums į galvas, jie stengėsi, mačiau tai. Bet nepuolė man nieko įrodinėti.

Po keliasdešimt minučių lipimo pasirodė skiti pastatai ir bažnyčia, prie kurios buvo vėsaus vandens kranelis. Graikai greitai suieškojo kur svečius priima, o netrukus pasirodė ir vienuolis. Tradiciškai su vandeniu, ouzo ir loukoumi. Tik prieš tai dar palydėjo mus į medinį balkoną, kabantį virš stogų, besileidžiančio šlaito ir jūros. Ko gero neverta kartoti kokie fantastiški vaizdai, tiesa pasakius nelabai ir kreipiau dėmesį į juos. Vis dar kalbėjome apie religiją. Christas, kurį paprastai vadina Takiu, pasakojo, kad graikų ortodoksija yra ta tikroji religija, nes Kristus ją perdavė apaštalams, šie kunigams, pastarieji išlaikė iki šių dienų. Pats seniai galvojau, kad ortodoksiškoji versija yra ankstyvesnė ir ko gero mažiau pasikeitusi per amžius, daugiau išlaikiusi senųjų tikėjimų bruožų. Na gal tai ir nėra taip, kaip galvoja Takis, bet nepuoliau pasakoti apie man išlindusias sąsajas su prieš tai gyvavusiomis religijomis. Atvykau į kalną ne įžeidinėti kitų tikėjimo, atvykau pažiūrėti kas tai, pajausti, patirti.

GRK_2015_6__445

Įstrigo Takio mintis, kurią jis vaizdžiai iliustravo ir glausdamas savo kumščius, vieną prie kito, savaime aišku,  o ne kaip nors kitaip. „Yra religija, ir yra mokslas, jie vienas su kitu ne visad sueina“, – sakė jis, matyt prisiminęs mano pasakojimą apie sovietų kalamą mokslo galią. Na gal citata ir ne visai tiksli. Bet nublukusi citata atleistina, atsiminus, kad po to, kai ją ištarė Takis, dar geras 5 valandas nešiau savo piligrimystę, nutrintom kojom ir sopančiais pečiais.

Bet tu teisingam kely, nes esi čia, – pridėjo. Sakė, tikėjimą reikia rasti savyje, tik tada tai bus teisinga, tik tada tai bus gerai. Bet dėl visa ko užsiminė, kur Tesalonikuose ir prie Larisos krikštija katalikus 🙂 Maža ką galiu atrasti per likusias dienas.

Pokalbio viduryje į balkoną užsukęs vienuolis, pamatė iš po atraitotų baltinių išlindusią gyvatės tatuiruotę, tą save ryjantį Uroborą. Kažką sumurmėjo ir apniuko. „Masonų tai ženklas“, paaiškino Takis. Ir tuoj pat puolė guosti, kad viskas gerai, kad jie negalvoja, kad aš masonas. Bet supratau, masonai blogai. Jiems. Tad savo ruožtu paaiškinau, kad tai senas ženklas iš graikiškos poros tūkstantmečių amžiaus knygos, kad mėgstu istoriją. Bet po to vienuolynuose tvarkingai pasitikrindavau ar rankovė neatraitota. Kam tie bereikalingi dirgikliai, galintys atitraukti vienuolius nuo amžinųjų maldų.

Dar pagalvojau, kad kitą kartą būtinai vienos nakvynės ieškosiu kurioje nors skiti.

GRK_2015_6__456

Man rodos pasėdėjau ten gerą valandą, gal ir kiek daugiau, bet vis tik reikėjo kilti. Takis dar parodė kur yra takas, tad vėl užsimečiau savo pilkai juodą kupriaką ir išdrožiau. Atrodęs aiškus takas, staiga įlindo tarp kažkokių trobesių, viename jų jaunuolis, su kelne rankoje klausėsi šalia stovinčio vienuolio. Paklausus kelio, kažkaip išlindo, kad jaunuolis supranta rusiškai. Jis ten tiesiog dirbo. Būna ir taip. Parodė man kelią ir dar kiek palydėjo, kad nepaklysčiau. Keturios valandos iki Megisti Lavras sakė jis. Padėkojau ir pagalvojau, kad keturios, tai ne tiek ir daug.

Dundesiai

O tada prasidėjo. Laiptus aukštyn, keitė laiptai žemyn, pavėsį keitė saulėkaita, vietoj laiptų atsirasdavo kartais vos matomas takelis, kurį kartais ir takeliu vadinti sunkiai sekėsi. Nekito tik vienas – aukštyn žemyn. Kopiau ir leidaus, vis dažniau sustodamas pavėsyje. Kai po poros valandų tokio marširavimo sustojau išgirdau dundesį. Tarp kvepiančių Šventojo kalno miškų, kažkas daužėsi. Tik po kelių minučių susivokiau, kad tai baladojasi mano širdis, nepratusi vargšė antrą dieną iš eilės mėgautis tokiais pasivaikščiojamais.

Aplinkui gi spalvomis žaidė kalno gamta, tarp žalumos išlįsdavo baltos, geltonos, raudonos gėlės, kartais pažirdavo saulės nurudinti augalai ar koks violetinis atspalvis. Ir jau antra dieną kartu su manim „keliavo“ geltonas drugelis. Keliavo toks sąlyginis žodis, tiesiog drugelių čia begalė, o jiems nepavyko, kad vienišas, prakaituotas praeivis juos vis baidydavo, tad ir suko ratus aplink, bandydami savo grožiu nuvilioti kur šalin. Karts nuo karto pralėkdavo koks driežas ar kas nors sugalvodavo pakrebždėti raizgalynuose aplink taką.

GRK_2015_6__462

Taip priėjau akmenėtą šlaitą, kur taką buvo galim atskirti tik kiek kitokios spalvos. Kita vertus matėsi, kad kažkur priešakyje jis praneria tarp augalų. Tad beliko eiti, stengiantis nepatapti pačiam riedančiu akmeniu. Už tokį pasivaikščiojimą apsidovanojau užkandimu ant išsikišusio akmens, apačioje šlaitui liečiant jūra, na taip už kokių ketverto šimtų metrų. Kažkur jūroje plaukė ko gero Šventojo kalno apžiūros kruizas, o aš sau ramiai graužiau obuolį, „kabėdamas“ ant tojo akmens.

Dar koks kilometras ir pasiekiau aukščiausią kelionės tašką, kalno keterą kažkur pusės kilometro aukštyje, pažymėtą dar vienu kryžiumi. Nuo čia laukė tik nusileidimas ir beveik lygus kelias, vieną kartą pavirtęs netgi pusiau asfaltuotu.

Netrukus tolumoje pasimatė ir vienuolyno mūrai. Seniausio, viršiausio jų hierarchijoje Megisti Lavras vienuolyno mūrai. Virš jų kilo du bokštiniai kranai, dūzgė atskrendantis karinis sraigtasparnis. Pakeliui pasitiko dirbami laukai. Mano sekančios nakvynės vieta.

Archontarį pavyko surasti greitai, čia jau paprašė ne tik diamonitirion, bet teko registruotis į specialią knygą. Beje visą registraciją už mane užpildė gruzinas, tą patį daręs su juo atvykusiai gruzinų grupei. Reikėjo ne tik tėvo vardo, bet ir profesijos. Vėlgi gavau tradicines vaišes ir nuorodą kur mano kambarys, šį kartą jau ne vienutė, o devynialovis miegamasis. Ir dušas, tas nuostabus civilizacijos išradimas. Tik užėjus kambarin pamačiau, kad kaimynas bus ir slovakas Jakovas, kol kas paniręs į siestos miegą. Ką greitai beje ir pats padariau.

GRK_2015_6__477

Jellybelly ir kitos dovanos

Pabudau kaip tik ant apeigų, kur su Jakovu tvarkingai nutūpėm į „ne visai tikrojo“ tikėjimo atstovų vietas. Jakovas tvarkingai apėjo ikonas, žegnodamasis ir bučiuodamas. Aš gi tik pasinaudojau proga jas apžiūrėti. Gana įdomu pasirodė, kad dalis ant sienų pieštų freskų, turėjo prie pat pakabintas sumažintus paveikslus-kopijas, kurias ir bučiavo piligrimai beigi vienuoliai. Ko gero, kad nesunaikintų senovinių freskų.

Vėlgi buvo daug lankstymosi, ikonų bučiavimo, rūbų keitimo, giedojimo ir kartojimo  „Kyrie eleison“. Ir ramybės viso to klausantis. Kartais atsistojus, kartais prisėdus, priklausomai nuo to kas vyko aplink. Nors vėlgi pastebėjau, kad net kai rodos visi atsistoja, lieka sėdinčių. Ir nieko. Lygiai taip kaip ir buvo tik stovinčių.

Šiame vienuolyne vakarinis valgymas neprasidėjo iš karto po apeigų, tad buvo laiko paklegėti su Jakovu. Tačiau gana greitai prie mūsų prisijungė vienuolis, beros keletu metų jaunesnis nei aš. Smalsavo. Iš kur mes, ką čia veikiam ir panašiai. Smalsavo graikiškai, nors mokėjo ir angliškai.  Dar spėjo pasakyti, kad po valgymo bus dar vienos mišios, mažojoje bažnyčioje ir aišku pakvietė ateiti.

GRK_2015_6__496

Valgomasis šiame vienuolyne įspūdingas. Be abejonės išpieštas freskomis, su marmuro stalais, vienuolių ir piligrimų nutrintais per tą tūkstantmetį nuo įkūrimo. Norėjosi tik sėdėti užvertus galvą ir vėpsoti į tą grožį. Bandyti suvokti, užfiksuoti savyje. Bet vietoj to skambant vienuolio balsui, lapnojau ryžius su tunu, salotas, fetą, užgerdamas vynu ir vandeniu.

Pavalgę, nuskuodėme į mažąją bažnyčią. Dar vienas įspūdingas kūrinys. Freskos, ikonos , o viena iš jų dar ir ypatinga. Panagia Koukouzelissa ikona –  stebuklinga. Bet tą sužinojome vėliau. O kol kas mūsų laukė vienuolis kiekvienam iš kišenės ištraukęs po pakelį Jellybelly. Vėlgi nutūpėme savo „ne visai tikratikių“ vietose ir apeigos prasidėjo. Gera valanda per tūkstantmečius atėjusių apeigų, šiek tiek smilkalų ir begalė „Kyrie eleison“.

O po to vėl pasirodė vienuolis. Atnešė po švento aliejaus buteliuką  ir pora paveiksliukų – Šv. Atanasijaus ir Panagia Koukouzelissa ikonos. Prakalbėjome pora valandų. Apie Lietuvą, Slovakiją, tikėjimą. Graikiškai, kartais trumpam įšokdami į anglų. Sunkiai sekėsi, kartais pamesdavau pokalbio giją, kartais ją nuspėdavau, kartais slebizavojau. Dar daug reikia mokytis. Vienuolis gi pasakojo legendą apie Šv. Atanasijų ir apie saldžiabalsį Joną Koukouzelį, sukūrusį muziką ortodoksų bažnytiniams himnams. Legendos legendomis, bet man didesnį įspūdį paliko tai kaip vienuolis tai pasakojo. Matėsi, kad jis be galo džiaugiasi galėdamas dalintis tomis žiniomis, kad jis tiesiog laimingas. Laimingas būdamas vienuoliu.

Ir tik tamsai baigiant visiškai užslopinus paskutinius šviesos lašelius patraukėme į savo nakvynės kambarį. Ten mane bepasakojantį apie imperatorių Nikiforą II Foką, nutraukė vienuolio prašymas patylėti. Nes vienuolis susirinkusiems graikakalbiams piligrimams kažką pasakojo. Ko gero apie religiją, gal šventuosius, gal tiesiog gyvenimo tiesas. Kažkodėl pasirodė, kad tai pats igumenas. Bet jo kalba buvo tokia, greita, kad net Jakovas sakė sunku suprasti ką kalbą. Tad beliko tyliai sliūkinti miegoti, nes rytmetis autobusas turėjo išvažiuoti anksti, kone po saulėtekio. O po paskutinio pasivaikščiojimo po kalnus, nusprendžiau jog iki sekančio vienuolyno važiuosiu. Juolab žinojau, kad kelias čia lygus, o ir visi rašę apie takus kalne, tą rekomendavo.

GRK_2015_6__483

GRK_2015_6__497

GRK_2015_6__469

GRK_2015_6__452

GRK_2015_6__433

GRK_2015_6__416

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: