Paskui Aleksandrą. Šiaurės Graikijos nuotrupos

Užsukus į Tesalonikus nuodėmė neprasieti  Aleksandro, to kuris Makedonietis takais. Juk Tesalonikai tai Makedonijos sostinė, kaip ne kaip. Tiesa Aleksandro, to kuris Makedonietis, laikais, sostinė buvo Pela. Tesalonikų tuomet dar nebuvo. Per keletą dienų čia aplankiau tris kadaise be galo svarbius taškus – Pelą, Verginą ir Dioną.

 

Senoji Pela

Nuo Tesalonikų iki Pelos visai netoli, tik kokia valandžikė autobusu. Tiesa pirma reikia nusibelsti į Makedonijos autobusų stotį, surasti reikiamą autobusą ir vairuotojui dar pakartoti, kad noriu į Pelą. Maža ką, ims jis dar ir sugalvos nestoti, čia Graikija, čia visko būna 🙂

Tesalonikuose yra dvi autobusų stotys, kelionei pas Aleksandrą reikia pavadintos Makedonijos vardu. Makedonijos autobusų stotis nauja, pilna žmonių ir nemokamo WiFi.  Čia beje pirmą kartą per visą kelionę mane palaikė graiku, Sėdžiu sau ramus, knygą skaitau, o kažkokia moteriška prisėdus šalia, kad ims kažką tarškėti. Kol pagaudavau vieną žodį, ji dar kokius šešis pasakydavo. Tad aišku su savo graikų kalbos pradmenimis nelabai ir supratau. Tik po gerų keliolikos akimirkų, kaip žirafai atėjo supratimas, kad ana norėjo, jog jos krepšius pasaugočiau, ale moteriška dėl to jau spėjo su kita graike susitarti. Nu bet vis tiek paglostė dūšią toks sumaišymas, barzda matyt čia padėjo 🙂

Autobuso vairuotojas išgirdęs mano maldelę „Archeia Pella“ parodė sėstis už jo. Ir dar prieš man išlipant vienos keleivės paprašė man padėti. Nepasirodė, jam mano graikų žinios geros, kad pats vargintųsi. Anyway, moteris tuoj man paaiškino kaip nusigauti iki muziejaus, nes tik ten galiu gauti bilietą ir į archeologinių kasinėjimų vietą, t.y. tą vietą kur stovėjo kadais Pelos miestas ir kur Aleksandras tikrai vaikščiojo. Visos tos pagalbos reikėjo dėl paprato dalyko, autobusas į dabartinį Pelos miesteliūkštį neužsuko, sustojo sankryžoje netoli jo. Aiškiai matėsi miesto ženklas ir nedideli raudonstogiai nameliai. Moteris ne tik paaiškino, kai atvažiavo jos draugė, anuodvi nuvežė mane iki pat muziejaus durų. Juokėsi, sakydamos „su pristatymu“ 🙂

Pela dabar tik mažas miesteliūkštis, apsuptas dirbamų laukų. Apie buvusią didybę čia mena tik archeologų knisinėjama žemė miestelio pakraštyje ir muziejus, demonstruojantis įspūdingus radinius. Muziejus naujas ir ne itin didelis, bet viduj, viduj pilna nuostabių dalykų. Mozaikos, aukso įkapės, taurės ir dar begalė senosios Pelos likučių.

Pati senoji Pela, kurią nežinia kiek metų rausia archeologai, yra už kokių 15-20 minučių pasivaikščiojimo nuo muziejaus. Tad pakeliui dar ir miesteliūkštį galima paveizėti. Mokyklos kieme dūksta vaikai, gatvėmis rieda kombainai, slankioja vienas kitas kvanktelėjęs turistas. Kartais net iš Lietuvos. Visa kita ramuma. Popietė, saulė kaitina, tad kiti gyventojai matyt sulindę vidun. O dar juolab ir šeštadienis buvo.

Archeologinėje vietovėje, kur kol kas kasinėjama senosios Pelos agora, buvo praktiškai tuščia. Taip ir kirbėjo mintis su kastuvėlių pasirausti, tik kastuvėlio neapdairiai nepasiėmiau. Tad teliko vaikščioti senosios agoros pakraščiais žinant, kad čia tikrai kažkada ėjo Aleksandras, gal Aristotelis, gal ir dar ne vienas iš žymiųjų Aleksandro heteroi, gal Ptolemėjas, tolimas Kleopatros protėvis, gal Seleukas, davęs vardą imperijai, gal kiti. Ko gero čia tikrai vaikščiojo ir Kasandras nužudęs Aleksandro sūnų.

Archeologų pastangomis atknistos gatvės apie buvusią agorą, kiek parenkonstruotos aplink agorą buvę dirbtuvės ir kiti pastatai. Iš esmės čia viskas dar tik rengiama. Tad nenustebau, kad vietomis teko bristi tarp pečius siekiančių žolių, ar spoksoti į rekonstrukcijai paruoštų akmenų krūvas. Čia pat už aukštos tvoros buvo futbolo aikštelė tęsėsi laukai ir dunksojo miesteliūkščio namai.

Įdomu, tai, kad Pela kažkada buvo pakrantės miestas, kai dabar žemėlapis apie jokią įlanką net neleidžia pagalvoti. Būtent dėl tos pasitraukusios įlankos ir atsirado Tesalonikai.

 

 

Smagus buvo ir grįžimas į atgalios. Nes autobuso vairuotojas ir moteris, sakė, kad autobusas atgalios sustos toj pačioj sankryžoje. Tad ramiai atrėpliojau čia. Saulės apšveista sankryža nėra pati geriausia vieta laukti autobuso, tad užmatęs šalia riogsantį lyg ir gyros, lyg ir dešrainių, lyg ir neaišku kieno prekybos furgoną, nuėjau pasitikslinti. Po skėčiu prie baltos plastmasės stalo sėdintis graikais, mostelėjo ranka, kviesdamas prisėsti prie kito staliuko ir patikino, kad autobusas bus po 20 minučių. Pats gi su draugu toliau sau ramiai leido popietę, rūkydamas vieną cigaretę po kitos, kažką klegėdamas ir karts nuo karto persimesdamas žodžiu su prie dar vieno staliuko sėdinčiu senioku, net ir popietės karštyje gurkšnojančiu retsiną. Ten yra tokie puslitriniai retsina Malamatina buteliukai, žalia etikete, atidaromi taip pat kaip ir alaus buteliai. Vat tokį ir gurkšnojo seniokas. Mane pakvietęs vyriškis buvo ir furgono savininkas, tad kartais užsukdavo į furgoną pasidaryti kokio tai maisto ar frappe. Aga, tiedu gurkšnojo nuolatinę graikų palydovą – frappe.

Po 20 minučių autobusas nepasirodė, po kokių 40 minučių vis tik sankryžon užsuko kažkoks autobusas, bet pasirodė, jis važiuoja į priešingą pusę. Furgono savininkas pamatęs mane grįžtantį, ištarė „odihos malaka“, kur „odihos“ reiškia vairuotoją, o „malaka“ ne itin padorų žodį, turintį ryšių su ne kurių organų minkštumu. Prie furgono kartais sustodavo vietiniai, pakalbėti ar ką nors parduoti. Aš gi sėdėjau spoksodamas į tą sankryžą. Autobusas pasirodė po kokių poros valandų.

Vieta su daug ožkų

Pela nebuvo pirmoji Makedoniečių sostinė. Ją čionai atkėlė iš Egės, dabar Vergina vadinamos. Atkėlė dėl tos pačios, pradingusios įlankos siūlomo puikaus susiekimo su graikų pasauliu. Egė (Vergina) ir Aleksandro laikais išliko itin svarbiu dvasiniu Makedoniečių centru. Keista, nes pavadinimas Egė reiškia „vieta su daug ožkų“. Tiesa pasakius Egė nebuvo miestas, o tik kaimelių rinkinys. Bet ne tai svarbu. Būtent Egėje Makedonijos karaliai rengdavo pompastiškas žaidynes savo kariams, būtent čia tuos pačius karalius ir laidojo. Būtent čia Aleksandras tapo Makedonijos karaliumi, tą akimirką, kai nuo žudiko rankos krito jo tėvas Pilypas II. Žuvo kariuomenės pasiruošusios žygiuoti į Persiją akyse.

Keista likimo ironija, kad dažnai šešėlyje pasislėpęs Pilypas II, o ne Aleksandras, dabar garsina Egę (Verginą). Nes čia yra jo kapas. Jo ir dar kelių Makedonijos atstovų. Bet Pilypo II kapo radiniai įspūdingi. Netgi sakyčiau pasakiški. Gaila, kad fotografuoti ten griežtai draudžiama. Įspūdingas ir muziejuj rodomas dokumentinis filmas apie karalių laidotuvės, apie daiktų ir stichijų reikšmę. Įspūdingas ir pats pusiau po žeme įrengtas muziejus, kuriame galime pamatyti 4 kapus, begalę begalę aukso dirbinių, ginklų ir aišku besidomintiems pažįstamą Makedonijos saulę. Ši saulė ne taip seniai buvo tapusi apsišaukėlės Makodenijos respublikos ir Graikijos ginčo objektu. Nes anie apsišaukėliai, balbatuodami slavų kalba ir istorijos bangų čia atplukdyti, savinas Makedonijos istoriją. Nenuostabu, kad sugalvojo tą saulę ant vėliavos užsidėti, tik deja teko nusiimti. O ginčas dėl tos vastybės pavadinimo vis dar neišspręstas. O sako istorija yra niekis 🙂

Pati Vergina, dar vienas miesteliokas, stengiantis paimti iš muziejun traukiančių turistų viską, o atgalios duodantis tik blankų maistą ir krūvą niekuo neišsiskiriančių suvenyrų.

Sako iki Verginos galima atvažiuoti ir autobusu iš Tesalonikų, to jau nebandžiau, nes čionai atklydau seniai palikęs Tesalonikus ir jau būdamas vienuolių apšviestas 🙂

Olimpo papėdėje

Trečias sustojimas Makedoniečio kelyje, vieta kur jis atnašavo dievams, prieš išjodamas sunaikinti Persijos –  senasis Diono miestas. Šventasis Diono miestas vis dar dūlo Olimpo kalno papėdėje. Pasislėpęs tarp medžių ir beužpelkėjančios vietovės. Tiek pasislėpęs, kad tik besidomint galima rasti informaciją apie jį arba atsketi paskui ženklą pakelėje. Čia užsukau po vizito Olimpo kalne, kur savo nuostabai sutikau ir lietuvių šeimyną. Ten jiems užsiminiau ir apie šį miestą, tad nenustebau ir Dione užmatęs tuos pačius lietuvius. Nelabai jie suprato ką matė, tad teko imtis pasakotojo vaidmens. Bandydamas lietuviams paaiškinti šio miesto reikšmę, sakiau, kad tai senovinis Vatikanas, tik be vieno popiežiaus ir  mažesnei tikinčiųjų grupei J Labai jau pusėtina tiesa, bet bent kažkiek atskleidžia Diono reikšmę. Nes Dionas tada buvo šventyklų miestas, vieta kur karaliai lenkdavosi dievams, o šventyklos lobo, nuo aukojamų turtų. Net ir šio miesto pavadinimas kilęs nuo paties Dzeuso vardo.

Dabar tai pusiau pelkė ir šventyklų likučiai, tarp kurių kartais laksto žuvys, o kartais žaidžia saulės spinduliai, žolės švelniai globia senųjų statulų kopijas, tolumoje debesų pridengto Olimpo fone. Man ta vieta kvepėjo paslaptimi, su pusiau pasislėpusiomis statulomis, priskendusiais pastatų likučiais ir šventu taku.  Čia tikrai kažkada ėjo žmogus išlaisvinęs helenizmo virusą – Aleksandras.

Yra teorija, kad Aleksandro Makedoniečio pasėtas helenizmas, vėliau sudygo krikščionybe. Bibliją, kadaise Aleksandrijoje išvertė į graikų kalbą, o kadangi Aleksandro dėka graikų kalba didelėje dalyje Viduržemio pasaulio buvo tapusi tarptautine ar net gimta, tad Bibliją laisvai galėjo perskaityti didelė žmonių grupė. Tai neabejotinai prisidėjo prie krikščionybės paplitimo. Turbūt nereikia sakyti, kad krikščionybė pirmiausia išplito Artimuose Rytuose.