Medaus kaime. Šiaurės Graikijos nuotrupos

Kad jau norėjome pačiupinėti Šiaurės Graikiją stipriau, tai nusprendėm lįsti kalnuosna. Juolab atradus galimybę įsikurti sename name kalnų kaime. Ir nors pirminis planas buvo susirasti vietą kur pajūryje, iš kurios patogu pasiekti visus norimus aplankyti taškus, bet rastas nuomojamas namas kalnų kaime labai jau priminė prieš metus patirtą nuotykį kitam kalnų kaime Naksos saloje. Tad pasirinkimas tarp Dievo pamiršto kaimo kalnuose ar turistus traukiančio pajūrio miesteliūkščio buvo gana greitai išspręstas. Pamačius tą senovinį namą kalnų kaime suveikė visi begalė „lempučių“ galvoje ir keturioms dienoms nusibeldėm į medaus kaimą – Melivia. Kažkur Tesalijoj, už kiek daugiau nei 50 km nuo Larisos. Be mašinos ten nei iš vietos, nes pasak vietinių iš kaimo į pajūrį, katras yra už viso labo 8 km, važiuoja vienas autobusas – ryte, vakare tas pats autobusas parveža į kaimą. Dėl šio pasirinkimo, teko atsisakyti keleto lankytinų vietų, bet jau dabar galiu pasakyti – buvo verta. Tada dar nežinojom, kad to regiono specializacija trešnės ir kad mūsų apsilankymo metu trešnių sezonas dar bus nesibaigęs. Tad nuostaba beveik namo kieme išvydus juodom uogom nukibusį medį greitai peraugo į intensyvų darbą rankomis 🙂 Per keturias dienas sulapnojom ne vieną kilogramą trešnių. Tiesa Liudas sakė, kad pavasaris buvo šaltas tai trešnės nėra tokios saldžios, kokios būna. Bet man jos rodės saldesnės už cukrų.

Melivia pavadinimas kilęs nuo žodžio medus, tačiau tai gana nesenas vardas. Anksčiau kaimas vadinosi Athanati. Šis pavadinimas susijęs su mirtimi, tad dėl šventos ramybės kaimas pakeitė pavadinimą. Juk medus toks pat saldus kaip trešnės. Mūsų išsirinktas senovinis namas buvo kiek daugiau nei 400 metrų aukštyje, kalno šlaite, išbertame baltais, kartais kiek apgriuvusiais, kartais visai naujais namais. Namas buvo kažkur kaimo viduryje, pasislėpęs tarp nepravažiuojamų gatvelių. Wiki sakė, kad Melivia gyvena virš 2000 dūšelių, vietiniai gi aiškino kad koks 800 ar 1000, o tie pora tūkstantėlių tik rinkimų sąrašuose. Beje, Graikijoje rinkimuose dalyvauji, ten kur sąrašuose įrašytas. Tokiam kaime buvo kokios 5 tavernos, na gal tiksliau kavinės, nes ko gero ne visose galima gauti maisto. Juolab ir vietiniai kiek pastebėjau, dažniau ateina pasėdėti, pabendrauti, anyžinio tsipurakio išgerti nei kad pavalgyti. Radom ir mėsinę bei pora nedidelių parduotuvių ir aišku šviežios duonos parduotuvę, kuri buvo smagiai pasislėpusi lažybų punkte.

Vasarą kaimas pilnas albanų, kurie atvažiuoja čia skinti trešnių. Vietiniai sakė kad jie uždirba apie 500 eurų. Berods, nes tą vakarą vynas kiek atmintį išplukdė.

Mus pasitiko persenusių akmenų trijų aukštų namas žaliomis durimis ir šokių sale viršutiniame aukšte. Jau tada žinojau bus gerai.  Iš valgomojo atsivėrė vaizdai į tolumoj įsitaisiusią jūrą beigi iki jos tįstančius kalnus. Kiemelyje gi laukė trešnėmis apkibusios šakos.

 

Žemyn iš kaimo link jūros buvo įrengtas ir pasivaikščiojimo takas, pakeliui užsukant prie nedidelių, bet dėl to ne ką mažiau žavių Sotiritsos krioklių.  Kriokliai – tai miške iš kalno šlaito besiliejantys trys srautai ir nedidelis vandens telkinys, kuriame pora jaunuolių tuoj pat pamerkė savo kūnelius. Takas paprastas ir aiškus, su mediniais tiltais ir net vaikų žaidimo aikštele pakeliui. Tie patys 8 km iki Velika pavadinto miestelio pajūryje. Pakeliui dar prasieinant pro trešnių plantacijas. Prasieinant aišku pilnomis trešnių burnomis 🙂

Jau pačią pirmą dieną grįždami prie daržoves pardavinėjančio automobilio sutikom Eleni. Tiksliau ji pati prisistatė. Kaimas vis dar besilaikantis tradicijų, t.y. vyrai laiką leidžia tavernose, moterys gi pasislėpę namuose. Ir tikrai per 4 dienas, moterų matėme labai mažai: einančias į bažnyčią, daržovių, duonos ir tavernos savinininkę/virėją. Taigi Eleni, buvusi Kanados graikė, apsidžiaugė, kad yra kokių tai atvykėlių, kurie kiek prablaškys kaimo vienodumą. Tad visai nesistebėjom, kad mūsų šutvė praeidama traukė vietinių dėmesį.

Pačią pirmą dieną išsirinkta taverna, kurios pavadinimo niekaip neatsimenu, bet jis niekur ir nebuvo užrašytas, tapo nuolatine vakarų leidimo vieta. Būtent čia mačiau ir numylėtos Barcos triumfą Čempionų lygos finale nukalant Juvę. Tiesa maistas pirmą vakarą nebuvo ypatingas. Pasirinkimas irgi. Tačiau šią problemą išsprendėme jau sekančią dieną.

Čia pat prie poros sustumtų stalų, taip ir išstovėjusių keturias mūsų vizito dienas, Eleni pasakojo ne tik apie kaimą, papročius ir kam reikalingi vyrai (pay bills and sometimes for sex), čia pat buvo sutarta ir dėl vizito vietiniame archeologijos muziejuje, tiksliau nedideliame mokyklos kambaryje, kuriame pensija nesidžiaugiantis archeologas Janis saugo apylinkėse rastus radinius. Čia pat prie tų stalo prasidėjo, taip ir nesibaigęs ginčas apie maisto kokybę.

Per pora dienų įsiliejom į vietinių gyvenimą, kiek tai galima padaryti per tokį laiką. Jau senkančia dieną prisistatė ir miestelio meras. Prisistatė padėdamas ant stalo buteliuką tsipurakio ir vyno.

Būtent iš šio kalnų kaimo važiavom žiūrėti karalių kapų į Verginą.

Eleni patarti užsukome į Raudonais Vandenimis (Kokkino Nero) pavadintą pajūrio kaimelį, kur trykšta mineraliniai šaltiniai. Sakė, labai jau jie gerai sveikatai, tad prisipylėm net pora bambalių, nes nu gi sveikata labai rimtas dalykas. Tai visokių medžiagų pilnas vanduo, primenantis gazuotą. Gėriau, bet vis dar plaukai neataugo, matyt ne toks jau ir stebuklingas, na gal tik barzda paaugo 🙂

Pakeliui galima pasidžiaugti nuostabiais iš Platamono pilies atsiveriančiais vaizdas. Ir pati pili beje visai nieko. Ant kalno prie jūros, Bizantijos laikais ji saugojo prekybinius kelius. Paklaidžiojus galima surasti ir ne vieną buvusio vienuolyno griuvėką. Tiesa paklaidžioti gali tekti nemažai. Dar kiek paklaidžiojus galima rasti ir Melivia pilies liekanas, vis dar intensyviai rausiamas archeologų. Ten ir Janis kasinėjo. Kaip supratau ne taip seniai ir atrasta, nes visas tas kalnas, kur pilis apaugęs alyvmedžiais ir kitokiais medžiais. Turistų aišku ten nelabai rasi. Visi jie sulindę pajūryje, kuris beje daugumoje smėlėtas.

Antrą dieną eidami prie automobilio pamatėme, kad dirba mėsinė. Tada ir gimė idėja, kaip pasigerinti mūsų tavernos maisto pasirinkimą. Liudas pasiklausė mėsininko ar turi ėriuką ir pamatęs (aga, mėsininkas ištempė skerdeną) teigiamą atsakymą tuoj pat surezgė planas, kaip vakare gauti skanaus maisto. Grįžę po pasivažinėjimo ieškant visokių pilių ir kitokių grožybių, mūsų tavernoje pasiklausėm, maž jie gali nupirkti pora kilų ėriuko ir mums iškepti. Atsakymas aišku buvo teigiamas, nes nu gi jie matė galimybę užsidirbti. Tad sukirtom rankom ir laukėm sutartos valandos. Nors tai nebuvo pats skaniausias valgytas ėriukas, bet vis tiek buvo gerai, tad aišku sekantį vakarą pakartojome užsakymą, tik didesniam kiekiui. Nes tą vakarą prie mūsų prisijungė ne tik Eleni, bet ir archeologas Janis. Tą vakarą taverna skambėjo. Kas ginčijosi dėl maisto kokybės, kas bandė graikiškus šokius šokti, kas bandė graikų kalba balbatuoti su trešnių magnatu Athanasiu ir buvusiu jūrininku Teodoru. Smagiai nuskambėjo ir Eleni posakis – meat and woman always with the hands 🙂

Paskutiniam gi vakarui jau pati tavernos savininkė klausė ko norėtum. Išgirdus stifado pasiūlė jį padaryti iš šernienos. Boy it was good 🙂

Nuo Melivia ne taip jau toli ir pats Olimpo kalnas. Tiksliau visos kelios Olimpo viršūnės. Aukščiausia jų beveik 3 km. Tiesa iki 1,1 kilometro aukštyje esančios Prionia prieglaudos galima užvažiuoti. Čia veikia ir kavinė. Na o nuo Prionia jau reikia kopti. Po pasivaikščiojimo pas vienuolius tą džiaugsmą iškeičiau į Švento Dionizijaus vienuolyno iš senovinio Diono miesto lankymą. Pora jaunuolių palipo dar kilometrą, sakė jau buvo virš debesų ir netgi sniego matė. Tai jiems truko apie 5 val. Iki vienos iš Olimpo viršūnių pavadintos Mytikas lipti reikia gerų 8 valandų. Ir aišku šiek tiek pasirengimo. Kadangi Olimpo dievų tai ir nesutikom, tai spėju dėl jų reikia iki pačios viršukalnės repečkiotis

Būtent čia 1 km aukštyje sutikome lietuvių šeimą, kuriems vėliau Diono mieste mini paskaitėlę vedžiau.