Meteoros verslovės. Šiaurės Graikijos nuotrupos

Legendos mane visad traukia, senos mozaikų ir freskų pilnos bažnyčios irgi atlieka magnetų vaidmenį. O kai tie du dalykai persipina, tikiesi, kad bus kažkas stogą keliančio. Kartais net toks fonas deja nuvilia. Taip atsitiko su Meteora vienuolynais. Nereikėjo man vidun lįsti 🙂

Sakoma, kad vienuolis Atanasijus, vėliau ir šventuoju patapęs (daug pas juos tų šv. Atanasijų) kadaise čia atvyko iš Atono kalno, kur kaip tik prieš tai trejetą dienų klajojau. Ta pati legenda pasakoja, kad Atanasijus buvo mano lankyto Iviron vienuolyno vienuolis, o išvyko dėl nuolatinių piratų antpuolių. Išvyko ieškoti saugesnės vietos. Nenuostabu, kad tie didžiuliai stūksantys akmenys pasirodė tinkama ir saugi vieta. Legenda, nebūtų legenda, jei neįpintu stebuklų. Taip ir čia. Legenda byloja – Atanasijų į tą akmenų kalną užnešė erelis. Užnešė ir po to čia jau patys žmonės pastatė pirmąjį vienuolyną – Megalon Meteoron. Vėliau atsirado kiti. Sakoma, kad vienam iš vienuolynų lėšų davė Serbijos karalius, kuris po to ir pats nusprendė tapti vienuoliu.

Teko girdėti ir kitų „legendų“. Sakoma, kad tik prie 6 vienuolynų galima privažiuoti, tad vienuoliai kone susipliekė dėl šių vienuolynų. Kodėl paklausite? Banaliai – dėl pinigų. Jei galima privažiuoti, reiškia privažiuos turistų. O jie gi sukraus pinigo, nes įėjimas į vienuolynus mokamas. Tokie pasakojimai girdimi. Na o kadangi vienuolynų buvo daugiau nei 6, tai kitus tiesiog apleido.

Jei važiuojama ne su ekskursija, tai paprastai turistai apsistoja Kastraki arba Kalambakos miestelyje, kurie yra tų vienuolynų papėdėje. Nuo tų miestelių galima pėsčiomis, bet galima ir pavažiuoti. Miesteliuose nieko gero tikėtis neverta. Turistai visas tokias suvienodina. Mes nakvojom Kastraki, pas Zozą, beveik prie pat yra ir visai nieko taverna. Nebuvo blogai, bet, kitą kartą neapsistočiau dėl tų vienuolynų, o tik pravažiuodamas paveizėčiau ir mieliau kur toliau, kad ir Metsovo panakvočiau. Matyt ne veltui draugo nugirstas pokalbis tarp turisto ir vaiko buvo apie tai, kad čia gyvena ne vienuoliai, o verslininkai. Jei Atono kalno vienuolynose buvo ramybė, tai čia tas neperplėšiamas turistinis triukšmas.

Kiekvienas vienuolynas turi išeiginę, t.y. dieną kai nedirba, tad visų per dieną neaplankysi. Tad reikia rinktis. Pasirinkau didžiausią Megalo Meteoron (Great Meteoron). Pasitiko begalė autobusų, žmonių ir aišku prieigose įsikūrusių suvenyrų pardavėjų. Viduje gi irgi tas pats, tik be suvenyrų, bet su dirbtiniais vaisiais vietoje kur buvo maisto ir vyno saugykla. Yra visokių plakatų ir graikų italų ir II pasaulinio karo, dar keletas su vienuolynu nesusijų ekspozicijų. Labai nepatiko. O dar ir kvailas maskolis, nusipirkęs bilietą už 3 eurus, sumanė fotografuoti ten kur negalima. Išgirdęs graiko pastabą puolė apsiputojęs klykti, kad jis girdi bilietą pirko, kišti tą bilietą panosėn. Kas per tauta.

Aikčioja  žmonės dėl tų ore kabančių vienuolynų. Na jo gražu, kai iš šono gėriesi, užlipę ant smagių formų uolų tie 6 vienuolynai tikrai kabo ore. Bet visa kita tikras Disneilendas. Toks nesustojantis srautas autobusų, mašinų, turistų. Aplipę kaip musės… prapjautą arbūzą 🙂

Daug geriau tiesiog susiieškoti keletą ten esančių apžvalgos aikštelių ir pasigėrėti vaizdais. Jie tikrai fantastiški.

Vienok ir čia galima ką nors išspausti. Yra visai smagus, tik trumpokas pasivaikščiojimo takas tarp Kalambakos ir Kastraki, dviejų miestelių, kuriuose apsistoja vienuolynų pažiūrėti atvykę turistai. Viduryje stūkso taip vadinamas Adhrakhti obeliskas. Tiesa jis geriau matomas iš toli, nei kad priėjus. Yra keletas apleistų vienuolynų, iki kurių deja šį kartą nesikasėm. Gal kada prie progos. Bet ko gero visai smagu jų paieškoti būtų.Mačiau, kad vietinės agentūros organizuoja visokius haikingo turus tiek po apylinkes, tiek po apleistus vienuolynus, tad neabejoju, kad ir pačiam tą galima padaryti.