Skip to content

Ali Paša ir akmens miškai. Šiaurės Graikijos nuotrupos

2015/09/27

GRK_2015_6__1260

Graikija tiesiog perpildyta legendomis. Kai kurios mena laikus, kai bronza kaustyti nenuoramos vyrai rungėsi nesibaigiančiose kovose, kai kurios gi mena ne tokius ir senus laikus. Kažkada keliaudamas po Peloponesą žavėjaus Mani pusiasalio legenda apie vienintelį niekad nepavergtą graikų žemės lopinėlį, vėliau tą patį iš Dimitrio girdėjau ir apie Sfakia Kretoje. Šiaurės Graikijoje radau dar vieną panašią legendą – Zagorohoria. Tiesa šio regiono gyventojai vis tik lenkė nugarą užkariautojams, bet turėjo begalę privilegijų. Nors Sfakia dar aplankiau, tegirdėjau tik Dimitrio pasakojimus, bet visų šių vietų bendras bruožas – savo atšiaurumas ir laukinis grožis.

Apie Zagorohoria Liudas pasakojo jau ne kartą, vis bandė įteigti, kad ten apsilankyti būtina. Tad po eilinio tokio pastebėjimo, maršrute atsirado Joanina, miestas iš kurio gana nesunku patraukti į Zagorohoria. Joanina traukė ir dar viena legenda, tiksliau į atmintį įsirėžusia ištrauka iš grafo Montekristo apie Ali Paša žūtį. O tą knygą paauglystėj skaičiau keliolika kartų 🙂 Be to šalia Joaninos  dar netoli yra senučiukas teatras.

Skylės grindyse

GRK_2015_6__1284

Joanina išsidrėbusi apie ežerą, kuriame yra sala, kurioje savo ruožtu yra vienuolynas, kuriame savo ruožtu buvo nušautas Ali Paša. O jei be ruožto, tai miestas ilgą laiką buvo Epyro valdovo Ali Pašos sostinė. Ir nors tuo metu tos žemės lyg ir priklausė Osmanų imperijai, bet tas pavaldumas kiek pavyko suprasti kartais būdavo toks sąlyginis. Na kol sultonas karių nepasiųsdavo. Taip savo valdymą baigė ir albanas Ali Paša. Ir A.Diuma išdėstytą istorijos versiją ta mirtis panaši tik pačia mirtimi.  Ali Paša apsupu saloje ir pro grindis sušaudė. Tik skirtingai nuo knygos, jo žmonos nepardavė į vergiją. Jo žmona jauna ir kaip sako legendos beprotiškai graži krikščionė Vasilikė gavo namą Konstantinopolyje kur ir gyveno. Gi Ali Pašos galva buvo nusiųsta sultonui, o kūnas palaidotas Joaninoje. Ir dabar pilyje šalia mečetės galima jį aplankyti. Ir verta. Ne tiek dėl kapo grožio, kiek dėl galimybės paklaidžioti po Joaninos senamiestį. O jis osmaniškas. Su laukan išvirtusiomis langų grotomis, siauromis gatvėmis ir spalvotais namais.

GRK_2015_6__1295

Būtina užsukti pasižiūrėti ir kulkų suvarpytų grindų į vienuolyną saloje. Iš jo ne daug belikę. Pora pastatų, o graikai juose įkūrę muziejų. Mėgsta jie Ali Paša. Nepaisant to kad jis musulmonas, kad garsėjo žiaurumu, bet jo aplinkoje subrendo dalis Graikijos nepriklausomybės kovų dalyvių. Tik patekti į  muziejų ne taip jau ir paprasta. Į salą kelią keltai, bet čia jau turistų tyko parduotuvių labirintas. Joanina garsėja sidabrakaliais, tad jau salos prieplaukoje pasitinka parduotuvės ir tavernos, ir iki pat muziejaus tenka brautis pro juvelyrus. Nenuostabu, kad prie muziejaus atėjome tik dviese iš penkių.

Muziejus nedidelis, bet paliko įspūdį ginklų kolekcija, tautiniais kostiumais (epyriškąjį taip ir norėjosi pasimatuoti) ir aišku 19 a. nargile bei kulkų suvarpytomis grindimis.  Vieta verta užsukti.

GRK_2015_6__1286

Akmens magija

Na o toliau kaip ir sakiau laukė Zagorohoria. Ten kalnuose yra nuostabus gamtos kūrinys – Vikos tarpeklis. Iškalbingas užrašas Monodendri (Vieno Medžio) kaimelyje sako, kad Gineso rekordų knyga pripažino šį tarpeklį giliausiu pasaulyje. Nors jis tik 900 metrų gylio. Bet nu pasirodo tai giliausias tarpeklis, o ne giliausias kanjonas. Skirtingi žodžiai, skirtingos kategorijos 🙂

GRK_2015_6__1205

Pakeliui dar verta sustoti turistų informacijos centre. Ten pažers ne tik žemėlapį, bet ir informacijos. Šio sustojimo dėka, aplankėme ne tik tarpeklio apžvalgos aikštelę prie Monodendri kaimo, t.y. tarpeklio pradžioje, o  prasukome ir pro Oksia apžvalgos aikštelę ik kurios pėdini tarpeklio šlaite išsitiesusiu takeliu. Be vaizdai, vaizdai ten įspūdingi. Tarpeklio apačia galima ir praeiti, sako tai vienos dienos žygis. Tad ir čia lieka neužbaigtų reikalų 🙂

Visa tai slaviško skambesio turinčiame Zagorohoria regione, kuris savo ruožtu yra dalis legendinio Epyro. Taip to paties Epyro, katro karalius Pyras sulupęs romėnus, gailiai žiūrėjo į savo kariuomenės likučius ir kurio vardas minimas frazeologizme „Pyro pergalė“.

GRK_2015_6__1264

Ir tarpeklis dar ne viskas. Akį savo pilkšvo akmens grožiu traukia kalnų kaimeliai. Arhontika vadinami namai ir jų stogai sukurti iš vietinio akmens, kurio pakeliui gali atsižiūrėti iki soties. Ir nors šie miesteliai pripratę prie turistų, vis tiek verta ten užsukti.

Paskutinė Zagorohoria dovana buvo akmeninia tiltai. Prieš keletą šimtmečių vietiniai visame regione pristatė fantastiškai žavių akmeninių tiltų. Tokių žavių, kad ir šiandien jų atvažiuoja pasižiūrėti. Kažkada jie jungė kaimus, kai kalnai paplūsdavo atlydžio ir lietaus vandenimis. Dabar gi malonina turistų akis.

GRK_2015_6__1226

Tiesa pasakius Zagorohoria reikia skirti daugiau laiko, nei ta mūsų skirta diena. Daug daugiau. Nes vien prie tarpelio noris kabėti ne vieną valandą. O dar sako ten kalnuose yra tik pėsčiomis pasiekiamas Drakono ežeras.

Ir dar be abejonės būtina aplankyti Metsovo kaimelį. Mums jis buvo pakeliui į Joaniną, aukštai kalnuose. Nes Metosovo garsėja savo sūriais, kurios pateikia keltus ir vynu. Paragauti būtina. Kaip ir pasidžiaugti keliais, nesustojančiais rangytis aplink kalnus.

Ir orakulas

GRK_2015_6__1333

Išvykdami iš per trumpai matytos Joaninos dar užsukome pas orakulą. Kažkada Dodoni garsėjo šventyklomis ir orakulu, o dabar liko tik teatras. Tik koks pustrečio tūkstantmečio, bet vis dar leisgyvis, intensyviai reanimuojamas, oi restauruojamas. Archeologai, spėju bando teatrą prikelti nežinia kuriam gyvenimui. Visiškai netoli Joaninos ir visiškai nepakeliui turistams, tad be mūsų ir archeologų klaidžiojo tik keletas prancūzų. Šis teatras tik dalis kadaise helenams beprotiškai šventos vietos, ir čia buvo be proto garbintas orakulas. Kiek jau jų mačiau graikų žemėse, o vis dar nežinau kas bus rytoj.

Ir aišku legenda, kaip gi be jos 🙂 Herodotas pasakoja, kad kadaise iš Tėbų, tų kurie Egipte išskrido du juodi balandžiai. Vienas jų nutūpė ant ąžuolo Dodoni kaime ir prabilo žmonių kalba. Vietiniai suprato, kad be Dzeuso čia neapsieita, tad ir įsteigė šventyklą ir orakulą. Beje kitas balandis nuskrido į Libiją, kur buvo įkurtas Amono orakulas. Irgi garsus senajame pasaulyje. Ten Aleksandras, tas kuris mums Makedonietis, o graikams Megas, lankėsi

GRK_2015_6__1118

GRK_2015_6__1192

GRK_2015_6__1189

GRK_2015_6__1313

GRK_2015_6__1307

Reklama
No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: