Skip to content

Moteris aukse

2015/10/18

Pamenu kadaise Žydų tautos istoriją mokė toks priekurtis Šūbas, mėgęs pasakoti kaip plaukė per Eufratą. Antisemitizmo užuomazgos tada jau buvo įsitvirtinę tarp studentų. Istorijos studentų, kurie lyg ir turėtų suprasti kas atsitiko. Vietoj to, Izraelio ambasadoriuj teko apleisti auditoriją Istorijos fakultete, dėl ko gero net ore jaučiamo antisemitizmo. Šaipėmės iš Šūbo, nesistengdami jo suprasti. Nes kam stengtis suprasti, kai galima tiesiog bukai tikėti kelintoj kartoj įsišaknijusiais stereotipais. Vis dar atsimenu draugo nupieštą žydo šaržą, tiesianti ranką pasisveikinimui, o už nugaros laikantį kruviną peilį. Juokėmės, nes atrodė juokinga. Dabar galvoju kodėl? Tuomet negalvojau.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė, pasaulio supratimas tame tarpe. Vis dažniau pagaunu save mąstantis, kad norėčiau pažinti žydiškas Vilnių, tą kuris turėjo didžiąją sinagogą, kur gyveno litvakai, tą Vilnių, kurį savo nelaimei išsipjovėme ir pridengėm kilimu, kad kuo greičiau pamiršti ir nematyti.

Šindlerio sąrašas, Pianistas ir begalė kitų filmų sulaukė pasaulinio pripažinimo, bet tik šiandien pažiūrėjęs Woman in Gold pajaučiau supratęs kas atsitiko. Ko gero pirmą kartą pilnai supratau ką padarėm tiem žmonėms. Kiek neapykantos mumyse šalia gyvenantiems ir kiek nedaug tereikėjo, tai gaivališkai griovimo jėgai išlaisvinti. Ir nors filmas apie Austriją, šalį, kuri kažkada padėjo sugriauti ir Abiejų Tautų Respubliką, tačiau panašūs procesai vyko ir čia, mūsų žemėje.

Nors filme pasakojama apie teisinę kovą dėl pagrobtų paveiklsų, bet man didžiausią įspūdį paliko ta filme įpinta kelionė atgal, tas suvokimas, kad tie žmonės buvo piliečiai, patriotai, tik kitos tautybės. Ir už tai sumokėjo. Kaip greitai išplinta beprotybė. Juolab, kad dabar realiu laiku tą matome visai šalia.

“Kai jūs žiūrite į šį paveikslą, jūs matote meno kūrynį“, sakė Marija komsijai. “Aš matau savo tetą“.

Kažkada teko skaityti apie antisemitizmo raidą Europoje. Nes tas pragaištingas gaivalas su mumis ja seniai. Jau tūkstantmetį jis nuodija mintis ir idėjas. Kilęs kryžium prisidengusių bepročių, žygiuojančių atsiimti Jeruzalės iš saracėnų.  Jeruzalės! Jaučiat absurdą? Žydų miesto, švento miesto. Visiška beprotybė.

Kas kartą išgirdęs, kaip mes lietuviai didžiuojamės kai mūsų tautiečiai svečiose šalyse išlaiko savo papročius, kalbą ir tradicijas, mes lygiai taip pat nenorime, kad pas mus gyvenantys svetimtaučiai, išlaikytų savąja tapatybę.

Reklama
No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: