Skip to content

Šiek tiek apie graikų šokius

2016/01/21

Prieš keletą metų tamsų vakarą ėjau apelsinmedžiais nusėtom Atėnų gatvelėmis toldamas nuo Akropolio. Netoli viešbučio nedidelėj užeigoj, na tokioj kur ryte užsuki kavos, gal sulčių, tiropitos ar kažko panašaus, vyko smagybės. Plieskiant šviesoms tarp besiplaikstančios muzikos trypė graikai. Kažkokį šokį, o man teliko stebėti tą šėlsmą pro uždarytos užeigos langą ir spėlioti tokių linksmybių priežastį. Dabar galvoju, kad priežasties ir nebuvo, kad jie tiesiog šoko, nes tai tiesiog jų esybės dalis. Tūkstantmetės kultūros anspaudas.

Graikų šokius buvau matęs ir anksčiau, Kretoje, Rode, Kose, bet tie surepetuoti šokiai nublanko prieš paprastą šokį Atėnų užeigoje. Vėliau užmatytas toks pat impulsyvus Ponto graikų šokis ir visai išvarė iš proto. Nors pirmas bandymas pajusti graikišką ritmą Mavrelio tavernoje ir  nebuvo sėkmingas, gal dėl vyno, gal dėl vis neatsikratyto šiauriečio nerangumo.  Galų gale atsiradus progai ir pats panorau bent šiek tiek paliesti ir šį  graikų civilizacijos aspektą. O prisilietus, be abejonės, kilo klausimas iš kur kilo tie graikų šokiai, koks jų vaidmuo civilizacijoje.

The dance, of all the arts, is the one that most influences the soul. Dancing is divine in its nature and is the gift of the gods.

Plato

Ši Platono citata geriausia parodo kas yra ir buvo šokis graikams. Šokis nuo seno buvo vienas iš svarbių bendruomenės elementų, viena iš svarbiausių pramogų rūšių. Šokiu graikai išreikšdavo tiek asmenines, tiek visos bendruomenės emocijas – džiaugsmą ir liūdesį, šokiu pažymėdavo visus svarbiausius asmeninius ir polio įvykius. Šokdavo prašydami gero derliaus, besiruošdami karui, švęsdami pergales, šokdavo per vestuves ir norėdami įveikti ligas. Šokdavo, nes šokis teikė džiaugsmą. Ir kiek teko matyti, vis dar teikia.

Platonas, Sokratas, Homeras, Ksenofontas savo raštuose minėjo šokį. Šokio scenos vaizduojamos ant antikinių vazų, bizantinėse freskose, tautinis šokis vis dar gyvuoja Graikijoje ir tai tik dar kartą parodo jo reikšmę gyvenime.

Vis tik kokie buvo tie antikiniai šokiai tegalima spėlioti, nes nei piešiniai, nei raštai neparodo žingsnių, nesuskamba natomis ir ritmais. Ką tikrai galima pasakyti, tai kad dabartiniai tradiciniai graikų šokiai tikrai nėra tokie patys kaip antikos laikais. Ar jie turi sąskambių? Be abejonės, bet kiek ir kokių be galo sunku pasakyti, per ilgas laiko tarpas skiria, per daug įvairių užkariautojų keitėsi, per daug patys graikai pasklido po pasaulį.

Šokio ištakos susiję su religija, kadaise tai buvo sakralinis menas, auka dievams, prašant gero derliaus,  lietaus, pergalės ar dar kažko. Šokis gimė iš judesių ritualinių apeigų metu. Gal dėl to ir tikima, kad šokis buvo dievų dovana žmonėms.

Seną religijos ir šokio ryšį dar ir šiuo metu galima pamatyti graikų bažnyčiose vedybų metu. Jaunieji papuošiami gėlėmis nusėtomis karūnomis ir kunigui sujungus jų rankas, jaunieji kartu su juo atlieka šokį apie altorių, apsukdami jį tris kartus. Net neabejoju, kad ši tradicija atėjusi iš senesnių nei krikščionybė laikų.

Vėliau šokis tapo teatro, tos nuostabios graikiškos tradicijos, dalimi. Šokis pamažu tapo ne tik pramogos, bet ir kūno lavinimo priemone. Šokis tapo ugdymo ir pasiruošimo karui priemone. Tas pats jau minėtas Platonas, pritarė savo mokytojui Sokratui, teigdamas, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo mokėti šokti, nes šokis padeda tvirtinti kūną ir paruošti jį karui. Dalyje Senovės Graikijos miestų vyrai buvo mokomi šokti, už tai mokant miesto lėšomis. O mokiniai kasmet rengdavo pasirodymus miestiečiams

Prieš pora metų Atėnuos išsižiojęs stebėjau iš Ponto ištremtų graikų palikuonių atliekamą Pyrrihios šokį (dar vadinamą Serra), tik vėliau sužinojau, kad šį šokį atlikdavo dar spartiečiai treniruodamiesi, kad tai karo šokis, kurį ko gero šoko Aleksandro kariai, kad šokis imituoja kovą. Arba tas pats hasapiko „įkvėpęs“ gyvenimą Sirtakiui, taip pat kadaise buvo karo šokis, atliekamas Bizantijos karių, o vėliau perimtas Konstantinopolio mėsininkų.

Šokis Antikos graikų buvo laikomas viena iš aukščiausių meno formų.

Atėjusi krikščionybė stengėsi sunaikinti senosios pagonybės simbolius arba juos panaudoti savo ritualuose. Todėl galima neabejoti, kad įsigalėjus naujai religijai, seni šokio ir pagoniškų dievų ryšiai buvo sutraukyti, tais pačiais metodais, kaip ir senosios šventyklos. Ir nepaisant to šokis išliko, tiesa dingo sakralinė reikšmė, net gi galima rasti teiginių, kad šokis „suvulgarėjo“. Gal ne veltui viduramžių pradžioje Konstantinopolyje šokėjos tuo pat metu buvo ir sekso paslaugų teikėjomis. Beje vieno iš žymiausių Bizantijos imperatorių Justiniano žmona buvo šokėja. Ir kiek teko susipažinti, ko gero jos dėka Justinianas išliko imperatoriumi,  imperatorienė Teodora buvo imperatoriaus įkvėpėja, bet tuo pat metu jos įtaka ko gero prisidėjo prie vieno žymiausių Bizantijos karvedžių Belisarijaus nušalinimo. Bet šokis tada galbūt nutiesė kelią į imperatorienės sostą.

Kaimuose šokis ko gero ir toliau išlaikė džiaugsmo teikėjo statusą, tik jis buvo pritaikytas naujai religijai. Neabejoju, kad religinių švenčių metu buvo šokama, kaip ir asmeninių švenčių metu. Ko gero kito žingsniai, gal muzika, bet ne tas džiaugsmas, kurį teikė šokis. Nes šokis graikui taip ir liko spontaniškas ir natūralus džiaugsmo aktas.

Negaliu neprisiminti vienos iš nuostabių knygų – „Graikas Zorba“. Šioje knygoje, kaip ir filme beje, šokis atlieka savo vaidmenį. Zorbai, tam nepalenkiamam gyvenimo džiaugsmo apologetui, šokis buvo ne tik būdas nusimesti visus sunkumus, bet ir įkvėpimo šaltinis, tarsi vedlys lydintis per sunkumus ir iššūkius. Šokis Zorbai buvo jo vidinį potencialą išlaisvinanti jėga. Ne veltui matyt ir filmas baigėsi scena, kurioje Bazilis prašo jį išmokyti šokti ir vėliau su Zorba trypia Kretos paplūdimyje Sirtakį. Sirtakį, kuris gimė iš hasapiko žingsnelių, specialiai filmui „Graikas Zorba“. Taip pasikartosiu, sirtaki nėra tradicinis graikų šokis, o tik šiais laikais perdirbta tradicinio hasapiko versija.

Graikija pilna šokių. Ir nors dažnai šokiai turi tą patį vardą, bet skirtinguose regionuose jie gali atrodyti visiškai kitaip. Neseniai pradėjau mokytis hasapiko ir koks buvo mano nustebimas, kai peržiūrėjęs ne vieną klipą youtube supratau, kad visuose juose šokio žingsniai skirias. Likęs tik motyvas.

Nes improvizacija dar viena būtina graikų šokių dalis.  Todėl tas pats šokis skirtinguose kaimuose gali skirtis, nes kiekvienas šokėjas ant iš protėvių atsinešto šablono „mauna“ dar ir savo judesius, nes improvizacija šokėjo saviraiškos forma, atitinkanti jo įgūdžius ir nuotaiką. Dėl to Graikijoje galima sutikti begalę to paties pavadinimo šokio variacijų. Tiesa, šiais laikais improvizacijos nyksta, nes atsiranda mokytojai, kurie moko konkrečias šokio versijas, išstumdami improvizaciją į pakraščius, ypač miestuose.

Didžioji dalis graikų šokių atliekami ne poromis, kaip įprasta Vakarų kultūroje, bet šokant puslankiu, dažnai susikabinus rankomis ar jas laikant at bendrašokių pečių. Paprastai būna ir šokio vedantysis.

Ponto ir Rytų Trakijos graikų šokiai dažnai šokami pilnu ratu susikabinus sulenktomis rankomis ir be vedančiojo.

Keliuose rastuose tekstuose teigiama, kad šokimas pusračiu ar ratu kilo iš senų laikų, kai buvo šokama klojimuose, iškūlus javus. Derliaus nuėmimas savaime šventė žemdirbiams, tad nenuostabu, kad tą pažymėdavo šokiu iškūlus javus. Klojimai gi Senovės Graikijoje buvo rato formos.  Kai kurie tyrinėtojai lenda dar giliau, teigdami, kad šokis buvo glaudžiais susijęs su saule ir mėnuliu, kurie be abejonės, senovėje buvo sudievinti. Bet kokiu atveju jau vien tai kad vis dar šokama pusračiu rodo ryšį tarp praeities ir dabarties.

Reklama
13 Komentaras leave one →
  1. Trygona permalink
    2018/02/02 0:51

    O blemba, kaip gerai!!! gražu skaityt Lietuvoje gimusio žmogaus įspūdžius ir jausmus mačius Ponto graikų šokį, maniau, kad lietuvių kalboje ėmus ieškot ko nors apie Ponto graikus žmogiškai, nieko nerasiu, bet žiūriu, yra 😉 gražu )

    • stiuartas permalink*
      2018/02/02 13:01

      Dėkui. Kiek pamenu net anglų kalba informacijos apie graikų šokius nepyragai, didžioji dalis tik graikiškai. O tas šokis vienas įsimintiniausių dalykų matytų Graikijoj.

      • Trygona permalink
        2018/02/03 21:22

        Gal graikai mano, jog graikiškus šokius gali šokt kad ir blogiausias šokėjas, bet tik graikas, o ne už jį tūkstanteriopai geresnis užsienietis? 😀 asmeninė patirtis sako, kad dažniausiai graikai kreivokai žiūri į jų tradicijas norinčius mokintis užsieniečius, nors čia gal tik pavieniai. na daugumoj jie žiūri taip, kad tegul mokinasi tie užsieniečiai, bet vietiniais jie netaps 🙂 nes jei net gruzinai sako, kad gruzinui ir blogiausias gruzinas yra geresnis už geriausią užsienietį???? o kadangi Ponto graikai yra netgi tikrai galima sakyt įsimaišę į gruzinų etnogenezę, tai labai galima čia gražiai suvedinėti taškus ir išvadas, kad tam tikros tautos tam tikros tradicijos tegali būt pratęsiamos būtent tos tautos žmonių 🙂 iš dalies, tai geras ženklas, nes reiškia, kad tautoj dar gyvuoja jos paveldas 🙂 nors kita vertus, nebūtinai taip ir nebūtinai visi žmonės taip žiūri į tradicijų perimamumą..

  2. stiuartas permalink*
    2018/02/04 9:20

    Kiek teko susidurti su graikais, jie džiaugiasi, kad kažkam be jų pačių patinka jų šalis. Sakyčiau panašu į lietuvius 🙂 O dar jei kelis žodžius graikiškai pasakai 🙂 bet ko gero dar ir nuo žmonių priklauso.
    Tie patys Ponto graikai labai nevienalyčiai. Tie kurie prievarta grįžo į Graikiją, ten kiek teko skaityti, kurį laiką ir pusiau užsieniečiais buvo. Likę Kryme, Gruzijoje, Turkijoj, perėmė nemažai šalia gyvenačių įpročių. Beje, kiek žinau ir dabar dar Turkijoj yra keli kaimai, kur graikų kalba artimesnė senąjai, nei kad moderniai dabartinei.
    Tradicijos toks keistas dalykas, kaip dažnai jos įdomios vyresniems žmonėms, nei kad jaunimui. Graikijoj vis dar populiarūs jų šokiai, bet dalis sutiktų jaunų žmonių, labiau mėgsta vakarietiškas tradicijas. Kaip ir pas mus, kaip ir daugelyje kitų šalių. Globalizacija – lazda su dviem galais.
    Nors kai matėmė Ponto (praminėm juos pontikais) vakarą Atėnuos, ten buvo ir jaunimo. Turi jie ir savo radijo stotį http://www.kementzetzis.gr/. Tad ko gero labai lemia ir šeima bei aplinka, kurioje augi.

  3. Trygona permalink
    2018/02/04 12:59

    Pritariu ir dėl to, kad pavieniai asmenys turintys kažkokią aštrią nuomonę yra asmenys, bet ne visa tauta, kiekvienas tai jau tikrai kad, labai skirtingas atvejis (ir tie patys gruzinai) ir tas pats graikas jis pradžioj tik nusistebėjo, galvojo, ai, čia kažkas iš baltijos, o kad tas kažkas iš baltijos dar pats turi balkaniškų šaknų, tai nežinojo, ir kol nežino, tol žiūri kaip žiūrėjęs 😀 🙂 žaviuosi čigonais (nors jie ne jų kultūros žmonėms daug yra pridirbę, ir čia vėl kitos priežastys, bet dauguma niekas nemato jų gerosios pusės, dėl kurios alpsta tie patys vakariečiai), dėl jų stipraus žinojimo, kas jie tokie ir didžiąvimosi tuo, gal kartais kai kam idiotiškai gali atrodyt požiūris į moters ar vyro vaidmenį, padėtį šeimoj pagal juos (taip pat požiūrį į visa, kas ne sava – ,,gadjo“), bet man asmeniškai tai yra gražu ir nenutolę per daug nuo to, kas mano galva, gamtiškai yra pavesta asmenims, kurie kažkodėl gimė būtent vyrais, o ne moterim, moterys moterim, o ne vyrais būtent. Būna visaip, bet kai moterys tampa vyrais, tai sakau, nebegerai kažkas su žmonija daros, o dažnai patriarchalinės tautos jos turi rėmus, kurie kažkaip sudėlioja viską taip, kaip turėtų būt – kažkas viršiau, bet kas nėra viršiau – tas esti gerbiamas. (čia yra aišku, požiūris, yra tame kaip ir visur, skirtingų atvejų ir t.t.) nesakau, kad lietuviai ar dar kokie kiti žmonės yra mažiau žinantys ir besididžiuojantys tuo, kuo yra, iš ko kilo (sakyčiau, netgi labai patriotiški), bet jei Lietuva eina link vakarų, kas yra gerai, bet yra kita medalio pusė, kuri liečia tradicijų išlikimą ir t.t. (čigonai vis dar tą tradicijos formą išlaikę). Dabartiniai žmonės kitokiom formom, savo patirto laiko formom palaiko identitetą, tą patį lietuvišką, gal kažkokiais kitokiais būdais tai išreiškia – čia atskira tema. Faktas tas, kad jaunesniems žmonės tapatybė jau nebėra dainavimas gimtos šalies dainų, šokims tik gimtos šalies šokių, ar šnekėjimas tik dzūkiškai, suvalkietiškai ar kokiu kitu gimtu dialektu, taip sakant, tapatybė ne kažkokioj konkrečioj išraiškos formoj, pavidale ir reikia džiaugtis, reiškia, kažkas pasikeitė, ir žmonės patys susenę po to grįžta prie to, į ką jaunystėj gal nelabai ir nori žiūrėt. Turi žinot, ką neigi 🙂 pasens ir sugrįš, ratas sukasi taip sakant ta pačia puse ir ten pat, dviratis jau seniai išrastas 🙂 ir ta pati globalizacija – viena didžiulė mėsmalė, kur kaip tik, kas buvo ne konservatoriški, ir kas buvo konservatoriški, kas nacionalistiški, kas nelabai – bus taip, kad abi pusės tik dar aršiau demonstruos, kas yra kas 🙂 kažkam nepatiks tas mėsmalynas, ir taip norės pabrėžt tautiškumą, priklausymą kažkam kiek įmanoma monoetniškam (nežinau, ar tai iš tiesų egzistuoja), o kažkas atvirkščiai – už mėsmalyną bus 🙂 tai buvo yra ir bus, be karo neįdomu žmonėms gyvent 😀

    • stiuartas permalink*
      2018/02/04 13:53

      Kaip bebūtų keista, bet yra teorijų, kad karas yra žmonijos variklis. Tikrai ne vienintelis, bet gana svarbus. Ir čia tinka pavyzdys su graikais 🙂 iki Romos imperijos atėjimo, krūva valstybėlių ten pjovėsi ir dažnas polis, nukentėdavo, kai užėmus priešams dalis gyventojų keliaudavo į vergiją. Romos atėjimas (irgi su žudynėm, tokiom kaip Korinte) atnešė kelių šimtmečių taiką ir klestėjimą. Tokį, kad dar 19 amžiuje dalis graikų save vadino romėnais. Gal vis tik žmogaus prigimtis turi savyje destrukcijos elementą.
      Jaunimas apskirtai linkęs atmesti kas sena ir galvoti apie naujų dalykų kūrimą. Ir tik vėliau galbūt atranda savo šaknis. Ir tai natūralu. Kitaip vystymasis būtų ženkliai lėtesnis.
      Prieš patriarachatą, natūrali žmonijos būsena buvo matriarchatas, žemdirbystė iškėlė patriarchatą ir uždarė moteris namuose, nes reikėjo dalintis darbus, o vyrui vis tik jėgų laukus dirti gamta daugiau atseikėjo. Tad iš žemdirių visuomenės, perėjus į technologijų visuomenę, keičiasi ir socialinė struktūra, tuo pačiu ir lyčių vaidmenys. Aišku kaip ir visus per dideli kraštutinumai kelia neigiamas reakcijas. Bet visad atsimenu vieną kaimą Graikijos kalnuose, kur moteris matydavom tik praėgom, tuo tarpu vyrai nuo ryto sėdėdavo tavernoje besišnekučiuodami. Bet tame pačiame kaime vienos pagrižusius vietinės exemigrantės dėka, ir muziejų mokykloj aplankėm, ir su buvusiu archeologu pabendravom. Nes ji jau nebeturėjo to tradicinio apsibrėžimo kad moters vieta tik namie.
      Tad ir nacionaliniam identitetui reikės ieškoti vietos kitokiame pasaulyje ir esu tikras jis ras savo vietą. Gal pradings dalis tų žavių tradicijų, bet jų vietoj bus naujų.

      • Trygona permalink
        2018/02/04 15:26

        Tikrai taip, sutinku, kad vietos atsiras tam identitetui 😉 ir taip, dėl tradicijų tai taip – kinta ir kis, bet tam tikrais atvejais žmonės tikrai išranda ,,naują“ nors realiai tai jau buvo senų senovėj, aš konkrečiau kalbu apie tradicinę ir ,,modernią“ muziką, šitą aspektą. Paimkime sutartines. Asmeniškai studijuoju etnomuzikologiją, savo akim matau, kaip lekia visokie net ne muzikantai – aktoriai, režisieriai, na ir muzikantai – tai pianistai, stygininkai, žodžiu, bet kas – visi kaip patrakę eina mokintis sutartinių, ir visi nuo to kaifuoja, aš 100 proc.neabejoju, jog šita tradicija nenumirs šitam pasauly, bet atvirkščiai – ji klestės. savaime aišku, kad tik didmiesčiuose, nes kaimuose žmonės, netgi tie patys aukštaičiai – jie jau seniai nebedainavo ir nebedainuos (natūrali tradicija apmirė prieš, apie 20 a.prad., visa laimė, kad spėjo įrašyt, atsirast reikiama technika, taigi, neprarastas fenomenas), bet kodėl sutartinės taip žmonėm patinka – nes tai sutelkia, tai įtraukia į vieną tokį net nežinau, vieni sako, transą, kiti dar į ką… ko dabar labai reikia žmonėms, tai tokių kaip sakau, natūralių psichoterapinių priemonių 😀 paklausa lemia pasiūlą, pasiūlos aktualumą! ir pati sutartinių kalba – genialiai paprasta – tercijos intervalas ir žaidimas to intervalo garsais ir ritmika, viskas! sudėętingiausia pagaut kintamumą to viso žaidimo 😀 bet kai pagauni – tai yra nerealu. Plius – įgalina žmones klausyti vienas kito, jaust kitą, kito klausyti, megzt ryšį, akių kontaktą su kitu (pvz.tradicijoje neva, moterys dainuodavo sustojusiios ratu, priešais kitą, akis į akį, ir dainuodavo nenutraukdamos akių viena nuo kitos, vyrai, kadangi grodavo, tai nelabai tokia pozicija, kaip dainuojant buvo paplitus), ir tas akių mezgimas dažnai drovesniems žmonėms labai yra nepatogu, nes tai kuria emocinį intymumą, ko iš ties niekada nebus per daug, todėl, po gero pasidainavimo, išeina jau kitoks žmogus… ir tą sutartinėms būdingą minimalizmą, ostinato galima rasti ambientinėj, apskritai elektroninėj muzikoj, kuri skirta labiau į transą eit, ir t.t. žmonės nieko naujo neišranda. 🙂 gal tik biškį pakoreguoja tai, kas jau yra, bet džiugu, kad gali jaust atradimo džiaugsmą, pirmiausia patys savu kailiu atrasdami, o po to, suprasdami, kad tai jau seniai buvo (čia kai aš, paauglystės laikais įsivaizdavau kad čia tik mano motto – vienintelis nekintantis dalykas yra kintamumas ir t.t., oj kaip faina, kaip čia gerai, savu kailiu suprasta, ateini į akademiją ar universitetą, o ten kažkoks jau Parmenidas apie tuos pastovumus šnekėjo, še tau kad nori, ,,patsai žmogau sugalvoji matai“ :DD 😉 šiaip, vien tas faktas, kad plinta intuityvaus dainavimo vakarai, kur dainuoja tradicinei muzikai priskiriamus vokalinius žanrus, pradedant sutartinėmis, baigiant vos ne azija rytine – tai jau faktas, kad nemirs tradicinė muzika, bet manau, kaip tik, bus ant bangos. Vien tas faktas – world muzika. Visokie mėnuo juodaragiai, kilkim žaibu – tai jau antrinė tradicija, vieni ieško pirmapradiškumo folklore, antri tą folklorą nori tiesiog išsaugot, tretiems tai tiesiog gražu, ketvirti tai mato kaip baltų tvirtumo, gyvybiškumo pavyzdį, identifikacija etninė ir t.t.. Žinoma, kaip natūrali tradicija ir taip aišku, nebegyvuos, nebėra konteksto, bet kaip sceninės muzikos tradicija – manau tai yra šio amžiaus arkliukas ta world muzika. 🙂 kaimiečiai žmonės pagamino, sukūrė, tame gyveno,o miestiečiai perdirbs, tokia jau ta sistema, toks jau tas kontekstas 😉
        Taip, aš sutinku, nesu ten moksliškai didelio išprusimo apie politiką ir karus, bet kiek leidžia bendražmogiškas supratimas, linkstu prie to, kad karas yra variklis, nes jis apskritai kažką keičia. O kaita yra geriau, nei stovintis vanduo, kuris surūgs, kažkas turi link kažko judėt… kaip pasakė maestro Juozas Miltinis – ,,Kilti arba mirti. Tiktai šūdas plaukia pasroviui“. Jei ne holokaustas, žydai dabar čia dar labiau negalėtų didžiuotis, kad jie išgyveno, kad jų nesunaikino visiškai, taip sakant, jie iš to dar vos ne naudą gavo (tam tikra prasme), dar labiau pasijuto išrinktąja tauta ir pan.apskritai, būtų nuobodu mokintis mokykloje vaikams apie antrą pasaulinį, žmonės mėgsta dramą, kas sukrečia, kas paveikia, ypač, kai dar pats žmogus nėra to patyręs, jam tuo labiau reikia kažko, kas sukrėstų… bepigu aišku, kai pats kaip inkstas taukuose žmogus gyveni, nesiveli, galvoji, kad nesi niekaip su tuo susijęs, saugus, na toks šiltnamis 🙂 karas tikrai keičia, kažką išsprendžia, nusprendžia, transformuoja 🙂

  4. stiuartas permalink*
    2018/02/05 20:41

    Sutartinės tikrai nuostabus mūsų paveldas. Nes tuo tikras, bet spėju ko gero unikalus. Ir kas kartą jas išgirdęs, pagalvoju apie tuo tūkstančius metus, per kuriuos jos vis dar išliko, ir pasiekė mus. Gal žodžiai pasikeitė, bet esmė liko.
    Visa muzika pamažu, bet užtikrintai išlenda iš užstalės ir gryčios kampų į apšviestą sceną. Nes kažkur ji turi būti, prisitaikyti.
    Turėtų būti įdomu stebėti ir suvokti, kaip šimtmečių garsai persikverbia į šiuolaikinius. Kažkada pamenu viename graikų vienuolyne teko stebėti jų apeigas ir tada galvoj sukosi mintis, kad ko gero dalis tų veiksmų ir apeigų elementų, gal buvo atliekami Dzeuso ir Apolono garbintojų, vėliau rado savo vietą naujoj religijoj ir užsimaskavę laikosi iki dabar. Lygiai taip pat nustebau tą pačią mintį perskaitęs vieno prieš pusę amžiaus po Graikiją keliavusio brito atsiminimuose.
    Kaip susijusiai su muzika, ko gero turėtų būti įdomu (jei aišku nėra girdėta) vieno atšiauriaus graikų region Mani ypatybė vadinama moirológia. Tas pats britas Patrick Leigh Fermor buvo aprašęs, tokią moirologia skirtą antro pasaulinio karo metu žuvusiams britų pilotui. Pasak jo, tokios raudos kuriamos apie mirusius, tarsi savotiška poezijos forma.

    • Trygona permalink
      2018/02/07 23:30

      Taip! dabar jau tikrai gali būt tikras, nes esi teisus dėl sutartinių unikalumo (jos yra tokios ir tik tokios vienintelės pasaulyje, žmonės nieko panašaus nėra išgirdę. ką jau kalbėt, kai M.K.Čiurlionis, pats Čiurlionis – jis net nustebo, kai išgirdo sutartines, galvojo – kas čia dabar? čia Lietuva apskritai????? pasakysiu taip: yra kažkas panašaus, ta prasme, pats polifoninis dainavimas moterų kažkur Balkanuose, serbai neva nusteba išgirdę sutartines ir sako: ,,va, tai labai panašu į mūsų kaimo moterų dainavimą“,BET niekas nepasako, kad tai ,,yra kaip mūsų“, taigi, faktas faktelis, kad sutartines turi tik mes, lietuviai, ir tai, tik šiaurės lietuviai, na, o dabar, dėka Z.Slaviūno – turi visa Lietuva ir už jos ribų. Nesu kokia rasistė ar dar kas, bet tikrai jaučiasi akivaizdūs skirtumai, netgi tada, kada dzūkaitės bando giedot sutartinės ir grynos aukštaitės (nebekalbu apie užsieniečiai vs lietuviai), kaip sako gerbiama D.Račiūnaitė – Vyčinienė, kuri gyvenimą paskyrė sutartinėms, tai yra genetika, plius ją arba atskleidžianti arba nelabai, aplinka, tad, ir nieko nepadarysi – šiaurės aukštaičiai yra iš to arealo, kur gimė sutartinės, tad kai kas išeina tiesiog žymiai kitaip, nei kitų regionų lietuviams (bet tai jokiu būdu nereiškia, kad čia tik mes, š.aukštaičiai galim geriau dainuot ar mes dėl to pranašesni, jokiu būdu ne…) bet jeigu net dzūkų bobutėm atvėpsta žandikauliai kai išgirsta sutartines, tai suvoki, jog ant kiek tai yra unikalu ne tik pasaulyje, bet ir pačioj Lietuvoj… yra rašęs berods S.Stanevičius, pats žemaitis, jog būta sutartinių kadais ir Žemaitijoj, yra užrašyta viena Žemaitiška, bet iš esmės, jos užgimė Biržų, Kupiškio, Vabalninko apskrityse, šiek tiek apie Panevėžį (instrumentinės daugiau), taip pat apie Rokiškį, einant link Zarasų taip pat, Švenčionys, Taujėnai žodžiu – einant nuo šiaurės rytų link rytų aukštaitijos. bet didžiausi židiniai – Biržai, Rokiškis, Kupiškis, Vabalninkas, ir t.t. nieko panašaus nėra, yra ne bent tik giminingo skambesio dainavimas balkanų tautų, finougrų, gal šiek tiek pas negridus kokius, muzikoje. sakyčiau, net bulgarai kokie irgi panašu, dalinai – labai ryšku yra sekundos intervalas jų muzikoje), bet tiek ir yra panašumo, kad ten bulgarai dainuoja daugiau patį intervalą, melodiką aštrią, bet kanono principo (pirma partija dainuojama vieno balso, tada istoja antras vėluodamas, ir t.t.) nėra, yra tiesiog sekundinis dainavimas (https://youtu.be/kuTbM0R0ADQ ten kai dvi moterys liks dainuot – ten ryški sekunda nuo 0:45), o pas mus gryna meditacija, daugiau kuriamas užburtas ratas, nenutrūkstamumo įspūdis, ko nebus pas bulgares, kur tiesiog eina keliabalsis kūrinys 🙂
      šiaip, vieni etnomuzikologai mano, kad tie žodžiai refreniniai,,lado“, ,,tatato“, ,,sodauto“, ,,tūto“, ir t.t. – yra grynai nebe mūsų dienų kalbos semantikai, apskritai, mūsų logikai nebe priklausantys žodžiai, tikrai siekiantys palikimą iš prieškrikščioniškų laikų, antri mano, kad tai tiesiog onomatopėjos, kaip pas gruzinus ,,varado“, ,,oroda“, ,,haralali haralalo “ ir t.t. kur net patys gruzinai sako, jog tai yra dėl pačio muzikinio grožio, nebe semantikos ieškojimo kažkokiuose tekstuose, dėl tos funkcijos, treti, panagrinėję Gvaninį ar Pretorijų. žodžiu, autorius, rašiusius apie Algirdo laikų lietuvių papročius, dainas, būdą ir t.t., ieško tai kaip liekanų iš maldų kažkokiam dievaičiui Lado, radę, jog Pretorijus minėjo apie mergaičių susibūrimą ant kalnelio ir dainavimo dievui, dievaičiui Lado, ,,Dzieve didysis Lado“ ir t.t., arba, kad tai būta daiinuojama grįžus kunigaikščiui Algirdui , taip moterys jį sutikdavę ir t.t… žodžiu, rašytiniai šaltiniai vienokie, tyrinėtojų dėmesio taškai vėl kitokie ir t.t. kiekvienas ieško tos prasmės, kokią norėtų matyt ir t.t.
      Tikrai taip, kalbant apie įdomumą stebėt – mano pačios kaip čia pasakyt, skaudulys, dėmesio objektas į ką aš kreipiu dėmesį – tai ne intervalų kažkokių nagrinėjimas ar bobučių balso tembro drebėjimo algortimai kokie, bet kas tas folkloras yra šiandien, čia ir dabar, žmogui, gyvenančiam jau visai kitaip, negu to folkloro gyvos tradicijos buvę peremėjai 🙂 kitaip tariant, aktualumas jo šiandienai, kontekstas, kodėl tas kontekstas toks, kas laukia tradicijų, ar tikrai jau visiškai kitoks tas miestietis žmogus, ypač lietuvis, nuo tūlo Petro ar Jurgelio ganiusio jaučius, jų psichika, ant kiek žmonės pasikeitę, ir ant kiek nepasikeitę ir t.t. čia neišsemiama tema….
      aš įsivaizduoju, kad Balkanuose ir ypač Graikijoj, artimuosiuose rytuose, netgi Kaukaze tam pačiam, tikrai yra dar išlikusių dalykų įpintų į šiandieną… aš kažkaip tuo irgi neabejoju 🙂 kad ir tie patys Ponto graikai, kodėl aš čia taip jais žaviuosi – man net būtent jų šokiai, muzika – kažkokia absoliuti diena ir naktis (ir ypač asocijuojasi su kokių apeigų vykusių prieš karą, po karo ir t.t, tarsi gyva liekana antikos laikų šokių, pvz. ,,Trygona“ mano vienas mylimiausių : https://youtu.be/EZhw8cgeNUI; tada, čia – iš vis, https://youtu.be/iaeyqgfQtE0; ), , palyginus su kitų Graikijos regionų kaip aš įsivaizduoju, šokiais, jau nebelyginsiu su likusiom Balkanų šalim, kurios, pakankamai irgi turtingos daug metų skaičiuojančiom tradicijom, bet kažkaip atrodo jaunutės prieš Ponto graikus…. albanai turi kažką dar panašaus, šokis totaliai – kaip erelio imitacija, juk neveltui jie yra ,,shqiperi“ – erelių tauta (https://youtu.be/3SKAz5fG7R8 – man tai totalūs ereliai pradžioj) 🙂 gruzinai, konkrečiau – adžarai, kurie buvo labai stipriai paveikti turkų, bet neabejoju, ir graikų, turi karo šokį ,,Khorumi“ , kuris, neabejoju, viens prie vieno, su Ponto graikų tradicija, jeigu ne iš jų perimta https://youtu.be/ExX-pC4aMA8?t=55 (kaip ir ir Šiaurės Vakarų, Vakarų Gruzija, kuri buvo Kolchidė gi kažkada, tęsėsi nuo Svanetijos ir ruoželiu iki pat Adžarijos, galų gale, gi graikai kolonizavo Kolchidę ir po to atiteko Ponto graikų valdžion; plius, gruziniškai penktadienis yra kaip graikiškai penktadienis – ,,paraskevi“, graži liekana, galim čia daug ryšių atkapstyt, ir tikiu, dar daugiau yra, kas neatkapstyta :))
      Hm…. Tavo minėta moirologia, kuria, konkrečiai, beje nesidomėjau, jos pačios nežinojau, bet man iš kart priminė karaimų tradiciją – mirus žmogui, šalia velionio gieda 150 psalmių ir būtinai dvi hachano, dvasininko sukurtas raudas – ,,syjyt jyrlar“, specialiai konkrečiam mirusiąjam apie jį, toks koks buvo, turinčios 11 skiemenų 1 eilutėj komponavimą, senoji karaimų folklorinė poezijos tradicija, kuri, nežinau, kaip šiandien, ar dar taip pat aktyviai tebegyvuoja, ar nebe… bet faktas, kad jie tai irgi turėjo savo folklore 🙂 ačiū, kad paminėjai tą moirologia, įdomus dalykėlis, graži, panaši į karaimų tradiciją, atitikmena… matyt, gal bus netgi senesnė už karaimų tradiciją (nors sunku spręst – karaimai tiki senuoju testamentu, moirologia – antikos matyt palikimas, tai kaip čia dabar…).
      apskritai, man tradicinė kultūra yra kažkas, sunkiai įsivaizduoju save kažkur kitur, galvojančią apie kažką kito, jei ne tai, kas jau yra pas žmones, tautas išsaugota, įrašyta, propaguota, aprašyta, mes esam to dalis, netgi jei to nesuvokiam… kai žinai šituos dalykus, bandai ieškot priėjimo prie to paveldo, suvoki, jog tu nenudribai iš dangaus kaip koks ateivis, o esi kažkieno tęstinumas, tai gyvenimas visiškai kitu kampu žiūrisi… čia platus dalykas, net nepradėsiu šnekėt geriau, nes čia užsi****mas skaityt būtų 😀

      • stiuartas permalink*
        2018/02/08 22:26

        Vau. Dėkui už tokią įdomią info apie sutartinės. Prisipažinsiu, ta sritis man visiškai nežinoma.
        Tie video Trygona yra pontikų serra arba kitaip pyrixios. Tas pats šokis kurį mačiau šokant pontikų palikuonis ir kuris dar antikos laikais buvo viena iš kūno lavinimo priemonių https://www.youtube.com/watch?v=LN3TejyAmmo
        Čia netgi visas filmas apie tą šokį yra https://www.youtube.com/watch?v=qhFdIibYnj0 tiesa tik graikiškai. Prieš kelis metus Vilniuje graikų draugija Patrida, organizavo graikų šokių pamokas. Žadėjo lyg ir šiemet daryt. Tarp hasapiko ir kitų standartinių šokių, šiek tiek mokė ir kotsari https://www.youtube.com/watch?v=Rk0F3zw09UY
        Dar yra toks įdomus senas kretiečių šokis pentozoli irgi senas ir kažkiek primenantis Ponto šokius. https://www.youtube.com/watch?v=UYZMrFWnMes
        Kaukazo ir Ponto šokiai turi daug panašumų ir kas iš ko ką perėmė ko gero sunku atsekti. Net tradicinė apranga kiek pastebėjau panaši.
        Moirologia įdomios dar ir tuo, kad jos išlikę Mani regione, kuris iš esmės kaip jie patys sako nebuvo niekad niekeno užkariautas, o žlugus Bizantija, dar pasipildė bėgliais iš ten ir vėliau iš Kretos nuo turkų bėgusiais, tad tradicijos ten iš seno laikės. Tiesa dabar gana ištuštėjęs regionas. Tiklsiau seni kaimai nyksta, o pakrantėje kuriasi turizmas. Ir aišku senos tradicijos nyksta.

  5. Trygona permalink
    2018/02/08 23:53

    Bet kaip įdomu… man Trygona tiek muzikaliai, tiek choreografiškai, tiek šokančiųjų prasme nepanašu, arba panašu labai labai minimaliai į Serra arba Pyrrixios, gal tu čia ne apie trygona konkrečiai, o kitus kuriuos paminėjau, turėjai omeny 🙂 beje, kai tu matei savo akimis Graikijoje tuos šokius, kas juos šoko? tik vyrai? tai šokta kūno lavinimui apskritai, ar lavinimui prieš karą? nes tada, akivaizdžiau, tai buvo daugiau vyrų, nors jeigu šoka mišrūs šokėjų ansambliai tam tikrus šokius, kaip Trygona, Outsai, Serenitsa – reiškia, kad jie propaguoja galbūt ne jų išgalvotą sudėtį, o gal kaip ir buvo realiai? nes jei realiai šokdavo ir vyrai, ir moterys, tuomet – tikrai, Graikija demokratijos lopšys buvo kaip reikalas 😀 (kaip ir Lietuva iki krikščionybės) juk kitur, balkanuose, arba tiesiog, vietovėse paveiktose otomanų imperijos arba tiesiog islamo – vyrai su moterimis mišriai, šokti negalėjo, tik atskiruose rateliuose, arba geriausiu atveju – kaip graikai šoka, susikibę už rankučių, bet dažniau visgi atskirų lyčių atskiruose rateliuose. apskritai, vėl grįšiu prie tos Gruzijos, net ten, kur šiaip jau vyravo ortodoksinis tikėjimas, stačiatikybė, o ne koks islamas (nors būta ir jo), net ten mišri šokiai šokami vyrui ir moteriai atskirai, patys gruzinai tradicijoje labai griežtai nusiteikę vyro ir moters maišymuisi šokyje ir muzikoje aspektu. dabar gi jau po truputį kitaip, yra ir pavienių Račos regionio šokių, kur moterys ir vyrai kartu, bet kaip sakiau, neliečia vienas kito (Taši bičo giorguna, Rachuli – https://youtu.be/c95RkcDuqGw). Beje, pats moki graikiškai minimaliai ar šiek tiek daugiau?

  6. stiuartas permalink*
    2018/02/09 16:53

    Na taip, sumaišiau trygono su serenitsa 🙂
    Aš mačiau kai šoko serra/pyrrihios. Jį šoko du vyrai tiesiog pašokę nuo stalo. Mes tada pataikėm ateiti į Ponto graikų vakarą Atėnuose vienam rebetikos klube. Aišku kas tai per šokis sužinojau tik vėliau. Senovėke jį be abejo šoko tik vyrai. Moterys turėjo savo šokius. Spėju buvo ir mišrių Ir dabar jį tradiciniai šokiai kai kurie šokami, kai šokėjau susikainę nosinaitėm.
    Graikija demoktratijos lopšys, tik ta demokratija dabar visai kitokia. Ko gero viena didžiausių klaidų praeitį vertinti pagal dabarties vertybes. Kiekvienas laikmetis turi savas ir nereikia bandyti praeities eigos matuoti dabartiniais matais, nes tiesiog nesuprasime to kas vyko priežasčių. Tie patys Atėnai, demokratijos lopšys, idėjų centras iš tiesų buvo toli nuo tokios demokratijos, kaip ją suprantam dabar.Balsavimo teisę turėjo koks trečdalis gyventojųs, vyrų, kurių abu tėvai buvo Atėnų piliečiai. Moterys sėdėjo namie ir berods net turto paveldėti negalėjo. Dar buvo masė vergų, kurių nelabai galėjo paleisti laisvėn, be piliečių pritarimo. Bet kurį pilietį, visi kiti galėjo ištremti, jei nuspresdavo, kad jis grėsmė demokratija. O kur dar visi Atėnų įtakoje buvai miestai, kurie dažnai ir engiami buvo. Demokratija ten buvo tik tiek, kad visi piliečiai, galėjo balsuoti ir kartais gaudavo kokias valstybines pareigas. Ar tai mūsiška demokratija?
    O pvz. Spartoje laikomoje totalitarine valstybe, moterys turėjo daug daugiau teisių. Ir paveldėjimo, ir kitose srityse. Nes jos gimdydavo karius. Jos rūpinosi ūkiu, kol vyrai kariavo.
    Taip kad islamas nėkuo dėtas, kad dalis šokių griežtai prieš vyro ir moters maišymuisi. Pati ortodoksija gana griežta ir graikų kaimuose, senesnių moterų kartais nepamatysi viešai.
    Graikų kol kas vis dar mokausi, minimaliai susišnekėčiau, bet tas filmas apie serra vis dar per sunkus. Nelengva kalba, savo struktūra kažkiek panaši į lietuvių kalbą.

Trackbacks

  1. Šokis muzikiniuose užsiėmimuose – Muzikos perliukai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: