Šiek tiek apie graikų šokius

Prieš keletą metų tamsų vakarą ėjau apelsinmedžiais nusėtom Atėnų gatvelėmis toldamas nuo Akropolio. Netoli viešbučio nedidelėj užeigoj, na tokioj kur ryte užsuki kavos, gal sulčių, tiropitos ar kažko panašaus, vyko smagybės. Plieskiant šviesoms tarp besiplaikstančios muzikos trypė graikai. Kažkokį šokį, o man teliko stebėti tą šėlsmą pro uždarytos užeigos langą ir spėlioti tokių linksmybių priežastį. Dabar galvoju, kad priežasties ir nebuvo, kad jie tiesiog šoko, nes tai tiesiog jų esybės dalis. Tūkstantmetės kultūros anspaudas.

Graikų šokius buvau matęs ir anksčiau, Kretoje, Rode, Kose, bet tie surepetuoti šokiai nublanko prieš paprastą šokį Atėnų užeigoje. Vėliau užmatytas toks pat impulsyvus Ponto graikų šokis ir visai išvarė iš proto. Nors pirmas bandymas pajusti graikišką ritmą Mavrelio tavernoje ir  nebuvo sėkmingas, gal dėl vyno, gal dėl vis neatsikratyto šiauriečio nerangumo.  Galų gale atsiradus progai ir pats panorau bent šiek tiek paliesti ir šį  graikų civilizacijos aspektą. O prisilietus, be abejonės, kilo klausimas iš kur kilo tie graikų šokiai, koks jų vaidmuo civilizacijoje.

The dance, of all the arts, is the one that most influences the soul. Dancing is divine in its nature and is the gift of the gods.

Plato

Ši Platono citata geriausia parodo kas yra ir buvo šokis graikams. Šokis nuo seno buvo vienas iš svarbių bendruomenės elementų, viena iš svarbiausių pramogų rūšių. Šokiu graikai išreikšdavo tiek asmenines, tiek visos bendruomenės emocijas – džiaugsmą ir liūdesį, šokiu pažymėdavo visus svarbiausius asmeninius ir polio įvykius. Šokdavo prašydami gero derliaus, besiruošdami karui, švęsdami pergales, šokdavo per vestuves ir norėdami įveikti ligas. Šokdavo, nes šokis teikė džiaugsmą. Ir kiek teko matyti, vis dar teikia.

Platonas, Sokratas, Homeras, Ksenofontas savo raštuose minėjo šokį. Šokio scenos vaizduojamos ant antikinių vazų, bizantinėse freskose, tautinis šokis vis dar gyvuoja Graikijoje ir tai tik dar kartą parodo jo reikšmę gyvenime.

Vis tik kokie buvo tie antikiniai šokiai tegalima spėlioti, nes nei piešiniai, nei raštai neparodo žingsnių, nesuskamba natomis ir ritmais. Ką tikrai galima pasakyti, tai kad dabartiniai tradiciniai graikų šokiai tikrai nėra tokie patys kaip antikos laikais. Ar jie turi sąskambių? Be abejonės, bet kiek ir kokių be galo sunku pasakyti, per ilgas laiko tarpas skiria, per daug įvairių užkariautojų keitėsi, per daug patys graikai pasklido po pasaulį.

Šokio ištakos susiję su religija, kadaise tai buvo sakralinis menas, auka dievams, prašant gero derliaus,  lietaus, pergalės ar dar kažko. Šokis gimė iš judesių ritualinių apeigų metu. Gal dėl to ir tikima, kad šokis buvo dievų dovana žmonėms.

Seną religijos ir šokio ryšį dar ir šiuo metu galima pamatyti graikų bažnyčiose vedybų metu. Jaunieji papuošiami gėlėmis nusėtomis karūnomis ir kunigui sujungus jų rankas, jaunieji kartu su juo atlieka šokį apie altorių, apsukdami jį tris kartus. Net neabejoju, kad ši tradicija atėjusi iš senesnių nei krikščionybė laikų.

Vėliau šokis tapo teatro, tos nuostabios graikiškos tradicijos, dalimi. Šokis pamažu tapo ne tik pramogos, bet ir kūno lavinimo priemone. Šokis tapo ugdymo ir pasiruošimo karui priemone. Tas pats jau minėtas Platonas, pritarė savo mokytojui Sokratui, teigdamas, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo mokėti šokti, nes šokis padeda tvirtinti kūną ir paruošti jį karui. Dalyje Senovės Graikijos miestų vyrai buvo mokomi šokti, už tai mokant miesto lėšomis. O mokiniai kasmet rengdavo pasirodymus miestiečiams

Prieš pora metų Atėnuos išsižiojęs stebėjau iš Ponto ištremtų graikų palikuonių atliekamą Pyrrihios šokį (dar vadinamą Serra), tik vėliau sužinojau, kad šį šokį atlikdavo dar spartiečiai treniruodamiesi, kad tai karo šokis, kurį ko gero šoko Aleksandro kariai, kad šokis imituoja kovą. Arba tas pats hasapiko „įkvėpęs“ gyvenimą Sirtakiui, taip pat kadaise buvo karo šokis, atliekamas Bizantijos karių, o vėliau perimtas Konstantinopolio mėsininkų.

Šokis Antikos graikų buvo laikomas viena iš aukščiausių meno formų.

Atėjusi krikščionybė stengėsi sunaikinti senosios pagonybės simbolius arba juos panaudoti savo ritualuose. Todėl galima neabejoti, kad įsigalėjus naujai religijai, seni šokio ir pagoniškų dievų ryšiai buvo sutraukyti, tais pačiais metodais, kaip ir senosios šventyklos. Ir nepaisant to šokis išliko, tiesa dingo sakralinė reikšmė, net gi galima rasti teiginių, kad šokis „suvulgarėjo“. Gal ne veltui viduramžių pradžioje Konstantinopolyje šokėjos tuo pat metu buvo ir sekso paslaugų teikėjomis. Beje vieno iš žymiausių Bizantijos imperatorių Justiniano žmona buvo šokėja. Ir kiek teko susipažinti, ko gero jos dėka Justinianas išliko imperatoriumi,  imperatorienė Teodora buvo imperatoriaus įkvėpėja, bet tuo pat metu jos įtaka ko gero prisidėjo prie vieno žymiausių Bizantijos karvedžių Belisarijaus nušalinimo. Bet šokis tada galbūt nutiesė kelią į imperatorienės sostą.

Kaimuose šokis ko gero ir toliau išlaikė džiaugsmo teikėjo statusą, tik jis buvo pritaikytas naujai religijai. Neabejoju, kad religinių švenčių metu buvo šokama, kaip ir asmeninių švenčių metu. Ko gero kito žingsniai, gal muzika, bet ne tas džiaugsmas, kurį teikė šokis. Nes šokis graikui taip ir liko spontaniškas ir natūralus džiaugsmo aktas.

Negaliu neprisiminti vienos iš nuostabių knygų – „Graikas Zorba“. Šioje knygoje, kaip ir filme beje, šokis atlieka savo vaidmenį. Zorbai, tam nepalenkiamam gyvenimo džiaugsmo apologetui, šokis buvo ne tik būdas nusimesti visus sunkumus, bet ir įkvėpimo šaltinis, tarsi vedlys lydintis per sunkumus ir iššūkius. Šokis Zorbai buvo jo vidinį potencialą išlaisvinanti jėga. Ne veltui matyt ir filmas baigėsi scena, kurioje Bazilis prašo jį išmokyti šokti ir vėliau su Zorba trypia Kretos paplūdimyje Sirtakį. Sirtakį, kuris gimė iš hasapiko žingsnelių, specialiai filmui „Graikas Zorba“. Taip pasikartosiu, sirtaki nėra tradicinis graikų šokis, o tik šiais laikais perdirbta tradicinio hasapiko versija.

Graikija pilna šokių. Ir nors dažnai šokiai turi tą patį vardą, bet skirtinguose regionuose jie gali atrodyti visiškai kitaip. Neseniai pradėjau mokytis hasapiko ir koks buvo mano nustebimas, kai peržiūrėjęs ne vieną klipą youtube supratau, kad visuose juose šokio žingsniai skirias. Likęs tik motyvas.

Nes improvizacija dar viena būtina graikų šokių dalis.  Todėl tas pats šokis skirtinguose kaimuose gali skirtis, nes kiekvienas šokėjas ant iš protėvių atsinešto šablono „mauna“ dar ir savo judesius, nes improvizacija šokėjo saviraiškos forma, atitinkanti jo įgūdžius ir nuotaiką. Dėl to Graikijoje galima sutikti begalę to paties pavadinimo šokio variacijų. Tiesa, šiais laikais improvizacijos nyksta, nes atsiranda mokytojai, kurie moko konkrečias šokio versijas, išstumdami improvizaciją į pakraščius, ypač miestuose.

Didžioji dalis graikų šokių atliekami ne poromis, kaip įprasta Vakarų kultūroje, bet šokant puslankiu, dažnai susikabinus rankomis ar jas laikant at bendrašokių pečių. Paprastai būna ir šokio vedantysis.

Ponto ir Rytų Trakijos graikų šokiai dažnai šokami pilnu ratu susikabinus sulenktomis rankomis ir be vedančiojo.

Keliuose rastuose tekstuose teigiama, kad šokimas pusračiu ar ratu kilo iš senų laikų, kai buvo šokama klojimuose, iškūlus javus. Derliaus nuėmimas savaime šventė žemdirbiams, tad nenuostabu, kad tą pažymėdavo šokiu iškūlus javus. Klojimai gi Senovės Graikijoje buvo rato formos.  Kai kurie tyrinėtojai lenda dar giliau, teigdami, kad šokis buvo glaudžiais susijęs su saule ir mėnuliu, kurie be abejonės, senovėje buvo sudievinti. Bet kokiu atveju jau vien tai kad vis dar šokama pusračiu rodo ryšį tarp praeities ir dabarties.