Skip to content

Zeibekiko. Vienišas šokis

2016/01/27

Pradėkime nuo tikros istorijos. 1973 vasario 25 dieną tūlas Nikos Koemtzis nužudė 3 žmones ir dar 5 sužeidė, pasišvaistęs peiliu naktiniame Atėnų klube. Ir visa tai dėl šokio. Dėl zeibekiko šokio.

Pasirodo Nikos išėjimo iš kalėjimo proga jis su broliu ir keliais draugais užsuko į naktinį klubą. Čia jo brolis užsisakė, kad muzikantai pagrotų jo mėgstamą dainą ir pasiruošė zeibekiko šokiui. Tačiau šalia Nikos brolio aikštelėje atsistojo ir dar vienas žmogus, persirengęs policininkas. Muzikantai apskelbė, kad bus grojama užsakyta daina, bet policininkas nesitraukė iš aikštelės. Vyrai susipešė ir tada jau neišlaikė Nikos nervai. Rezultatas aprašytas aukščiau.

Už tokį pasirodymą Nikos buvo nuteistas 3 mirties bausmėms ir 7 terminams iki gyvos galvos. 1977 m. bausmė pakeista įkalinimu iki gyvo galvos. Vis tik 1996 m. Nikos buvo suteikta malonė ir jis išėjo į laisvę.

Kodėl šokių aikštelėje kilo grumtynės? Kaip ir minėjau viskas dėl zeibekiko šokio. Tai ypatingas šokis. Skirtingai nuo kitų graikų šokių, tai nebe bendruomenės, bet asmeninis šokis. Vienu metu jį gali šokti tik vienas asmuo. Paprastai vyras. Tradiciškai vyras užsisakydavo dainą ir pradėdavo šokį. Ir didžiausiu vyriškumo įžeidimu buvo laikoma, jei prie šokio prisijungdavo kitas asmuo. Konflikto dažniausia nepavykdavo išvengti.

Tai kas tas zeibekiko? Zeibekiko tai „vienišas liūdesio“ šokis, šokis neturinti nustatytų žingsnių, bet užpildytas emocijų ir jausmų. Tai emocijų ir jausmų išreiškimas šokyje, nedidelėje erdvėje susiliejant su muzika. Paprastai šokėjų rankos būna plačiai išskėstos. Pasak tradicijos taip simbolizuojamas erelis, laisvė nuo skausmo ir problemų. Būtent tam ir skirtas zeibekiko, išsilaisvinti nuo liūdesio.

Sakoma kad seniau zeibekiko buvo „iššokami“ neišsipildę gyvenimo lūkesčiai, neviltis, pražuvę svajonės, skausmas ir pralaimėjimas. Nes tikima, kad visas problemas galima pažaboti su zeibekiko. Šokėjas nebijo išreikšti savo skausmo ir parodyti savo silpnumo. Dažnai dainos žodžiai padeda visa tai išreikšti, dėl to dainą šokėjas renkasi labai atidžiai, nes daina lygiai taip pat išreiškia jo asmeninius išgyvenimus. Suskambus muzikai prasideda žingsnių ir figūrų improvizaciją. Kartais zeibekiko šokamas apie vyno stiklinę, kartais ant stalo, kurį žiūrovai dar ir pakelia. Paprastai zeibekiko šokamas jau po vidurnakčio ar vakarėliui artėjant į paskutinę savo dalį. Be abejonės, alkoholis irgi vaidiną menką vaidmenį, gal dėl to šokis kartais gali pasirodyti, kiek keistokas. Bet ta lengvai apsvaigusio proto būsena dažna būtina norint šokti zeibekiko. Sakoma, kad geras šokėjas šokiu gali papasakoti savo istoriją.

Seniau, žiūrovai jokiais garsais stengdavosi neperplėšti šokio, iš pagarbos šokėjui buvo susilaikoma net nuo aplodismentų. Šiuo metu šis paprotys pakitęs ir dažnai šokėjo draugai apsupa jį ratu ir ploja viso šokio metu.

Ir nors žiūrint iš šono, gali pasirodyti, kad tai ne šokis, o tik šokėjo noras pasirodyti, vis tik zeibekiko buvo ir vis dar tebėra jausmų išraiška. Tai šokis sau pačiam ir dėl savęs. Žiūrint zeibekiko kyla mintys apie senovės graikų misterijas, kuriose šokis vaidino tikrai svarbų elementą.

Nori nenori vėl grįžtu prie mėgiamo personažo Aleksio Zorbos: Kiekvieną kartą, kai dėl ko nors nesitveriu savam kailyje, jis šaukia man: „Šok!“ – ir aš šoku. Ir tada iškart palengvėja. Kai tada Chalkidikėje numirė mano vaikas, mažasis Dimitrakis, aš dariau tą patį – šokau. <…> Bet jei tą akimirką nebūčiau šokęs, būčiau tikrai išprotėjęs – iš skausmo.“

Zeibekiko šokis kilęs Anatolijos, regiono aplink Smirną (dabartinis Izmyras). Manoma, kad tai Zeibekų genties (Mažosios Azijos tautelė) karo šokis, kadaise vaizdavę erelio skrydį (kai kur rašoma sakalo). Po didžiosios katastrofos, Smirnos pabėgėliai šį šokį atsinešė į Graikiją, kur jis iš populiarėjo.

Ilgą laiką zeibekiko buvo vyrų šokis, bet paskutiniu metu ir zeibekiko pasidavė šiuolaikinio gyvenimo vilionėms, tad pasitaiko, kad jį šoka ir moterys. Beje, yra ir tik moterų šokis – tsifteteli.
Viena iš geriausių zeibekiko dainų laikomas Manos Loizos kūrinys „To zeibekiko tis Evdokias”. Tai instrumentinis kūrinys, nes pasak legendos, nei vienas tekstų rašytojas nenorėjo rašyti, šiam kūrinui teksto, pakako vien muzikos, kuri savaime yra tobula ir tekstas jų nuomone gali sugadinti tą harmoniją. Legendos gražu 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: