Skip to content

Medaus kaime. Šiaurės Graikijos nuotrupos

2015/07/29

GRK_2015_6__741

Kad jau norėjome pačiupinėti Šiaurės Graikiją stipriau, tai nusprendėm lįsti kalnuosna. Juolab atradus galimybę įsikurti sename name kalnų kaime. Ir nors pirminis planas buvo susirasti vietą kur pajūryje, iš kurios patogu pasiekti visus norimus aplankyti taškus, bet rastas nuomojamas namas kalnų kaime labai jau priminė prieš metus patirtą nuotykį kitam kalnų kaime Naksos saloje. Tad pasirinkimas tarp Dievo pamiršto kaimo kalnuose ar turistus traukiančio pajūrio miesteliūkščio buvo gana greitai išspręstas. Pamačius tą senovinį namą kalnų kaime suveikė visi begalė „lempučių“ galvoje ir keturioms dienoms nusibeldėm į medaus kaimą – Melivia. Kažkur Tesalijoj, už kiek daugiau nei 50 km nuo Larisos. Be mašinos ten nei iš vietos, nes pasak vietinių iš kaimo į pajūrį, katras yra už viso labo 8 km, važiuoja vienas autobusas – ryte, vakare tas pats autobusas parveža į kaimą. Dėl šio pasirinkimo, teko atsisakyti keleto lankytinų vietų, bet jau dabar galiu pasakyti – buvo verta. Tada dar nežinojom, kad to regiono specializacija trešnės ir kad mūsų apsilankymo metu trešnių sezonas dar bus nesibaigęs. Tad nuostaba beveik namo kieme išvydus juodom uogom nukibusį medį greitai peraugo į intensyvų darbą rankomis 🙂 Per keturias dienas sulapnojom ne vieną kilogramą trešnių. Tiesa Liudas sakė, kad pavasaris buvo šaltas tai trešnės nėra tokios saldžios, kokios būna. Bet man jos rodės saldesnės už cukrų.

GRK_2015_6__748

Melivia pavadinimas kilęs nuo žodžio medus, tačiau tai gana nesenas vardas. Anksčiau kaimas vadinosi Athanati. Šis pavadinimas susijęs su mirtimi, tad dėl šventos ramybės kaimas pakeitė pavadinimą. Juk medus toks pat saldus kaip trešnės. Mūsų išsirinktas senovinis namas buvo kiek daugiau nei 400 metrų aukštyje, kalno šlaite, išbertame baltais, kartais kiek apgriuvusiais, kartais visai naujais namais. Namas buvo kažkur kaimo viduryje, pasislėpęs tarp nepravažiuojamų gatvelių. Wiki sakė, kad Melivia gyvena virš 2000 dūšelių, vietiniai gi aiškino kad koks 800 ar 1000, o tie pora tūkstantėlių tik rinkimų sąrašuose. Beje, Graikijoje rinkimuose dalyvauji, ten kur sąrašuose įrašytas. Tokiam kaime buvo kokios 5 tavernos, na gal tiksliau kavinės, nes ko gero ne visose galima gauti maisto. Juolab ir vietiniai kiek pastebėjau, dažniau ateina pasėdėti, pabendrauti, anyžinio tsipurakio išgerti nei kad pavalgyti. Radom ir mėsinę bei pora nedidelių parduotuvių ir aišku šviežios duonos parduotuvę, kuri buvo smagiai pasislėpusi lažybų punkte.

Vasarą kaimas pilnas albanų, kurie atvažiuoja čia skinti trešnių. Vietiniai sakė kad jie uždirba apie 500 eurų. Berods, nes tą vakarą vynas kiek atmintį išplukdė.

Mus pasitiko persenusių akmenų trijų aukštų namas žaliomis durimis ir šokių sale viršutiniame aukšte. Jau tada žinojau bus gerai.  Iš valgomojo atsivėrė vaizdai į tolumoj įsitaisiusią jūrą beigi iki jos tįstančius kalnus. Kiemelyje gi laukė trešnėmis apkibusios šakos.

GRK_2015_6__922

 

Žemyn iš kaimo link jūros buvo įrengtas ir pasivaikščiojimo takas, pakeliui užsukant prie nedidelių, bet dėl to ne ką mažiau žavių Sotiritsos krioklių.  Kriokliai – tai miške iš kalno šlaito besiliejantys trys srautai ir nedidelis vandens telkinys, kuriame pora jaunuolių tuoj pat pamerkė savo kūnelius. Takas paprastas ir aiškus, su mediniais tiltais ir net vaikų žaidimo aikštele pakeliui. Tie patys 8 km iki Velika pavadinto miestelio pajūryje. Pakeliui dar prasieinant pro trešnių plantacijas. Prasieinant aišku pilnomis trešnių burnomis 🙂

GRK_2015_6__763

Jau pačią pirmą dieną grįždami prie daržoves pardavinėjančio automobilio sutikom Eleni. Tiksliau ji pati prisistatė. Kaimas vis dar besilaikantis tradicijų, t.y. vyrai laiką leidžia tavernose, moterys gi pasislėpę namuose. Ir tikrai per 4 dienas, moterų matėme labai mažai: einančias į bažnyčią, daržovių, duonos ir tavernos savinininkę/virėją. Taigi Eleni, buvusi Kanados graikė, apsidžiaugė, kad yra kokių tai atvykėlių, kurie kiek prablaškys kaimo vienodumą. Tad visai nesistebėjom, kad mūsų šutvė praeidama traukė vietinių dėmesį.

Pačią pirmą dieną išsirinkta taverna, kurios pavadinimo niekaip neatsimenu, bet jis niekur ir nebuvo užrašytas, tapo nuolatine vakarų leidimo vieta. Būtent čia mačiau ir numylėtos Barcos triumfą Čempionų lygos finale nukalant Juvę. Tiesa maistas pirmą vakarą nebuvo ypatingas. Pasirinkimas irgi. Tačiau šią problemą išsprendėme jau sekančią dieną.

GRK_2015_6__935

Čia pat prie poros sustumtų stalų, taip ir išstovėjusių keturias mūsų vizito dienas, Eleni pasakojo ne tik apie kaimą, papročius ir kam reikalingi vyrai (pay bills and sometimes for sex), čia pat buvo sutarta ir dėl vizito vietiniame archeologijos muziejuje, tiksliau nedideliame mokyklos kambaryje, kuriame pensija nesidžiaugiantis archeologas Janis saugo apylinkėse rastus radinius. Čia pat prie tų stalo prasidėjo, taip ir nesibaigęs ginčas apie maisto kokybę.

Per pora dienų įsiliejom į vietinių gyvenimą, kiek tai galima padaryti per tokį laiką. Jau senkančia dieną prisistatė ir miestelio meras. Prisistatė padėdamas ant stalo buteliuką tsipurakio ir vyno.

Būtent iš šio kalnų kaimo važiavom žiūrėti karalių kapų į Verginą.

Eleni patarti užsukome į Raudonais Vandenimis (Kokkino Nero) pavadintą pajūrio kaimelį, kur trykšta mineraliniai šaltiniai. Sakė, labai jau jie gerai sveikatai, tad prisipylėm net pora bambalių, nes nu gi sveikata labai rimtas dalykas. Tai visokių medžiagų pilnas vanduo, primenantis gazuotą. Gėriau, bet vis dar plaukai neataugo, matyt ne toks jau ir stebuklingas, na gal tik barzda paaugo 🙂

GRK_2015_6__709

Pakeliui galima pasidžiaugti nuostabiais iš Platamono pilies atsiveriančiais vaizdas. Ir pati pili beje visai nieko. Ant kalno prie jūros, Bizantijos laikais ji saugojo prekybinius kelius. Paklaidžiojus galima surasti ir ne vieną buvusio vienuolyno griuvėką. Tiesa paklaidžioti gali tekti nemažai. Dar kiek paklaidžiojus galima rasti ir Melivia pilies liekanas, vis dar intensyviai rausiamas archeologų. Ten ir Janis kasinėjo. Kaip supratau ne taip seniai ir atrasta, nes visas tas kalnas, kur pilis apaugęs alyvmedžiais ir kitokiais medžiais. Turistų aišku ten nelabai rasi. Visi jie sulindę pajūryje, kuris beje daugumoje smėlėtas.

GRK_2015_6__706

Antrą dieną eidami prie automobilio pamatėme, kad dirba mėsinė. Tada ir gimė idėja, kaip pasigerinti mūsų tavernos maisto pasirinkimą. Liudas pasiklausė mėsininko ar turi ėriuką ir pamatęs (aga, mėsininkas ištempė skerdeną) teigiamą atsakymą tuoj pat surezgė planas, kaip vakare gauti skanaus maisto. Grįžę po pasivažinėjimo ieškant visokių pilių ir kitokių grožybių, mūsų tavernoje pasiklausėm, maž jie gali nupirkti pora kilų ėriuko ir mums iškepti. Atsakymas aišku buvo teigiamas, nes nu gi jie matė galimybę užsidirbti. Tad sukirtom rankom ir laukėm sutartos valandos. Nors tai nebuvo pats skaniausias valgytas ėriukas, bet vis tiek buvo gerai, tad aišku sekantį vakarą pakartojome užsakymą, tik didesniam kiekiui. Nes tą vakarą prie mūsų prisijungė ne tik Eleni, bet ir archeologas Janis. Tą vakarą taverna skambėjo. Kas ginčijosi dėl maisto kokybės, kas bandė graikiškus šokius šokti, kas bandė graikų kalba balbatuoti su trešnių magnatu Athanasiu ir buvusiu jūrininku Teodoru. Smagiai nuskambėjo ir Eleni posakis – meat and woman always with the hands 🙂

Paskutiniam gi vakarui jau pati tavernos savininkė klausė ko norėtum. Išgirdus stifado pasiūlė jį padaryti iš šernienos. Boy it was good 🙂

GRK_2015_6__855

Nuo Melivia ne taip jau toli ir pats Olimpo kalnas. Tiksliau visos kelios Olimpo viršūnės. Aukščiausia jų beveik 3 km. Tiesa iki 1,1 kilometro aukštyje esančios Prionia prieglaudos galima užvažiuoti. Čia veikia ir kavinė. Na o nuo Prionia jau reikia kopti. Po pasivaikščiojimo pas vienuolius tą džiaugsmą iškeičiau į Švento Dionizijaus vienuolyno iš senovinio Diono miesto lankymą. Pora jaunuolių palipo dar kilometrą, sakė jau buvo virš debesų ir netgi sniego matė. Tai jiems truko apie 5 val. Iki vienos iš Olimpo viršūnių pavadintos Mytikas lipti reikia gerų 8 valandų. Ir aišku šiek tiek pasirengimo. Kadangi Olimpo dievų tai ir nesutikom, tai spėju dėl jų reikia iki pačios viršukalnės repečkiotis

Būtent čia 1 km aukštyje sutikome lietuvių šeimą, kuriems vėliau Diono mieste mini paskaitėlę vedžiau.

GRK_2015_6__876

GRK_2015_6__921

GRK_2015_6__799

GRK_2015_6__818

GRK_2015_6__845

GRK_2015_6__753

Paskui Aleksandrą. Šiaurės Graikijos nuotrupos

2015/07/26

GRK_2015_6__164

Užsukus į Tesalonikus nuodėmė neprasieti  Aleksandro, to kuris Makedonietis takais. Juk Tesalonikai tai Makedonijos sostinė, kaip ne kaip. Tiesa Aleksandro, to kuris Makedonietis, laikais, sostinė buvo Pela. Tesalonikų tuomet dar nebuvo. Per keletą dienų čia aplankiau tris kadaise be galo svarbius taškus – Pelą, Verginą ir Dioną.

 

Senoji Pela

Nuo Tesalonikų iki Pelos visai netoli, tik kokia valandžikė autobusu. Tiesa pirma reikia nusibelsti į Makedonijos autobusų stotį, surasti reikiamą autobusą ir vairuotojui dar pakartoti, kad noriu į Pelą. Maža ką, ims jis dar ir sugalvos nestoti, čia Graikija, čia visko būna 🙂

Tesalonikuose yra dvi autobusų stotys, kelionei pas Aleksandrą reikia pavadintos Makedonijos vardu. Makedonijos autobusų stotis nauja, pilna žmonių ir nemokamo WiFi.  Čia beje pirmą kartą per visą kelionę mane palaikė graiku, Sėdžiu sau ramus, knygą skaitau, o kažkokia moteriška prisėdus šalia, kad ims kažką tarškėti. Kol pagaudavau vieną žodį, ji dar kokius šešis pasakydavo. Tad aišku su savo graikų kalbos pradmenimis nelabai ir supratau. Tik po gerų keliolikos akimirkų, kaip žirafai atėjo supratimas, kad ana norėjo, jog jos krepšius pasaugočiau, ale moteriška dėl to jau spėjo su kita graike susitarti. Nu bet vis tiek paglostė dūšią toks sumaišymas, barzda matyt čia padėjo 🙂

GRK_2015_6__170

Autobuso vairuotojas išgirdęs mano maldelę „Archeia Pella“ parodė sėstis už jo. Ir dar prieš man išlipant vienos keleivės paprašė man padėti. Nepasirodė, jam mano graikų žinios geros, kad pats vargintųsi. Anyway, moteris tuoj man paaiškino kaip nusigauti iki muziejaus, nes tik ten galiu gauti bilietą ir į archeologinių kasinėjimų vietą, t.y. tą vietą kur stovėjo kadais Pelos miestas ir kur Aleksandras tikrai vaikščiojo. Visos tos pagalbos reikėjo dėl paprato dalyko, autobusas į dabartinį Pelos miesteliūkštį neužsuko, sustojo sankryžoje netoli jo. Aiškiai matėsi miesto ženklas ir nedideli raudonstogiai nameliai. Moteris ne tik paaiškino, kai atvažiavo jos draugė, anuodvi nuvežė mane iki pat muziejaus durų. Juokėsi, sakydamos „su pristatymu“ 🙂

GRK_2015_6__175

Pela dabar tik mažas miesteliūkštis, apsuptas dirbamų laukų. Apie buvusią didybę čia mena tik archeologų knisinėjama žemė miestelio pakraštyje ir muziejus, demonstruojantis įspūdingus radinius. Muziejus naujas ir ne itin didelis, bet viduj, viduj pilna nuostabių dalykų. Mozaikos, aukso įkapės, taurės ir dar begalė senosios Pelos likučių.

GRK_2015_6__173

Pati senoji Pela, kurią nežinia kiek metų rausia archeologai, yra už kokių 15-20 minučių pasivaikščiojimo nuo muziejaus. Tad pakeliui dar ir miesteliūkštį galima paveizėti. Mokyklos kieme dūksta vaikai, gatvėmis rieda kombainai, slankioja vienas kitas kvanktelėjęs turistas. Kartais net iš Lietuvos. Visa kita ramuma. Popietė, saulė kaitina, tad kiti gyventojai matyt sulindę vidun. O dar juolab ir šeštadienis buvo.

Archeologinėje vietovėje, kur kol kas kasinėjama senosios Pelos agora, buvo praktiškai tuščia. Taip ir kirbėjo mintis su kastuvėlių pasirausti, tik kastuvėlio neapdairiai nepasiėmiau. Tad teliko vaikščioti senosios agoros pakraščiais žinant, kad čia tikrai kažkada ėjo Aleksandras, gal Aristotelis, gal ir dar ne vienas iš žymiųjų Aleksandro heteroi, gal Ptolemėjas, tolimas Kleopatros protėvis, gal Seleukas, davęs vardą imperijai, gal kiti. Ko gero čia tikrai vaikščiojo ir Kasandras nužudęs Aleksandro sūnų.

GRK_2015_6__182

Archeologų pastangomis atknistos gatvės apie buvusią agorą, kiek parenkonstruotos aplink agorą buvę dirbtuvės ir kiti pastatai. Iš esmės čia viskas dar tik rengiama. Tad nenustebau, kad vietomis teko bristi tarp pečius siekiančių žolių, ar spoksoti į rekonstrukcijai paruoštų akmenų krūvas. Čia pat už aukštos tvoros buvo futbolo aikštelė tęsėsi laukai ir dunksojo miesteliūkščio namai.

Įdomu, tai, kad Pela kažkada buvo pakrantės miestas, kai dabar žemėlapis apie jokią įlanką net neleidžia pagalvoti. Būtent dėl tos pasitraukusios įlankos ir atsirado Tesalonikai.

GRK_2015_6__191

 

 

GRK_2015_6__206

Smagus buvo ir grįžimas į atgalios. Nes autobuso vairuotojas ir moteris, sakė, kad autobusas atgalios sustos toj pačioj sankryžoje. Tad ramiai atrėpliojau čia. Saulės apšveista sankryža nėra pati geriausia vieta laukti autobuso, tad užmatęs šalia riogsantį lyg ir gyros, lyg ir dešrainių, lyg ir neaišku kieno prekybos furgoną, nuėjau pasitikslinti. Po skėčiu prie baltos plastmasės stalo sėdintis graikais, mostelėjo ranka, kviesdamas prisėsti prie kito staliuko ir patikino, kad autobusas bus po 20 minučių. Pats gi su draugu toliau sau ramiai leido popietę, rūkydamas vieną cigaretę po kitos, kažką klegėdamas ir karts nuo karto persimesdamas žodžiu su prie dar vieno staliuko sėdinčiu senioku, net ir popietės karštyje gurkšnojančiu retsiną. Ten yra tokie puslitriniai retsina Malamatina buteliukai, žalia etikete, atidaromi taip pat kaip ir alaus buteliai. Vat tokį ir gurkšnojo seniokas. Mane pakvietęs vyriškis buvo ir furgono savininkas, tad kartais užsukdavo į furgoną pasidaryti kokio tai maisto ar frappe. Aga, tiedu gurkšnojo nuolatinę graikų palydovą – frappe.

Po 20 minučių autobusas nepasirodė, po kokių 40 minučių vis tik sankryžon užsuko kažkoks autobusas, bet pasirodė, jis važiuoja į priešingą pusę. Furgono savininkas pamatęs mane grįžtantį, ištarė „odihos malaka“, kur „odihos“ reiškia vairuotoją, o „malaka“ ne itin padorų žodį, turintį ryšių su ne kurių organų minkštumu. Prie furgono kartais sustodavo vietiniai, pakalbėti ar ką nors parduoti. Aš gi sėdėjau spoksodamas į tą sankryžą. Autobusas pasirodė po kokių poros valandų.

GRK_2015_6__209

Vieta su daug ožkų

Pela nebuvo pirmoji Makedoniečių sostinė. Ją čionai atkėlė iš Egės, dabar Vergina vadinamos. Atkėlė dėl tos pačios, pradingusios įlankos siūlomo puikaus susiekimo su graikų pasauliu. Egė (Vergina) ir Aleksandro laikais išliko itin svarbiu dvasiniu Makedoniečių centru. Keista, nes pavadinimas Egė reiškia „vieta su daug ožkų“. Tiesa pasakius Egė nebuvo miestas, o tik kaimelių rinkinys. Bet ne tai svarbu. Būtent Egėje Makedonijos karaliai rengdavo pompastiškas žaidynes savo kariams, būtent čia tuos pačius karalius ir laidojo. Būtent čia Aleksandras tapo Makedonijos karaliumi, tą akimirką, kai nuo žudiko rankos krito jo tėvas Pilypas II. Žuvo kariuomenės pasiruošusios žygiuoti į Persiją akyse.

GRK_2015_6__732

Keista likimo ironija, kad dažnai šešėlyje pasislėpęs Pilypas II, o ne Aleksandras, dabar garsina Egę (Verginą). Nes čia yra jo kapas. Jo ir dar kelių Makedonijos atstovų. Bet Pilypo II kapo radiniai įspūdingi. Netgi sakyčiau pasakiški. Gaila, kad fotografuoti ten griežtai draudžiama. Įspūdingas ir muziejuj rodomas dokumentinis filmas apie karalių laidotuvės, apie daiktų ir stichijų reikšmę. Įspūdingas ir pats pusiau po žeme įrengtas muziejus, kuriame galime pamatyti 4 kapus, begalę begalę aukso dirbinių, ginklų ir aišku besidomintiems pažįstamą Makedonijos saulę. Ši saulė ne taip seniai buvo tapusi apsišaukėlės Makodenijos respublikos ir Graikijos ginčo objektu. Nes anie apsišaukėliai, balbatuodami slavų kalba ir istorijos bangų čia atplukdyti, savinas Makedonijos istoriją. Nenuostabu, kad sugalvojo tą saulę ant vėliavos užsidėti, tik deja teko nusiimti. O ginčas dėl tos vastybės pavadinimo vis dar neišspręstas. O sako istorija yra niekis 🙂

Pati Vergina, dar vienas miesteliokas, stengiantis paimti iš muziejun traukiančių turistų viską, o atgalios duodantis tik blankų maistą ir krūvą niekuo neišsiskiriančių suvenyrų.

Sako iki Verginos galima atvažiuoti ir autobusu iš Tesalonikų, to jau nebandžiau, nes čionai atklydau seniai palikęs Tesalonikus ir jau būdamas vienuolių apšviestas 🙂

GRK_2015_6__734

Olimpo papėdėje

Trečias sustojimas Makedoniečio kelyje, vieta kur jis atnašavo dievams, prieš išjodamas sunaikinti Persijos –  senasis Diono miestas. Šventasis Diono miestas vis dar dūlo Olimpo kalno papėdėje. Pasislėpęs tarp medžių ir beužpelkėjančios vietovės. Tiek pasislėpęs, kad tik besidomint galima rasti informaciją apie jį arba atsketi paskui ženklą pakelėje. Čia užsukau po vizito Olimpo kalne, kur savo nuostabai sutikau ir lietuvių šeimyną. Ten jiems užsiminiau ir apie šį miestą, tad nenustebau ir Dione užmatęs tuos pačius lietuvius. Nelabai jie suprato ką matė, tad teko imtis pasakotojo vaidmens. Bandydamas lietuviams paaiškinti šio miesto reikšmę, sakiau, kad tai senovinis Vatikanas, tik be vieno popiežiaus ir  mažesnei tikinčiųjų grupei J Labai jau pusėtina tiesa, bet bent kažkiek atskleidžia Diono reikšmę. Nes Dionas tada buvo šventyklų miestas, vieta kur karaliai lenkdavosi dievams, o šventyklos lobo, nuo aukojamų turtų. Net ir šio miesto pavadinimas kilęs nuo paties Dzeuso vardo.

GRK_2015_6__892

Dabar tai pusiau pelkė ir šventyklų likučiai, tarp kurių kartais laksto žuvys, o kartais žaidžia saulės spinduliai, žolės švelniai globia senųjų statulų kopijas, tolumoje debesų pridengto Olimpo fone. Man ta vieta kvepėjo paslaptimi, su pusiau pasislėpusiomis statulomis, priskendusiais pastatų likučiais ir šventu taku.  Čia tikrai kažkada ėjo žmogus išlaisvinęs helenizmo virusą – Aleksandras.

Yra teorija, kad Aleksandro Makedoniečio pasėtas helenizmas, vėliau sudygo krikščionybe. Bibliją, kadaise Aleksandrijoje išvertė į graikų kalbą, o kadangi Aleksandro dėka graikų kalba didelėje dalyje Viduržemio pasaulio buvo tapusi tarptautine ar net gimta, tad Bibliją laisvai galėjo perskaityti didelė žmonių grupė. Tai neabejotinai prisidėjo prie krikščionybės paplitimo. Turbūt nereikia sakyti, kad krikščionybė pirmiausia išplito Artimuose Rytuose.

GRK_2015_6__888
GRK_2015_6__889
GRK_2015_6__898
GRK_2015_6__890
GRK_2015_6__900

Tesalonikai, kurių neprisijaukinau. Šiaurės Graikijos nuotrupos.

2015/07/22

GRK_2015_6__017

Vieną kartą atėjo laikas ir Šiaurės Graikijai. Kai jau nusprendžiau, kad važiuosiu pas Šventojo Kalno vienuolius, beliko sudėlioti ir kitą maršrutą, apimantį ne vieną tūkstantmetį. Aleksandro Makedoniečio pėdsakai, Bizantijos likučiai, Ali Paša žūtį mačiusios grindys ir dar daugiau vienuolynų.

 Visas tas kelias prasidėjo Tesalonikuose. Ten lijo. Gegužės pabaigoje, ten pylė lietus, įkyriai skverbdamasis pro ant galvos užmaukšlintą kapišoną.  Tokio lietaus Graikijoj dar nebuvau sutikęs. Jis nudažė miestą pilkšva darganos spalva. Jis ir miego trūkumas paslėpė nemažą dalį miesto, atverdamas tik Konstantinopolį primenančią seną bizantišką sieną ir nuostabias bažnyčias. Tad nenuostabu, kad pirmas įspūdis buvo bizantinis miestas, užpildytas senomis bažnyčiomis ir apjuostas vietomis aptrupėjusia, bet vis dar įspūdinga siena. Bizantija ko gero stovėjo mintyse, nes kelios valandos prieš nusileidžiant baigiau skaityti „Lost to the West“ apie tą pačią imperiją. O Tesalonikai buvo svarbi jos dalis, antras miestas. Kaip ir šiuo metu tai antras Graikijos miestas.  Beje, Lars Brownworth „Lost to the West“ smagi knyga, norintiems pažinti Bizantiją bet neperkrauti savęs šimtų mūšių, imperatorių ir įvykių duombaze.

Eidamas tomis lietumi blizgančiomis gatvėmis, nenoromis klydau į 1430 m. kai miestas atiteko osmanams. Atrodė ore tvyro ta pati neviltis. Štai ką kuria pusantros paros kelionė.

GRK_2015_6__014

Eidamas galvojau, kad šis miestas ko gero pasmerktas būti antruoju amžiams. Dirbtinis elementas ir Aleksandro sūnaus žudiko užgaida. Jis vis netapdavo tuo centru. Kad ir koks nuostabus buvo, jis neužgožė Konstantinopolio, na o vėliau ir Atėnų.  Tesalonikai atsirado  karaliaus įsakymu kelias dešimtis kaimų apjungus į miestą, kuriam davė karalienės vardą, kurią savo ruožtu pavadino pergalės prieš tesalų gentį vardu. Tokia visa grandinė. Dar verta paminėti, kad karalienė buvo Aleksandro Makedoniečio sesuo, o Tesalonikai ir dabar yra Makedonijos sostinė, tos graikiškosios Makedonijos.

Nors čia miestą vadinu Tesalonkais, bet lietuviškai jis žinomas kaip Salonikai. Graikai gi vartoja ir Tesaloniki, ir Salonika pavadinimus. Įdomu tik tai, kad graikiškas Tesalonikės vardas, pas mus pavirto daugiskaita, kaip beje ir dar vienas Atėnės vardas. Nes juk Atėnus vadinam Atėnais, o ne Atėnė, kaip turėtų būti.

Ir tik šiek tiek nusnūdus bei pabėgus lietui, pamačiau ir kitą Tesalonikų pusę – žmonių užpildytus skverus, ūžiančias kavinės ir vakarais žmonėmis patvinstančią mūro sukaustyta krantinę. Miestas staigiai atjaunėdavo, prisipildydavo balsų ir kvapų. Gatvėse vienas po kito pasirodydavo nuostabūs grafiti piešiniai, grojantys gatvės muzikantai ar tiesiog šiaip keistuoliai.

GRK_2015_6__142

Tesalonikuose yra ką pamatyti. Begalė bizantinių bažnyčių vilioja nuostabiomis freskomis ir mozaikomis, rami stūkso imperatoriaus Galerijaus kapui taip ir nepanaudota Rotonda. O kur dar tiesiog „kabojimas“ prie miesto tvirtovės sienų, tiesiog žiūrint į apačioje nerimstantį miestą, ar braidžiojant po energingą Ladadiko rajoną, viliojantį tavernų, klubų, kavinių iškabomis. Ir aišku miesto simboliu tapęs Baltasis bokštas, kuris gana įdomiai supažindina su miestu. Lengvai, išradingai, neperkraudamas. Tik reikia nepamiršti audiogidą pasiimti, nes viskas ten graikų kalba. Narstant miestą, būtina užsukti ir į Modiano turgų, gal sūrio, gar vaisių, o gal tiesiog sulapnoti gyros (toks vietinis kebabo atitikmuo) vienoje iš kelių užeigų. Turgus visad gera vieta pamatyti ir pajausti šalį.

Na ir muziejai. Archeologijos muziejus pasakojo Makedonijos istoriją ir kasdienį prieš tūkstantmečius gyvenusių žmonių buitį. Spindintys aukso dirbiniai ir sudužusių puodų šukės leidžia keliauti laiku. Kai lankiausi, ten buvo ne viena mokinukų grupė, kuriems kiek supratau ten vyko istorijos pamokos. Bet daliai plikas barzdotas ir Barcos maikute vilkintis keistuolis pasirodė įdomesnis, tad jie pasinaudojo proga išbandyti ir anglų kalbos žinias. Ką ir sakė, bandančiai priekaištauti mokytojai. Pasakysiu aš jums, Barcos maikutė yra užtikrintas būdas užmegzti pokalbį su vietiniais, tiksliau jie patys užmegs.

GRK_2015_6__096

Dar vienas aplankytas muziejus Bizantijos kultūros. Kapų, freskų, mozaikų, puodynių ir ikonų likučiais pasakojantis pasakiškos ir daugeliui pradingusios imperijos gyvenimą.  Abu muziejai yra vienas šalia kito ir net turi bendrą bilietą, t.y. vietoje 2 bilietų be problemos galima įsigyti bendrą abiems muziejams bilietą.

Tesalonikai uostas, tad nuo krantinės galima stebėti krovininius laivus lėtai sėlinančius link uosto. To paties, kurio kranai vakarais juoduoja, raudono dangaus fone. O miestas ošia, pakrante plaukia žmonės, skveruose grojama, kalbama, valgoma, bučiuojamasi ar ginčijamasi. Atrodė, kad vakare visas miestas išeina į skverus, suplaukia pakrantėn, paskandiną miestą savo balsuose.

GRK_2015_6__240

Vis tik nuostabiausia miesto dalis pasirodė senasis turkų kvartalas. Kadaise Tesalonikai buvo daugiau žydų ir turkų miestas nei graikų. Turkai buvo iškeldinti 1923 m., žydai … naciai ir čia paliko savo kruviną pėdsaką. Tad dabar senasis turkų kvartalas yra ta ramybės ir istorijos oazė, nesunaikinta per didįjį Tesalonikų gaisrą. Siauros, aukštyn žemyn lakstančios gatvės, tyla, sutrikdoma pravažiuojančių automobilių ar prie apžvalgos aikštelės siaučiančių vaikų. Pasitaikančiose kavinėse sėdėjo vietiniai, gurkšnodami kavą.

Tesalonikuose begalė bažnyčių. Bet ko gero dar daugiau liturginių rūbų, reikmenų ir ikonų parduotuvių. Kaip ir vaikščiojančių šventikų bei vienuolių. Dar vienas miesto veidas.

GRK_2015_6__008

Tiesa čia irgi galima rasti taip vadinamą Chinatown‘ą. Nors ir ne tokį spalvingą kaip filmuose. Miesto centre, kur didžioji dalis smagumų, paprasta vaikščioti pėsčiomis. Galima ir viešuoju transportu. Bilietus pardavinėja tiek kioskai, tiek aparatai pačiame autobuse. Viešojo transporto prireiks norint pasiekti vieną iš dviejų miesto autobusų stočių. Didžioji ir naujesnioji – Makedonijos veža visur išskyrus Chalkidikę, nes į tą poilsiautojų kraštą gabena iš Chalkidikės autobusų stoties, pas vienuolius irgi iš čia. Beje, abejose stotyse yra nemokamas WiFi.

Klaidžiojau po šį miestą nemažai, bet taip ir nepagavau jo, nesugebėjau padaryti savu, kaip kad Atėnų ar Konstantinopolio, nepaisant visos beprotiškai nuostabios bizantinės praeities, muziejų. Gal dėl to, kad nuolat lyginau su numylėtais Atėnais, gal dėl pirmos dienos lietaus ar nuolat mintyse kabojusio laukiamo vizito į Šventąjį kalną. Bet kokiu atveju, tą miestą verta pamatyti, nors ir trumpam.

GRK_2015_6__081

Ir dar. Kabant ten kažkur paleis senas sienas, užsuko mintis, kad Lietuva ir Graikija yra panašios. Panašios tuo, kad abi be proto didžiuojasi savo šlovinga praeitimi, abi kelis šimtmečius buvo okupuotus ir galų gale išsivadavę sukūrė naują valstybę, beprasmiškai ieškančią nors kokių nenutrūkusių ryšių su praeitimi. Abi ieško tęstinumo, kuris seniai pradingęs kažkur istorijos puslapiuose.

GRK_2015_6__109

GRK_2015_6__160

GRK_2015_6__102

GRK_2015_6__106

GRK_2015_6__080

GRK_2015_6__130

GRK_2015_6__134

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Pusiaulietuvis

2015/07/12

GRK_2015_6__516

Gruzinų dainos

Nors tą rytą senajame vienuolyne nesigirdėjo nei metalinio varpų balso, nei duslaus mušamų lentų garso. Tiesiog prabudau su saule. Net kiek anksčiau, nes saulei kylant jau stebėjau, kaip ji ryškina vienuolyno spalva, kaip palengva įveikdama debesų užkardas žvilgčioja pasaulin. Tie momentai magiški.

Jau prieš septynias sėdėjau autobusiuke, vežančiame iki sekančio vienuolyno, prieš tai dar pamojęs ranka Jakovui, kurio keliavo į antrą pagal amžių vienuolyną – Vatopedi. Mano pasirinkimas gi kiek kuklesnis, buvęs gruzinų vienuolynas, toje vietoje, kur pasak legendos išlipo Šv. Mergelė Marija – Iviron.

Kelias pasirodė gana paprastas, primenantis pirmos dienos pasivaikščiojimą iki Simonas Petras vienuolyno, platus ir išpiltas smėliu.  Kad ir lėtai vietomis, bet autobusiukas važiavo be jokių problemų. Ši pusiasalio pusė pasirodė lygesnė, mažiau kalnuota. Vaizduotę kerėjo tik nuolat išnyrantys seni bokštai ir kiti pastatai, pakrantėje skalaujamoje jūros. Norės sustoti, apžiūrėti. Gražių vaizdų aišku ir čia netrūko.

Po geros valandos jau išlipau prie Iviron prieplaukos, kur pasitiko be galo aštrus medienos kvapas. Tarp akmeninių pastatų buvo prikrauta begalė nepjautų medžių, girdėjosi staklių ūžimas. Dirbo lentpjūvė. Aplink vieno miškingos vietovės, tad vienuolynas tuo naudojosi.

GRK_2015_6__517

Ko gero nenustebinsiu pasakydamas, kad Iviron pasirodė įspūdingas. Už tįstančio dirbamos žemės lauko kilo pilį primenanti siena užsibaigianti mediniais nukarusiais balkonais ir spalvotomis išsikušusiomis sienomis, spoksančiomis į jūrą.

Tokį ankstyvą rytą piligrimų priimamajame jau būrėsi nemažai svečių. Iškabinti lapeliai informavo, kad vienuolyne, dėl didelio norinčių skaičiaus, priimama tik vienai nakvynei ir kambarį atlaisvinti reikia iki 8 val. ryto, o gauti galima tik po 12 val. Ir ne dėl kokių nors apeigų, paprasčiau reikia pravalyti ir pakeisti patalynę. Beje tokia pati tvarka buvo ir Megisti Lavras.

Šalia svečių priimamojo buvo ir virtuvėlė, kur galima pasidaryti kavos/arbatos, užkąsti, savo atsinešto maisto ar padėtų loukoumi ir obuolių. Kadangi šiame vienuolyne rytinis valgymas buvo numatytas 11 val. tai tokių užkandžiaujančių čia buvo kiek daugiau nei keletas. Besiruošiantys išvykti piligrimai stengėsi užganėdinti skrandį, prie kelionę. Čia laukė dar viena įstabi akimirka.  Prisėdus kavos, prie stalo priešais sėdėję trys vyrai pavalgę persižegnojo ir pradėjo dainuoti, negarsiai, ramiai ir beprotiškai gražiai. Sėdėjau netekęs visų amų ir rodės net galimybės judėti, bijant pabaidyti tą vos ore sklendžiančią giesmę. Tai buvo kažkas nepakartojamo. Taip ir nesupratau kas tai – bažnytinė giesmė ar liaudies daina. Bet koks skirtumas, grožis nuo to nedingsta. Spėju, kad tie vyrai buvo gruzinai, kalba pasirodė panaši į dieną prieš tai girdėtą. Jauniausias iš jų buvo apsirėdęs šventiko rūbais, vyresni gi pasirodė, jam keik patarnavo, pvz. sutvarkė stalą po valgio, išplovė indus.

GRK_2015_6__519

O kieme gulėjo tyla, kartais pajudinama vėjo sukelto medžių šnarėjimo, kartais paukščių balsų. Nedrąsių, tarsi bijančių sutrikdyti vienuolių maldą. Buvo laiko pasivaikščioti, apžiūrėti kaip vėliau paaiškėjo bažnyčios prieangį puošiančias freskas (pradžioje galvojau, kad tai valgomasis, nes priešais esantį tikrą valgomąjį puošė didžiulis bokštas su varpais, akimirką pamiršau, kad ne katalikų žemės čia). Šiek tiek aptrupėjusios, pablukusios, jos vis tiek be galo gražios.

Dar viena priežastis, kodėl bažnyčią palaikiau valgomuoju, jos fasade buvo puošybos elementai labai jau primenantys lėkštes. Sakyčiau osmaniško stiliaus lėkštes.

Buvo laiko prisėsti po sena liepa, barstančia krentančiais liepžiedžiais ir tiesiog atsiversti knygą. Prisėdę bulgarai pasakojo kas vyksta jų šalyje, apie korupciją, aš gi pasakojau, apie Lietuvą, apie mūsų kopimą aukštyn, apie ES struktūrinius fondus ir jų panaudojimą.

Būtent bulgarai ir pasakė man, kad mažoji bažnyčia atidaryta ir ten galima pasižiūrėti kaip jie sakė „Bogoroditsos“ ikoną. Tą, kuri garsina šį vienuolyną. Legendos pasakoja, kad ji atplaukė iš pačios Gruzijos. Beje vienuolyno pavadinimas iš tiesų yra senasis graikiškas Gruzijos vardas – Iberija. Tik kaip žinia graikiška „v“ raidė panaši į lotyniška „b“, dėl to mūsuose sakoma Iberija, nors turėtų būti Iverija. Tad Iviron ir yra ta pati Iberija. Ko gero naujienos nepasakysiu, kad ir biblijos pavadinimas kilo iš graikiško žodžio „knyga“, kas yra „vivlio“ graikiškai, bet dėl tų raidžių panašumo patapo „biblio“ 🙂 Beje, graikiškas žodis „vivlio“ kilo nuo senojo Biblo miesto (katras graikiškai aišku Vivlos). Biblas kadaise buvo vienas iš svarbiausių prekybos papirusu centrų, o ant papiruso ir rašė knygas. Tokia vat ta pavadinimo grandinė.

11 val. vienuoliai visus pakvietė valgyti. Ir čia valgomasis pilnas freskų, skaitomos biblijos garsų ir marmuro stalų. Maistas? Išskyrus šokolado pyragą čia buvo labai jau neypatingas. Keistas pupų, morkų ir pomidorų padažo troškinys, nemalonaus kvapo žuvis, kurios net neprisverčiau paragaut, nebloga feta ir apelsinas. Na dar stiklinė vyno, duona, vanduo.

GRK_2015_6__539

Po to jau gavau kambarį. Tiesa prieš tai dar įsitikinau, kodėl vienuolynuose vietą reikia rezervuotis. Bulgarai, kurių buvo kokie aštuoni, priėję prie archontario tiesė jam faksą, kurį siuntė į vienuolyną. Archontaris gi atsivertęs savo knyga ir ilgai ieškojęs, jų nerado.  Tad sumurmėjo, kad jei negavo patvirtinančio fakso, reiškia deja vietos jiems nerezervuotos. Vėliau mačiau, kaip bulgarai išvyko į kitą vienuolyną ieškoti vietos. Beje, man iš Iviron vienuolyno paskambino patys, kai išsiunčiau faksą, informuoti, kad viskas gerai, galiu atvykti.

Kaip „ne visai tikrojo“ tikėjimo atstovas vėl gavau kambarį tik sau. Šį kartą dvivietį, bet be kaimyno. Ką sužinoję maskolis su gruzinu, sakė „tau gerai“. Būtent čia, matyt užplūdusios ramybės ir gerumo, užliūliuotas, savo noru, neverčiamas padėjau tik maskoliškai balbatuojantiems maskvėnui ir gruzinui susikalbėti su archontariu ir užsirašyti į svečių registracijos knygą. Tiesa gruzinas dar sava kalba kalbėjo.

Dušo vienuolyne nebuvo, tik prausykloje įrengtos žemesnės ir kiek gilesnės kriauklės.

GRK_2015_6__548

Prancūzai

Pasidėjęs daiktus, jaučiau, kad kažko trūksta, kiek pasukęs galvą supratau, kad kojos nesupranta, kaip čia šiandien jų nekankinu beprotišku pasivaikščiojimu. Tad kiek apsidairęs, nusprendžiau, kad visai nieko aplankyti, man nakvynę atsakiusį  Stavronikita vienuolyną. Juolab kad iš prieplaukos jis puikai matėsi ir viliojo savo pilies įvaizdžiu. Prieš tai vienuolis sakė „Mia ora“, kas yra viena valanda. Ir nors ėjau be kupriako, o kelias buvo smagiai platus, dulkėtas ir be jokių netikėtų pakilimų nusileidimų, vis tik pasivaikščiojimas pirmyn atgal užtruko 3 valandas.

Stavronikita pasirodė labai jau nedidelis vienuolynas, bet pilies įspūdis neišnyko. Tada supratau, kad paskambinus prieš keletą savaičių, nakvynės ten prašyti neverta. Čia pat prie įėjimo sutikau tris jau matytas asabas, dar pačią pirmą dieną Agiou Dionisiou vienuolyne sutikti trys prancūzai irgi ką tik čia atėjo. Jie atsiminė, tą „crazy“ per kalnų ožių takais nusileidusį jaunuolį. Šį kartą buvau nenuvargęs, tad belaukiant archontario buvo puiki proga pasikalbėti. Pasirodo vienas iš jų graikas, iš Epyro, tiesa jau seniai gyvenantis Prancūzijoj. Kiti du prancūzai. Bet kas nustebino tai kad vienam iš jų 74 metai ir jis haikino! Neįtikėtina, bet prancūzai iki Stavronikita atėjo. Tiesa ne iš taip toli, tik iš Karyes, bet vis tiek valanda su trupučiu. Sakė jie nakvos čia.

GRK_2015_6__550

Archontaris leido man pažiūrėti bažnyčia, tokią pat nedidelę ir gražią kaip ir pats vienuolynas. Freskos, freskos ir dar kartą freskos, jos taip ir neatsibodo, vis dar kerėjo savo grožiu, nors per tas dienas Šventajame kalne jų mačiau begalę. Beje, vos tik bažnyčioje užmyniau ant nedidelio kilimėlio, vienuolis tuoj pat mimika leido suprasti kad to negalima daryti. Ai nu ir šiame vienuolyne nekalba angliškai, jei kas ruošiatės nukakti.

Keliaujant atgal buvo laiko pasigrožėti pačiu Atono kalnu, kurio viršūnėje užstrigo debesis, pakvėpuoti pravažiuojančių mašinų sukeltomis kelio dulkėmis ir dar kartą pasimėgauti saulės glamonėmis, kurias taip mielai būčiau iškeitęs į dušą 🙂 Beje mašinų kelyje sutikau net kokias visas 10, jei įskaičiuoti ir traktorių, riedėjusį į dar vieną statybvietę. Taip palengva ir grįžau į Iviron.

Pakeliui teko matyti ir vartelius į vieną iš skiti su užrašu, kad piligrimų nepriima. Yra čia ir tokių, kurie nenori net menkiausių trukdžių.

Šeštą valandą prasidėjo jų apeigos, taip vadinamam katholikone, tik pasibaigusios jo sklandžia vorele prasitęsė į mažesniąja bažnyčią su garsiąją ikona. O iš jos, tuo pačiu srautu nukeliavome į valgomąjį. Valgis buvo tas pats kaip ir ryte tik be skaniojo pyrago ir vyno.

Po vakarienės dar buvo smagaus laiko pasivaikščioti, apžiūrėti vienuolyno parduotuvę, kur pardavinėjo visokius jų gaminius, pamaklinėti aplink. Kažkur prie vartų vėl sutikau maskolį su gruzinu. Pastarasis tuoj pat pasiūlė eiti prie netoliese esančio stebuklingo šaltinio. Stebuklingo, bes jis yra prie pat jūros, bet vanduo nesūrus. Čia jo žodžiai. Dar pridėjo, kad reikia man būtinai to vandens įsipilti ir parsivežti, ko nepadariau. Maskolis buvo ne itin kalbus. Gruzinas dar sugebėjo papasakoti tą pačią, prieš dieną iš vienuolio girdėtą, legendą apie Šv. Atanasijų ir dar negirdėtą legendą apie Šv. Mergelės Marijos ikoną.

Pasak legendos, seniai seniai,  kai Gruzijoje buvo karas, tą ikoną vietiniai įmetė į jūrą, saugodami nuo priešų. Ji gi atplaukė iki Šventojo kalno ir šviesos spindulys iš dangaus apšvietę ją, kad vienuoliai išvystų. Bet kiek jie besistengė ikoną priplaukę ištraukti iš vandens, tiek jiems nepavykdavo, nes ikona atsitraukdavo. Tada vienas iš jų susapnavo, kad ikoną gali ištraukti tik gruzinas. Kaip tik vienuolyne ir buvo gruzinas vienuolis, kuris be problemų ikoną ištraukė iš jūros. Vienuoliai pagarbiai ją patalpino pagrindinėje bažnyčioje, bet kitą rytą ten ikonos neberado. Ji kabėjo ant vienuolynų vartų. Tad vėl nunešė ikoną į bažnyčią, bet kitą rytą vėl neberado ikonos bažnyčioje. Po keleto tokių bandymų, jie vėlgi susapnavo, kad ikona turi būti bažnyčioje prie vartų, idant saugotų vienuolyną nuo negandų ir priešų. Ir sakoma, kad kol ji čia, vienuolynas saugus. Todėl ši ikona vadinama Panagia Portaitissa.

GRK_2015_6__565

Tokia buvo gruzino legenda, yra daugiau šios legendos variantų, ir ne visose ikona plaukia iš Gruzijos. Bet negi gruzinas rinksis kitus variantus. Tiesa pasakius keistas tas gruzinas, save jis laikė rusu, ką labai aiškiai pasakė. Maskolijoj jis gyvena jau 25 metus. Tad nenustebau, kai pasakė nekenčiąs Amerikos, kad ten vien blogis ir ištvirkimas. Nenustebau ir kaip pasakė, kad JAV sukėlė maskolių karą su gruzinais ir su ukrainiečiais. Nenustebau ir nesiginčijau. Ne ta čia vieta ir galų gale teisingai sakė Christas yra tikėjimas ir yra logika, jos nelabai sueina. Jiems ilga Amerikos ranka yra tikėjimas. Ką ir besiginčysi.

Tad dar kurį laiką pasikalbėjęs su jais, mandagiai atsisveikinęs, nusiploviau. Ryte vėl laukė ankstyvas kėlimasis.

Bulgaras ir Lietuva

Ryte suspėjau dar kartą apeiti vienuolyną, įkišti nosį ir į apeigas. Pratęsėm, prieš parą keletu žodžiu prasidėjusią, pažintų  su policininku iš Atėnų. Jis čia buvo atvykęs su tėvu, tad labai norėjo, kad juos pafotografuočiau.

Netikėtai pro vienuolyno vartus įėjo Christas su anais dviem Kafsokalivia sutiktais graikais. „Mano drauge“ sakė Christos šypsodamasis, atsakiau tuo pačiu. Dar suspėjome pasidalinti nutikimais, kol neatėjo laikas leisti link autobuso sustojimo. Mano laikas Šventajame kalne ėjo pabaigon.

GRK_2015_6__573

Sulaukęs autobuso išdardėjau į Karyes, kur savo džiaugsmui vėl sutikau prancūzus. Karyes toks Atono centras, čia netgi keletas parduotuvių ir užkandinių yra. Iš čia kitu autobusu turėjau pasiekti Daphni prieplauką. Bet ik tol dar susitikau vakar dienos bulgarus, kurie ruošėsi važiuoti į Zographou vienuolyną, nes tai bulgarų vienuolynas.  Buvo ir dar keletas matytų veidų, kurie šypsojosi ir spaudė ranką.

Autobuse gi Prancūzijos graikas jau kvietė sėsti šalia, labai norėjo sužinoti apie Lietuvą. Tad man beliko pasakoti, kur mes dabar, kur einam ir kas esam. Pats jis pasisakė esąs akių gydytojas, kuris pulkininkų diktatūros laikais po universiteto baigimo pabėgo iš Graikijos. Pabėgo nes nenorėjo tarnauti kariuomenėje, kas buvo privaloma ir buvo maoistinių pažiūrų, kas buvo labai jau neprivaloma ir net pavojinga. „Būti maoistu pulkininkų Graikijoje, tai tas pats kaip džihadistui atvykti į Šventąjį kalną“. Smagu buvo klausyti, jo pasakojimo, kaip palaipsniui keitėsi jo pažiūros. „Važiuodamas savo Jaguaru vis dažniau pastebėdavau, kad tai nesiderina su maoistine ideologija“, sakė, tad beliko keisti ideologiją. Prancūzai išlipo pakeliui, nes norėjo haikinti iki Chiropotamou vienuolyno. Tad beliko atsisveikinti, kaip ir su pačiu Šventuoju kalnu. Ramiai ir su grauduliu akyse.

Ir nors tikėjaus, kad jau viskas, nutikimai baigėsi, klydau. Užsisvajojęs sugebėjau nusipirkti bilietą ne į tuoj pat išvykstantį greitąjį keltą, bet į 2 valandas plaukiantį lėtąjį. Tai ir padovanojo paskutinį įstabų susitikimą.

Patogiai įsitaisęs atvirame viršutiniame kelto denyje, na taip sakant ant stogo, ramiai sau mėgavaus fotoaparatu kilnojimu ir praplaukiančių vaizdų stebėjimu, kai išgirdau paauglišką balsą maskoliškai klausiantį ar aš kartais ne rusas. Be abejonės, mano atsakymas buvo „ne, aš iš Lietuvos“. Ir tada išgirdau „Labas“! Šalia vaiko sėdėjęs šventikas, paaiškino, kad vaikas pusiau lietuvis, kad jo mama iš Vilniaus, iš Šeškinės. Ir nors jie, nes šventikas ir buvo vaiko tėvas, Vilniuj lankosi retai, bet puikiai atsimena koks gražus tai miestas. Jie gi bulgarai. Kalba pasisuko ir apie senąją bulgarų kalbą, kurią mokydamasi šventikas, gaudavo pavyzdžius ir iš lietuvių kalbos, ir apie tikėjimą. Būtent iš jo sužinojau, kad ortodoksai savo apeigas vadina liturgija. Jis kaip ir Christas, tikėjo, kad atvykau į Šventąjį kalną ne šiaip sau.

Būtent jo klausimas „Ką suradai Šventajame kalne, kokie įspūdžiai?“, – privertė pirmą kartą susimąstyti apie visą kelionę čia kaip vientisą epizodą. „Dar nežinau“, atsakiau, „Dar reikia laiko suvirškinti viską ką patyriau“.

GRK_2015_6__588

GRK_2015_6__595

GRK_2015_6__597

GRK_2015_6__555

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Teisingas kelias

2015/07/08

GRK_2015_6__407

Po pokalbio su siru, nusprendžiau, kitą dieną dalį kelio plaukti keltu. Vienuolis dar pasakė, kad nuo vienuolyno iki prieplaukos veža autobusas. Tad vakare ramiai susidėliojau ryt dienos maršrutą – autobusu iki prieplaukos, keltu iki Kafsokalivia skiti ir toliau vėl pėsčiomis.

Ketvirtą valandą ryte suskambo varpas, po to pasklido daužomos lentos garsai. Tai kartojosi dar kelis kartus, tad po poros valandų teko ropštis iš lovos. Dar suspėjau užsukti papusryčiauti su vienuoliais. Tvarka tokia pati kaip ir vakare. Maisto kiekis irgi panašus, tik šį kartą vietoj apkepo buvo kažkokių žolių su pupom. Didelėm ir žaliom. Supratau, kad aš ne vegetaras, tad paknebinėjęs tą marmalą palikau. Už tai sūris, duona, daržovės buvo gerai.

Užsimetęs kupriaką patraukiau ieškoti autobuso sustojimo vietos. Pakeliui sutikti maskoliai traukė į prieplauką siūlė eiti kartu, bet nelabai norėjos girdėti visą kelią tą kalbą, tad prisėdau prie graikų laukti autobuso, kuris pasirodė įprastai nepunktualiai. Bet pasirodė ir nuvežė prieplaukon. Keltas irgi neužtruko. Tad ramiai įsitaisęs atvirame denyje galėjau mėgautis Šventojo kalno vaizdais, jūra, rytmečio saule. Mano prieplauka pasirodė po kokių 40 minučių. Palengva nusileido laivo priekis ir netrukus prieplaukoje likau aš, trys graikai, trys asilai ir jų vairuotojas.

Ir laiptai. Kažkur aukštyn. Uoloje iškirsta prieplauka nesiūlė nieko, tad beliko pasitaisyti kupriaką ir pradėti antrąją dieną kalnų ožio-piligrimo vaidmenyje. Asilai su vairuotoju tuoj pat aplenkė pranešdami ir išmatų kvapą. Bet juk tai asilai, nėra ko norėti.

GRK_2015_6__419

Vienas iš graikų, mano amžiaus vaikinas kiek kalbėjo angliškai, geriau nei aš graikiškai, leisiu sau pastebėti. Tad buvo laiko aptarti Graikijos padėtį, Lietuvos padėtį ir istoriją. Christas nenustebino, pasidalindamas sąmokslo teorija. Kažkas valdantis pasaulį, sako kažkam valdančiam Graikiją, ką daryti, kad šalis neatsistotų ant kojų. Nenustebau ir nesiginčijau. Tik papasakojau kaip Lietuva 25 metus keberiojosi iš visiškos šiknos į ten kur dabar. Dar pagardinau sovietmečio vaizdais.

Nuo sąmokslų nutolome taip pat greitai, kaip ir keltas nuo prieplaukos. Tada prakalbom apie tikėjimą, tiksliau Christos prakalbo. Kad jie tikintys neabejojau. Kitokie graikai ten ko gero ir nevyksta. Bet kas po šios kelionės paliko įspūdį, tai jų nenoras tau „įkalinėti“ tikėjimo. Jiems sunkiai sekėsi suvokti visą sovietinį brudą sukištą mums į galvas, jie stengėsi, mačiau tai. Bet nepuolė man nieko įrodinėti.

Po keliasdešimt minučių lipimo pasirodė skiti pastatai ir bažnyčia, prie kurios buvo vėsaus vandens kranelis. Graikai greitai suieškojo kur svečius priima, o netrukus pasirodė ir vienuolis. Tradiciškai su vandeniu, ouzo ir loukoumi. Tik prieš tai dar palydėjo mus į medinį balkoną, kabantį virš stogų, besileidžiančio šlaito ir jūros. Ko gero neverta kartoti kokie fantastiški vaizdai, tiesa pasakius nelabai ir kreipiau dėmesį į juos. Vis dar kalbėjome apie religiją. Christas, kurį paprastai vadina Takiu, pasakojo, kad graikų ortodoksija yra ta tikroji religija, nes Kristus ją perdavė apaštalams, šie kunigams, pastarieji išlaikė iki šių dienų. Pats seniai galvojau, kad ortodoksiškoji versija yra ankstyvesnė ir ko gero mažiau pasikeitusi per amžius, daugiau išlaikiusi senųjų tikėjimų bruožų. Na gal tai ir nėra taip, kaip galvoja Takis, bet nepuoliau pasakoti apie man išlindusias sąsajas su prieš tai gyvavusiomis religijomis. Atvykau į kalną ne įžeidinėti kitų tikėjimo, atvykau pažiūrėti kas tai, pajausti, patirti.

GRK_2015_6__445

Įstrigo Takio mintis, kurią jis vaizdžiai iliustravo ir glausdamas savo kumščius, vieną prie kito, savaime aišku,  o ne kaip nors kitaip. „Yra religija, ir yra mokslas, jie vienas su kitu ne visad sueina“, – sakė jis, matyt prisiminęs mano pasakojimą apie sovietų kalamą mokslo galią. Na gal citata ir ne visai tiksli. Bet nublukusi citata atleistina, atsiminus, kad po to, kai ją ištarė Takis, dar geras 5 valandas nešiau savo piligrimystę, nutrintom kojom ir sopančiais pečiais.

Bet tu teisingam kely, nes esi čia, – pridėjo. Sakė, tikėjimą reikia rasti savyje, tik tada tai bus teisinga, tik tada tai bus gerai. Bet dėl visa ko užsiminė, kur Tesalonikuose ir prie Larisos krikštija katalikus 🙂 Maža ką galiu atrasti per likusias dienas.

Pokalbio viduryje į balkoną užsukęs vienuolis, pamatė iš po atraitotų baltinių išlindusią gyvatės tatuiruotę, tą save ryjantį Uroborą. Kažką sumurmėjo ir apniuko. „Masonų tai ženklas“, paaiškino Takis. Ir tuoj pat puolė guosti, kad viskas gerai, kad jie negalvoja, kad aš masonas. Bet supratau, masonai blogai. Jiems. Tad savo ruožtu paaiškinau, kad tai senas ženklas iš graikiškos poros tūkstantmečių amžiaus knygos, kad mėgstu istoriją. Bet po to vienuolynuose tvarkingai pasitikrindavau ar rankovė neatraitota. Kam tie bereikalingi dirgikliai, galintys atitraukti vienuolius nuo amžinųjų maldų.

Dar pagalvojau, kad kitą kartą būtinai vienos nakvynės ieškosiu kurioje nors skiti.

GRK_2015_6__456

Man rodos pasėdėjau ten gerą valandą, gal ir kiek daugiau, bet vis tik reikėjo kilti. Takis dar parodė kur yra takas, tad vėl užsimečiau savo pilkai juodą kupriaką ir išdrožiau. Atrodęs aiškus takas, staiga įlindo tarp kažkokių trobesių, viename jų jaunuolis, su kelne rankoje klausėsi šalia stovinčio vienuolio. Paklausus kelio, kažkaip išlindo, kad jaunuolis supranta rusiškai. Jis ten tiesiog dirbo. Būna ir taip. Parodė man kelią ir dar kiek palydėjo, kad nepaklysčiau. Keturios valandos iki Megisti Lavras sakė jis. Padėkojau ir pagalvojau, kad keturios, tai ne tiek ir daug.

Dundesiai

O tada prasidėjo. Laiptus aukštyn, keitė laiptai žemyn, pavėsį keitė saulėkaita, vietoj laiptų atsirasdavo kartais vos matomas takelis, kurį kartais ir takeliu vadinti sunkiai sekėsi. Nekito tik vienas – aukštyn žemyn. Kopiau ir leidaus, vis dažniau sustodamas pavėsyje. Kai po poros valandų tokio marširavimo sustojau išgirdau dundesį. Tarp kvepiančių Šventojo kalno miškų, kažkas daužėsi. Tik po kelių minučių susivokiau, kad tai baladojasi mano širdis, nepratusi vargšė antrą dieną iš eilės mėgautis tokiais pasivaikščiojamais.

Aplinkui gi spalvomis žaidė kalno gamta, tarp žalumos išlįsdavo baltos, geltonos, raudonos gėlės, kartais pažirdavo saulės nurudinti augalai ar koks violetinis atspalvis. Ir jau antra dieną kartu su manim „keliavo“ geltonas drugelis. Keliavo toks sąlyginis žodis, tiesiog drugelių čia begalė, o jiems nepavyko, kad vienišas, prakaituotas praeivis juos vis baidydavo, tad ir suko ratus aplink, bandydami savo grožiu nuvilioti kur šalin. Karts nuo karto pralėkdavo koks driežas ar kas nors sugalvodavo pakrebždėti raizgalynuose aplink taką.

GRK_2015_6__462

Taip priėjau akmenėtą šlaitą, kur taką buvo galim atskirti tik kiek kitokios spalvos. Kita vertus matėsi, kad kažkur priešakyje jis praneria tarp augalų. Tad beliko eiti, stengiantis nepatapti pačiam riedančiu akmeniu. Už tokį pasivaikščiojimą apsidovanojau užkandimu ant išsikišusio akmens, apačioje šlaitui liečiant jūra, na taip už kokių ketverto šimtų metrų. Kažkur jūroje plaukė ko gero Šventojo kalno apžiūros kruizas, o aš sau ramiai graužiau obuolį, „kabėdamas“ ant tojo akmens.

Dar koks kilometras ir pasiekiau aukščiausią kelionės tašką, kalno keterą kažkur pusės kilometro aukštyje, pažymėtą dar vienu kryžiumi. Nuo čia laukė tik nusileidimas ir beveik lygus kelias, vieną kartą pavirtęs netgi pusiau asfaltuotu.

Netrukus tolumoje pasimatė ir vienuolyno mūrai. Seniausio, viršiausio jų hierarchijoje Megisti Lavras vienuolyno mūrai. Virš jų kilo du bokštiniai kranai, dūzgė atskrendantis karinis sraigtasparnis. Pakeliui pasitiko dirbami laukai. Mano sekančios nakvynės vieta.

Archontarį pavyko surasti greitai, čia jau paprašė ne tik diamonitirion, bet teko registruotis į specialią knygą. Beje visą registraciją už mane užpildė gruzinas, tą patį daręs su juo atvykusiai gruzinų grupei. Reikėjo ne tik tėvo vardo, bet ir profesijos. Vėlgi gavau tradicines vaišes ir nuorodą kur mano kambarys, šį kartą jau ne vienutė, o devynialovis miegamasis. Ir dušas, tas nuostabus civilizacijos išradimas. Tik užėjus kambarin pamačiau, kad kaimynas bus ir slovakas Jakovas, kol kas paniręs į siestos miegą. Ką greitai beje ir pats padariau.

GRK_2015_6__477

Jellybelly ir kitos dovanos

Pabudau kaip tik ant apeigų, kur su Jakovu tvarkingai nutūpėm į „ne visai tikrojo“ tikėjimo atstovų vietas. Jakovas tvarkingai apėjo ikonas, žegnodamasis ir bučiuodamas. Aš gi tik pasinaudojau proga jas apžiūrėti. Gana įdomu pasirodė, kad dalis ant sienų pieštų freskų, turėjo prie pat pakabintas sumažintus paveikslus-kopijas, kurias ir bučiavo piligrimai beigi vienuoliai. Ko gero, kad nesunaikintų senovinių freskų.

Vėlgi buvo daug lankstymosi, ikonų bučiavimo, rūbų keitimo, giedojimo ir kartojimo  „Kyrie eleison“. Ir ramybės viso to klausantis. Kartais atsistojus, kartais prisėdus, priklausomai nuo to kas vyko aplink. Nors vėlgi pastebėjau, kad net kai rodos visi atsistoja, lieka sėdinčių. Ir nieko. Lygiai taip kaip ir buvo tik stovinčių.

Šiame vienuolyne vakarinis valgymas neprasidėjo iš karto po apeigų, tad buvo laiko paklegėti su Jakovu. Tačiau gana greitai prie mūsų prisijungė vienuolis, beros keletu metų jaunesnis nei aš. Smalsavo. Iš kur mes, ką čia veikiam ir panašiai. Smalsavo graikiškai, nors mokėjo ir angliškai.  Dar spėjo pasakyti, kad po valgymo bus dar vienos mišios, mažojoje bažnyčioje ir aišku pakvietė ateiti.

GRK_2015_6__496

Valgomasis šiame vienuolyne įspūdingas. Be abejonės išpieštas freskomis, su marmuro stalais, vienuolių ir piligrimų nutrintais per tą tūkstantmetį nuo įkūrimo. Norėjosi tik sėdėti užvertus galvą ir vėpsoti į tą grožį. Bandyti suvokti, užfiksuoti savyje. Bet vietoj to skambant vienuolio balsui, lapnojau ryžius su tunu, salotas, fetą, užgerdamas vynu ir vandeniu.

Pavalgę, nuskuodėme į mažąją bažnyčią. Dar vienas įspūdingas kūrinys. Freskos, ikonos , o viena iš jų dar ir ypatinga. Panagia Koukouzelissa ikona –  stebuklinga. Bet tą sužinojome vėliau. O kol kas mūsų laukė vienuolis kiekvienam iš kišenės ištraukęs po pakelį Jellybelly. Vėlgi nutūpėme savo „ne visai tikratikių“ vietose ir apeigos prasidėjo. Gera valanda per tūkstantmečius atėjusių apeigų, šiek tiek smilkalų ir begalė „Kyrie eleison“.

O po to vėl pasirodė vienuolis. Atnešė po švento aliejaus buteliuką  ir pora paveiksliukų – Šv. Atanasijaus ir Panagia Koukouzelissa ikonos. Prakalbėjome pora valandų. Apie Lietuvą, Slovakiją, tikėjimą. Graikiškai, kartais trumpam įšokdami į anglų. Sunkiai sekėsi, kartais pamesdavau pokalbio giją, kartais ją nuspėdavau, kartais slebizavojau. Dar daug reikia mokytis. Vienuolis gi pasakojo legendą apie Šv. Atanasijų ir apie saldžiabalsį Joną Koukouzelį, sukūrusį muziką ortodoksų bažnytiniams himnams. Legendos legendomis, bet man didesnį įspūdį paliko tai kaip vienuolis tai pasakojo. Matėsi, kad jis be galo džiaugiasi galėdamas dalintis tomis žiniomis, kad jis tiesiog laimingas. Laimingas būdamas vienuoliu.

Ir tik tamsai baigiant visiškai užslopinus paskutinius šviesos lašelius patraukėme į savo nakvynės kambarį. Ten mane bepasakojantį apie imperatorių Nikiforą II Foką, nutraukė vienuolio prašymas patylėti. Nes vienuolis susirinkusiems graikakalbiams piligrimams kažką pasakojo. Ko gero apie religiją, gal šventuosius, gal tiesiog gyvenimo tiesas. Kažkodėl pasirodė, kad tai pats igumenas. Bet jo kalba buvo tokia, greita, kad net Jakovas sakė sunku suprasti ką kalbą. Tad beliko tyliai sliūkinti miegoti, nes rytmetis autobusas turėjo išvažiuoti anksti, kone po saulėtekio. O po paskutinio pasivaikščiojimo po kalnus, nusprendžiau jog iki sekančio vienuolyno važiuosiu. Juolab žinojau, kad kelias čia lygus, o ir visi rašę apie takus kalne, tą rekomendavo.

GRK_2015_6__483

GRK_2015_6__497

GRK_2015_6__469

GRK_2015_6__452

GRK_2015_6__433

GRK_2015_6__416

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Piligrimas

2015/07/07

GRK_2015_6__342

Tipota

7.15 kaip koks nemigos kankinamas keistuolis prisistačiau atsiimti savo diamonitirion. Mano nuostabai ofisas jau dirbo ir po kokių 7 minučių išėjau rankose laikydamas A4 lapą išmargintą graikiškais rašmenimis. Ten juodavo ir mano vardas bei dar vienas užrašas „katholikos“.

Sėkmės paakintas dar suspėjau nugriebti frappe ir tiropitą (kas yra toks graikiškas pyragas su sūriu, sotus ir tinkamas prieš numatytą kelionę).

Sulaukęs savojo laivo, dar užmačiau šalia prisišvartavusį kruizams apie Šventąjį kalną skirtą laivą, į kurį būreliais traukė vienuolės, nešdamos ir maistą. Neslėpsiu, nuslinko menka pasididžiavimo mintelė, kad va aš ten pavaikščiosiu, o jūs tik per atstumą stebėsite vienuolynus.

Dar 40 minučių ir jau išlipau Daphni uoste, kurį uostu galima pavadinti tik su labai didele išlyga. Ir čia prasidėjo didysis mano pirmos dienos žygis. Akimis apžvelgęs autobuso laukiančius piligrimus ir keletą, vienuolių produktų ir ne tik, parduotuvių, išdidžiai (na man taip atrodė) pasukau vieninteliu keliu, praleisdamas sunkvežimį. Palengva kalnan kylantis platus smėlio kelias buvo patogus, beigi leido ramiai žingsniuoti gėrintis šalia plytinčia jūra. Pilnas jėgų fotiku pleškinau pakeliui užmatytus suoliukus, driežus, kelio vingius. Po kokio pusvalandžio, bandant prisėlinti prie driežo, už nugaros sustojo baltas autobusiukas, kuris tik prieš keliolika minučių dar lėkė į Daphni. „Do you need a lift?“, paklausė vienuolis. Jaunas. Bet kas man įstrigo tai šypsena.  Natūrali. Gyvenimo džiaugsmo pilna. „Ačiū, bet noriu prasieiti, pafotografuoti“.  Vienuolis ir toliau šypsojosi ta, pavydą keliančia, laimės pilna šypsena. Niekas šiuo keliu neina, sakė jis, nes čia nieko nėra. „Tipota“. dar pridūrė, kad iki vienuolyno dvi valandos kelio ir dar kartą šyptelėjęs nuvažiavo.

GRK_2015_6__322

O aš pėdinau toliau, po kaitria saule. Pilnas jėgų ir noro rasti šios vietos paslaptis. Nereikėjo nei poros valandų kai iš už posūkio išniro uolą pabalnojęs Simonaspetras vienuolynas. Įstabus žmogaus ir gamtos derinys. Ir tik atsigėrėjęs užsukau vidun. Aiškios nuorodos nuvedė pas archontaris, žmogų pasitinkantį piligrimus. Greitai pasirodė vienuolis. Išsiaiškinęs, kad aš nesiruošiu nakvoti, jis greitai atnešė padėklą su šalto vandens stikline, ouzo stikliuku ir keletu loukoumi.  Šaltas vanduo buvo tobulas, loukoumi kažkodėl priminė rožių skonį, na o ouzo kvapas, tas pats lietuviško samagono, tik pagardinto žiupsneliu anyžiaus, kvapas. Skonis beje irgi. Tas stikliukas buvo dar viena tos dienos klaida. Jis stovėjo skrandyje dar gerą pusdienį. Bet negi atsisakysi pirmų savo vaišių vienuolių respublikoje.

GRK_2015_6__347

Kalnų ožio dalia

Dar kiek pakalbėjęs su vienuoliu ir netrukus užsukusiais kitais piligrimais, užsimečiau savo naštą ir patraukiau toliau. Iki nakvynės vietos dar reikėjo kulniuoti kokias 4,5 val., aplankyti du vienuolynus ir kaip paaiškėjo tuoj pat, įsijausti į kalnų ožio vaidmenį.

Patogus smėlio takas baigėsi, jį pakeitė nuolat aukštyn kylantis, o vėliau taip pat svaigiai žemyn smingantis, ko gero dar bizantiečių laikus menantis, nelygiais akmenimis, kažkada prieš neaišku kiek šimtmečių grįstas, takelis.  Gan greitai ir kuprinė pradėjo sunkėti sulyg kiekvienu žingsniui, ir prakaito kiekis didėti. Bet aplink sukiojosi gelsvi drugeliai, šakas tiesė begalė medžių, o uoslės receptorius guodė persimaišęs saulės, jūros ir begalės augalų aromatas.

Kartais ožkatakį perkirsdavo koks nors kalnų šaltinis, kartais jis krisdavo nuo kalno, vaizduodamas mažą krioklį. Rodės pasaulyje be manęs, drugelių, driežų, keleto gyvačių ir dar kažko krebždančio krūmuose, nieko nėra. Tik aš, su kupriaku ir tie gyviai aplink.

GRK_2015_6__361

Takas gi vingiais kilo ir leidosi kalvų šlaitais. Kol iš posūkio neišniro antras vienuolynas –  Osiou Grigoriou. Ir vėl beprotiškai fantastiškas vaizdas. Nors vienuolynas atrodė arti, iki teko eiti dar gerą pusvalandį, leistis ir kilti.

Prieplaukoje, kurios vardas čia – arsanas, kelto laukė keliolika piligrimų. Kas prigulę tiesiog ant grindinio, kas mataškuodami kojomis nuo prieplaukos, kas… na pozų ten buvo visokių. Kaip ir daiktams skirtų talpų, kas su kuprinėm, kas su tašėm, kas tiesiog su parduotuviniais krepšiais.

Svečių kambaryje buvo galima pasidaryti kavos. Kuo ir pasinaudojau. Su puodeliu prisėdęs dideliame balkone tiesiog  mėgavaus akimirka. Kol šalia sėdėjęs vaikinas nepaklausė iš kur aš. Jis buvo albanas, čia gyvenantis jau 4 mėnesius. Patikino, kad Albanija nėra musulmoniška šalis, kad ten nemažai ir krikščionių. Ir dar ten yra kažkuom ypatinga sena bažnyčia. Dar kiek pakalbėję apie mūsų šalis, išsiskyrėme. Jis taip ir liko sėdėti balkone žiūrėdamas į jūrą, aš su kuprine vėl patraukiau ožių takais. Tik prieš tai dar seno, po medžiu sėdinčio vienuolio kvietimu prisėdau pasikalbėti. Klausinėjo apie mano šalį, labai nustebo išgirdęs, kad kažkada kryžiaus žygiai vyko ir prieš lietuvius, kad turėjome sąlytį su ortodoksine krikščionybės versija. Neužsilaikiau, kad ir kaip norėjos dar paklegėti. Vis dar laukė netrumpas kelio galas.  Ropščiaus aukštyn/ žemyn, vis dažniau stodamas prie įrengtų suolelių ir šaltinių.

GRK_2015_6__371

Užmatęs plaukiantį laivą mojuodavau, naiviai tikėdamas, kad mano raudona skarelė išskiria mane iš tos augmenijos šlaite. Jaučiau, kaip tempas vis lėtėja, bet taip pat mačiau aplink  bujojantį grožį. Tad tik prieš tris pasiekiau dar vieną, jau priešpaskutinį tos dienos vienuolyną – Agiou Dionisiou. Jis ir vėl išniro iš už posūkio. Ir vėl užplūdo ta džiaugsmo akimirka, kai supranti, kad ožkų takai veda gerai, kad nors kartais ir atrodo kitaip, bet artėji prie savo tikslo, tokio paprasto ir aiškaus – pasiekti vienuolyną.

Šis vienuolynas, kaip ir Simonopetras, buvo ne prie jūros. O tai reiškė, kad pirma teko nusileisti į prieplauką, o vėliau kilti į vienuolyną. Nelengva, kai jau esi nusiteikęs prisėsti ir atsipūsti. Prieplaukoje stovėjo trys prancūzai, kurie išgirdę ir kur aš atėjau ir kur einu, žvelgė į mane kaip į beprotį. Jie atplaukė laivu ir galvojo eiti į mano jau aplankytą Grigoriou vienuolyną. Ir tik dabar supratau, kad net nepaklausiai jų vardų, nei dabar, ne vėliau dar ne kartą juos sutikęs.

Susiradęs svečių kambarį nuvargęs dribtelėjau ant suolo ir akimirksniu ištuštinau stiklinę vandens, šį kartą neliesdamas ouzo. Priešais sėdėjęs vienuolis, paklausęs iš kur aš bei sužinojęs kad atpėdinau pėsčiomis iš pat Dapni, sakė „you‘re very strong man“, bet akyse žibėjo „madman“. Vandenį atnešusio senuko paprašiau leisti apžiūrėti bažnyčią, tačiau tam reikėjo igumeno leidimo. Grįžęs seniokas pasitikslino ar aš ortodoksas. Ištarus „katholikos“ iš jo akių supratau – bažnyčios nematysiu, ką patvirtino ir bejėgiškai skėsteltos rankos. Kaip paguodą jis atnešė dar vieną loukoumi, šį kartą skoniu primenančiu Snickers. „Kelionei“, – sakė seniokas.

GRK_2015_6__385

Tuo pat metu užsuko pora jaunuolių, neužilgo įsikalbėjome. Kostas, graikas, ruošėsi tapti šventiku. Jakovas, slovakas, studijavo graikų kalbą Atėnuose. Kostui be abejo buvo įdomu kas aš ir iš kur, ir kodėl. Vėliau gi kalba pasisuko apie graikų kalbą ir piligrimus. Kostas, pasakė, kad mėgsta pavartyti piligrimų knygą, kol kas tolimiausia šalis iš kurio buvo atvykęs piligrimas – Naujoji Zelandija. Dar pasakė anksčiau pažinojęs merginą iš Latvijos, bet dabar ruošias būti šventiku. Man užsiminus, kad einu į Agiou Pavlou, bet nesu ten rezervavęs vietos, Kostas nuramino, kad vienuolynas didelis, be to jis tuo pat paskambins to vienuolyno igumenui ir nebus jokių bėdų. Ir tikrai, išsitraukė mobilų telefoną ir paskambino. Pakalbėjo ir sakė, viskas gerai tave priims. Dar pridėjo, kad igumeno labai gražus balsas ir jis gražiai gieda.

Jakovas gi, pasirodė esąs gydytojas. Tiesa tik pagal išsilavinimą, nes baigęs studijas, gavo stipendiją graikų kalbos studijoms Atėnuose, kur nuo spalio ir studijuoja. Paklausus, kodėl, jis atsakė „I‘m crazy“. Kvatojom. Toliau temos sukosi apie Lietuvos istoriją, kurią Jakovas neblogai žinojo, Rusijos ir Turkijos ambicijas ir norą turėti kitą istorijos versiją, apie armėnų genocidą ir dar nemažai ką, kol supratau, kad laikas judėti toliau, kad ir kaip nesinorėjo. Kostas dar siūlė likti čia. Bet supratęs, kad ir aš  ne visai „sane“ palydėjo, pakeliui dar parodydamas prie valgomojo ištapytas nuostabias freskas.

GRK_2015_6__382

Kaip aš relikvijas bučiavau

Paskutinė atkarpa buvo pati sunkiausia. Vos slinkau, nenurimstančiu taku. Po geros pusantros valandos išvydau vienuolyną, tiksliau jo būsimos prieplaukos statybvietę, kur plataus tako paviliotas nuklydau nuo kelio. Pats vienuolynas tarsi šaipydamasis, kabėjo viršuje, viliodamas galimybe nusimesti keliolika kartų pasunkėjusią kuprinę ir ištiesti kojas. Prisėdęs ant apačioje rasto suoliuko, nuo jo pakilau tik po kokių penkiolikos minučių ir drebančiom kojom slinkau viršun vingiuojančiu taku. Pavyko. Suradęs svečių kambarį su malonumu susmukau laukti archontario. Čia buvo keletas graikų ir nuostabus vaizdas pro balkoną. Be abejonės netrukus užsimezgė kalba, kaip visad prasidėjusi nuo klausimo – iš kur tu? Tą kart bandžiau slebizavoti graikiškai. Atsakymas Lituania sukėlė susidomėjimą ir tuoj pat sekė dvi pavardės Sabonis ir Marčiulionis, tad kurį laiką anglų graikų kalbų mišiniu  buvo vyniojama krepšinio tema: Fasoulas, Nikas Galis, Janakis, Sabas, Marčela ir kiti. Vėliau perėjom prie mano beprotystės eiti nuo Daphni iki čia temos. Nežinau ar jie mane palaikė pakvaišusiu piligrimu, ar šiaip pakvaišusiu, nespėjom išsiaiškinti, nes visa tai nutraukė varpo ir lentos daužymo garsai. Pasirodo su varpu vienuoliai daužo ir tokią kabančią lentą, vadinamą talanton.

GRK_2015_6__399

„Laikas valgyti“, pasakė graikai. „Einam“. Nusileidus į kiemą, pasirodė, kad vis tik laikas apeigoms. Į mano būgštavimus, kad gal katalikams nelabai galima, graikai nustebę atsakė „Kodėl? Gi tu krikščionis. Tik bandaną nusiimk“. Tad įsitaisiau kartu su jais pagrindinėje bažnyčios, vadinamos katholikon, salėje. Prakaitu persunkti marškiniai lipo prie medinės kėdės. Graikai gi rikiavosi eilėse prie begalės ikonų, aukojo pinigus, žegnojosi ir bučiavo ikonas. Tą, išskyrus aukojimą, darė ir vienuoliai. Beje, jų bažnyčiose nėra taip sustatytų suolų, kaip katalikų. Ten tebuvo palei sieną išdėliota viena eilė specialių kėdžių. Jei žmonių daugiau jie tiesiog stovi. O ir šiaip graikai per pamaldas, kurias kaip vėliau sakė bulgarų šventikas, vadina liturgija, daugiau stovi, nei sėdi. Bet neklūpo, kaip kad mūsiškiai. Nors bažnyčia ir aukšta, bet erdvę mažina žemai nuleisti sietynai ir žvakidės. Tad užėjęs ten, nesijauti esantis tik maža dulkė, priešingai apima jausmas, kad esi neatskiriama bažnyčios dalys. Gal dėl to manęs ir nežavi katalikų bažnyčios, siekiančios papbrėžti tą dulkės efektą.

Apeigų metu skaitoma Biblija, giedama, nešiojami ir smilkomi smilkalai. Užtrunka kiek daugiau ne valandą, bet nevargina. Ir pati bažnyčia neatsiduoda mirtimi, kaip katalikų. Netgi priešingai, kvepia paslaptimi, misterija. Beje, liturgijos metu, vienuoliai tam tikrus veiksmus atlieka abejose bažnyčios salėse. Tuo įsitikinau vėliau. Taip pat apeigas vykdantys vienuoliai karts nuo karto keičia viršutinį apdarą ar užsideda, tam tyč čia sukabinas juostas. Kodėl vis tai daroma, neišsiaiškinau. Na bet, tai tik dar viena iš šimtų priežasčių sugrįžti.

GRK_2015_6__405

Stebint tas apeigas iš galvos nėjo mintis, kad jos tiesiog padailintos senųjų žynių vykdytų apeigų tęsinys, tik pritaikytas vienam Dievui. Negaliu to teigti, nes tikrai nežinau, kaip vykdavo senovės graikų apeigos, bet stebint tuos lankstymusis, ikonų bučiavimus ir giedojimus, toks įspūdis kažkodėl neapleido.

Pasibaigus liturgijai, igumenas visus pakvietė į valgomąją salę, kurios durys buvo priešais katolikono duris. Čia jau viskas buvo paruošta valgymui. Ant stalų sudėtas vynas, vanduo, kažkokio daržovių apkepo gabaliukai, duona, daržovės, feta ir po obuolį. Valgomasis įspūdingas, išpuoštas senovinėmis freskomis. Bet laiko dairytis nelabai buvo, nes valgymas vyksta tol, kol vienas iš vienuolių balsu skaito bibliją. Vienuoliai prašo, kad tai vyktų tyloje. Tad tą vakarą mano dėmesys buvo nukreiptas į valgymą. Nors apie vegetarizmą esu ne kokios nuomonės, bet išalkusiam tiko tas kas buvo. Netgi pasakyčiau buvo skanu. Ne tai kad norėčiau pakartoti, bet visai nieko.

Po vakarienės laukė dar vienas siurprizas, vienuolis visus nukreipė atgal į bažnyčią, kur buvo demonstruojamos vienuolyno saugomos relikvijos. Ant stalo buvo keturios gausiai išpuoštos dėžutės. Spėju tauriųjų metalų ant jų buvo ne vienas gramas. Už jų atsistojęs raudonu apdaru pasirėdęs vienuolis monotonišku balsu “pristatė“ kas gi tai. Beje, pristatė graikiškai ir maskoliškai. Taigi, pirmoje buvo pora kryžių, vienas kurių iš medžio kažkaip susijusio su Jėzumi. Antroje didžiausias vienuolyno turtas – po nedidelę dalelę iš visų Trijų  karalių dovanų. Dar būsimas šventikas Kostas man apie šią relikviją pasakojo. Sakė kad mokslininkai jas tyrė ir laikotarpis pasirodė būtent Kristaus laikų. Trečioje dėžutėje keletas kažkokio šventojo kaulų. Ketvirtoje irgi vieno iš šventųjų kiaušo dalis. Aišku visos relikvijos dėžutėse prabangiai įtaisytos ir nuo pasaulio atskirtos stiklu.

Piligrimai tuoj pat išsirikiavo į eilutę ir daugelis, gniauždami rankose kryželius ar maldos virveles (gal rožančiai mūsiškai) slinko žegnotis ir bučiuoti kiekvieną iš relikvijų. Kryželius, virveles ir dar visokius kitokius daiktus paduodavo vienuoliui, kuris kažką murmėdamas liesdavo juos prie tų pačių relikvijų ir atiduodavo savininkui. Beje, vienas maskolis sugebėjo atsitemti didžiulę ikoną. Girdėjau, kaip vienuolis jį įtikinėjo, kad esmė tikėjimas, o ne pati ikona, bet ans užsispyręs norėjo ikonos pašventinimo.

Tą akimirką jau buvau matęs užrašą apie ne ortodoksų vietą bažnyčioje, tad abejojau ką daryti – kvailai stovėti šone ar bandyti atlikti tą ką daro visi piligrimai. Smalsumas greit pergalėjo ir stojau eilėn, lenkiausi ir bučiavau relikvijas.

Ir tik atlikęs visus paminėtus piligriminius veiksmus, grįžau į svečių kambarį, laukti kol man nurodys, kur galiu pernakvoti. Po kiek laiko pasirodęs archontaris pasiteiravo kas aš, kokio tikėjimo ir kaip katalikui skyrė vienutę, pro kurios langą matėsi vidinis kiemas ir bažnyčia. Pagaliau galėjau palįsti ir po dušu, nuplauti visas dienos dulkes. Dušas, pasakysiu aš jums, turi būti paskelbtas prigimtine žmogaus teise 🙂

Dar liko laiko ir pasižmonėti, tad pasivaikščiojau po mažą vienuolyno kiemą bei išėjau pro vartus pasižiūrėti beišleidžiančios saulės. Kaip ir kiti piligrimai bei keletas vienuolių. Čia prisėdo Amerikos siras. Iš jo sužinojau, kad kelias iki Agias Annas skiti yra žiaurus bei apie ortodoksų patriarchatus. Jis tradiciškai gavo pasakojimo apie Lietuvą porciją. Sakė, jis siras, bet graikų ortodoksas. Tas man ypač buvo įdomu, nes Sirijoje kiek tekę domėtis yra ir Asirų krikščionių bažnyčia, ir dar keletas krikščionių bažnyčių variacijų. Siras čia keliavo su sūnumi.  Labiausiai įstrigo jo žodžiai apie tėvynę. Sirija sena mano svajonė, tad be abejonės, pasakiau, jam, kaip man gaila tos šalies. Jis atsakė paprastai „Keep it in your prayers“. Simple.

Su saule baigėsi ir pirmoji diena Šventajame kalne.

GRK_2015_6__402

GRK_2015_6__356

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Pradžia

2015/07/06

GRK_2015_6__338

Ar daug žmonių jūsų šalyje žino apie Atono kalną? – klausė Jakovas. Nedaug, – atsakiau. Be abejo,  tai buvo spėjimas. Manyčiau gana tikslus. Bet bent jau mano draugai dabar žino, – pridėjau. Taip pat ir pas mus, Slovakijoje, – atitarė Jakovas.

Šv. Mergelės sodas

„Šv. Mergelė Marija ir Šv. Jonas plaukė susitikti su Lazaru, kai audra nubloškė juos prie Atono kalno, ten kur dabar stovi Iviron vienuolynas. Šv. Marijai ši vieta be galo patiko, tad ji kreipėsi į Kristų prašydama dovanoti kalną jai. Balsas iš debesų atsakė – tebūnie ši vieta tavo sodas, rojus ir uostas, visiems ieškantiems išsigelbėjimo. Taip Atono kalnas gavo dar vieną pavadinimą –  Šv. Mergelės sodas. Nuo tos akimirkos jokios kitos moters koja nebegali lietis tos žemės“.

Kas tas Atono kalnas? Kuo jis toks ypatingas? Vaizdžiai tariant tai laike užstrigusi sudužusios imperijos šukė, tai beprotiškai šventa vieta ortodoksams. Vieta, kur vis dar galioja Bizantijos imperatorių aukso bulės, kur diena prasideda su saulės patekėjimu ir baigiasi jai nusileidus. Gal tai ir kiek panašu į legendą, bet ir tiesos prieš tai užrašytuose žodžiuose nemažai.  Atono kalnas, dar vadinamas vienuolių respublika ir Šv. Mergelės sodu yra pusiasalis su 20 vienuolynų, turinčių tam tikrą autonomiją Graikijos respublikoje. Tai vieta kur ir šiandien moteris negali patekti, nes tas kalnas skirtas tik vienai moteriai – Šv. Mergelei.  Graikijoje ir daugelyje ortodoksiją išpažįstančių valstybių jis vadinamas tiesiog Šventuoju kalnu. Tiesiog. Nes ko gero tai švenčiausia vieta, visiems išpažįstantiems ortodoksiškąją krikščionybės versiją.

Vienuoliai ten eina, siekdami būti arčiau Dievo. Sako jie nuolat meldžiasi, jei ne balsu tai po nosim ar mintyse. Nežinau, ko gero sunku melstis, kalbant su kitu žmogumi. Bet ten kitas pasaulis, gal ir dėsniai kiti.

Legendos? Jų yra. Visa begalė. Vienos apie atsiradimą, kitos apie šventuosius, trečios gi apie nuodėmes. Iš istorijos žinoma, tik kad imperatoriaus Nikiforo II Foko draugas vienuolis Atanasijus atvyko į šį kalną ir įsteigė Megisti Lavras vienuolyną ir tai buvo 963 m. Po to prasidėjo Atono mitas. Beje minėtas imperatorius buvo itin geras karvedys, smagiai karšęs kailį arabams ir kitiems imperijos priešams, bet deja nunuodytas savo sūnėno. Dėl moters.

Vis dar tūnantis istorikas manyje, pridėtų, kad vienuolių Šventajame kalne buvo ir iki tol, kad Atanasijus ko gero juos tik organizavo bei užtikrino pavaldumą pačiam imperatoriui ir niekam daugiau. Bet, kaip išgirdau šio kelionės metu mokslas ir tikėjimas ne visad draugauja.

GRK_2015_6__397

Pasiruošimas

Mano kelionė į Šventą kalną prasidėjo… hmmm, net nežinau kada viskas prasidėjo, nepamenu kada klaidžiodamas po istorijos užkaborius pirmą kartą pamačiau Atono kalno pavadinimą. Gal prieš pora metų, gal seniau. Bet noras ten užsukti ko gero gimė iškart.  Kaip ir visad ta idea fix tūnojo kažkur pakampiuose, kol praėjusių metų pabaigoje nenusprendžiau – kita kelionė ten, kitąmet ten.

Iš karto po naujų metų parašiau Piligrimų biurui. Atsakymo taip ir nesulaukiau. Tad kiek pasikuitęs interneto kemsynuos brūkštelėjau „Atono draugams“. Po dienos, jau turėjau rezervaciją. Po pusmečio Šventas kalnas laukė manęs. Kodėl taip anksti pradėjau? Per dieną į vienuolių respubliką įleidžiama tik 10 ne ortodoksų ir 100 ortodoksų. Jakovas sakė ilgai ten beldęsis, nes negalėjo kaip aš planuoti prieš pusmetį.  Pasakojo, kad sunkiai sekėsi prisiskambinti, el. paštu kaip ir man neatsakė, tad jis tiesiog nuvyko į Tesalonikus, į patį biurą ir tik tada paaiškėjo, kurioms dienom dar likę vietų.

Be abejo kyla klausimas, kodėl tiek mažai žmonių įsileidžiama? Šventasis kalnas ne turizmui skirtas, tai ne koks Vatikanas, tai vieta, kur vienuoliai stengiasi priartėti prie Dievo. Todėl ir atvykstantys vadinami piligrimais. Toks buvau ir aš.

Tik užsirezervuoti vietą nepakanka. Likus dviem savaitėm iki kelionės reikia pasiskambinti Piligrimų biurui ir patvirtinti, kad atvyksi. Na ir dar susiplanuoti kuriuose vienuolynuose norėsi nakvoti bei paskambinti (ar išsiųsti faksus) jiems ir gauti sutikimą. Mano pirminį maršrutą pakoregavo tai, kad Stavronikita vienuolynas negalėjo priimti manęs. Beje, ne visuose vienuolynuose yra kalbančių angliškai. Savo nakvynei pasirinkau Agiou Pavlou, Megisti Lavras ir Iviron vienuolynus. Deja, Agiou Pavlou nepavyko ne prisiskambinti, nei išsiųsti fakso, bet ten buvę nuramino, kad vienuolynas didelis ir problemų dėl nakvynės neturėtų būti. Tame vieninteliame vienuolyne, beje ir neprašė mano diamonitirion.

Diamonitirion, tai savotiška viza, leidimas, kurį gauni prieš pat išvykimą į Šventą kalną. Jis tau suteikia teisę praleisti 3 naktis Šventajame kalne. Rašo, kad laikotarpį galima prasitęsti jau būnant vietoje, nuvykus į Karyes miestelį. Nebandžiau.

Į Šventąjį kalną galima patekti tik keltu, nors tai pusiasalis, bet priėjimas iš pasaulietinės Graikijos užtvertas. Tad tenka rinktis arba Ouronopolį arba Ierisos. Iš šių dviejų miestelių keltai kelis kartus per dieną surinkę piligrimus kelia juos pas vienuolius. Savaime aišku, įlipant patikrina ar turi diamonitirion ir pasą.

Diamonitirion galima atsiimti tik atvykus į vieną iš dviejų, pastraipa aukščiau minėtų, miestelių. Jį išduoda tą dieną, kai keliesi į Šventąjį kalną, pvz. aš ten turėjau keltis birželio 1 d., tad gegužės 31 d. man diamonitirion nedavė, sakė ateik ryte ir pasiimsi.  Net jei planuoji vykti pačiu pirmu keltu, išplaukiančiu 6.30 val., ir tada tik pasižymi ir nurodo ateiti į uostą, kur laive tavęs lauks diamonitirion (savo ausim tą girdėjau). Uostas aišku skambus pavadinimas tai prieplaukai, bet sako taip. Ta vadinamoji viza kainuoja 30 eurų ne ortodoksam, berods yra kažkokia nuolaida studentams. Keltas kainuoja tarp 7 ir 12,5 eurų, priklausomai nuo to ar kelsiesi paprastuoju ar greituoju ir kur išlipsi. Vienuolynuose už nakvynę ir maistą mokėti nereikia, bet aukas jie priima.

GRK_2015_6__253

Išplaukę iš Ouronopolio keltai atgabena į Daphni uostelį arba į tolimesnius vienuolynus. Keltas vienas iš būdų keliauti Šventąjame kalne. Keliauti reiškia, derintis prie tų kelių keltų ir jų atplaukimo/išplaukimo laiko. Paprastai iš Ouranopolio keltas išplaukia ryte ir kelionė iki paskutinio sustojimo Kafsokalivia skiti užtrunka trejetą ir daugiau valandų. Čia lėtasis. Greitasis prasisuka greičiau, tik nesu tikras ar stoja visuose vienuolynuose.

Kita būdas autobusai. Iš Daphni galima nusigauti į Karyes iš kurio galima pasiekti ko gero visus vienuolynus. Nebandžiau. Tad sakau ko gero. Vėlgi, būna po 1 reisą per dieną. Na gal kai kur ir 2 reisus padaro. Tvarkaraštį (tiek kelto, tiek autobuso) galima sužinoti vienuolynuose ar tam pačiam Karyes.

Na ir trečias, smagiausias keliavimo būdas – savomis kojomis. Kaip tikras piligrimas. Šį variantą beje pasirinkau aš. Išvykdamas supratau, kad tai buvo geras sprendimas. Noriu pakartoti. Internete galima rasti atstumus ir pagal tai susidėlioti maršrutą. Atstumai dažnai nelabai ką reiškia, nes svarbiau laikas, t.y. per kiek laiko nueisite iš vieno vienuolyno į kitą. Kadangi ėjau vakariniu krantu, tai galiu pasakyti, kad teko eiti labai jau kreivais kalnų keliukais, tiksliau šunkeliukais, nors kažin ar šunys tokiais laksto. Kilti ir leistis. Kiek užmačiau rytinį krantą, ten buvo ir gero kelio, gero turiu omenyje pakankamai plataus, smėlėto ir ne tiek kalnuoto.

Tiek info apie Šventąjį kalną. Dabar apie mano džiaugsmus ten 🙂

 

Pranašas iš Diuseldorfo

Pasirinkau kelionę iš Ouranopolio. Pasirodė simboliška pas vienuolius keliauti iš Dangaus miesto, nes būtent tokia miesteliūkščio pavadinimo reikšmė. Iki jo apie 2 val. kelio autobusu nuo Tesalonikų.

Smagumai prasidėjo tik išėjus iš viešbučio Tesalonikuose. Stotelėje užkalbino toks gana pagyvenęs vokietis. Jis laukė autobuso į oro uostą, aš į Chalkidikės autobusų stotį (hmmm… berods nepaminėjau, kad Šventasis kalnas tai vienas iš Chalkidikės „pirštų“). Ko gero jau seniai į šeštą dešimtmetį įkopęs vokietis išrodė tarsi tipinis germanų turistas – sportiniai šortai neslėpė senatvės sugrubintų kojų, tą patį su rankomis darė trumparankoviai marškiniai. Prieš gerą dešimtmetį vaizdas gal ir būtų kėlęs juoką, bet dabar atrodė visai įprastai. Vokiečiui pasiteiravus ar kalbu angliškai ir kuris autobusas veža į oro uostą, apsikeitėme tradiciniais pastebėjimais iš kokios šalies esame bei trumpu diskursu apie Lietuvą šiandien. Tada išaušo futurologijos kurso valanda. Kaip bebūtų keista, akstiną tam suteikė senojo germano vizitas parduotuvėje, kur jis užmatė, kad jogurtas pagamintas Vokietijoje. Oh well, ko gero jam nešovė mintis užsukti į Modiano turgų ar begalę kitų parduotuvių. Bet pranašiški ženklai, juk dėl to ir pranašiški, kad pasirodo ten kur reikia ir tada kada reikia. Grįžtant prie to jogurto.

Jie net jogurto negali pasigaminti. Atsiveža iš Vokietijos. Jei net to negali pasigaminti, tai ji yra žlugusi,  – porino germanų pranašas.

Tiesa vokietis nebuvo koks nors actą garinantys keistuolis, kuris mato vien sąmokslo ar tai chaoso teorijas. Tad tuoj pat pažėrė statistikos. „60 proc. jaunų graikų iki 26 metų neturi darbo ir niekada jo neras. Tai didelė problema“. Nesiginčijau, nes mintis kaip ir logiška, mano paties skaityta ir ne kartą, nuolat stebint kas darosi Eladoje. „Ar žinai, kas išsprendžia tokią didelę bedarbystės problemą?“. Pakračiau galvą, nes tuo metu labiau rūpėjo ar spėsiu į 9 val. išvykstantį autobusą. „Karas. Visais laikais, susikaupus svariai bedarbių masei, juos išnaikindavo karas“. Mintis įdomi. Juolab irgi kažkur girdėta. Tuomet elektroninis stotelės tablo rodė, kad iki mano autobuso atvykimo likę 12 min. Iki senojo germano autobuso, panašus laiko tarpas. Tad jis tęsė pranašysčių seriją, nurodydamas, kad iš Vokietijos bus išvyti turkai, o tada žlugs Turkijos ekonomika. Nes kaip tik prieš tai pastebėjo, kad Graikija labai daug lėšų išleidžia ginkluotei, o aš atsargiai užsiminiau, kad senos žaizdos ir Turkija pašonėje taip lengvai negyja. Tad ir vokietis šoktelėjo link tos valstybės. Vėliau dar užkalbino Rusiją ir Ukrainą, vėl gi mano iniciatyva, tačiau nieko aiškaus ta tema nepranešė, tad ir aš ją praleisiu.

Galų gale jis prasinešė esąs iš Diuseldorfo, kur, sakė jis, gamina tankus ir „Persil“ miltelius.  Mūsų miestas, porino jis, yra vienintelis nebankrutavęs ir intensyviai vykdo visokias statybas. Deja, čia jau pasirodė mano ir jo autobusai, tad kada tiksliai ir koks karas, nebespėjau išgirsti.

Nedangiškas miestas

GRK_2015_6__259

Chalkidikės autobusų stotis pasirodė toks pusiau tvartas, palyginus su anksčiau aplankyta Makedonijos autobusų stotimi. Bet čia buvo nemokamas WiFi. Tiesa ar mano, ar ne mano autobusas kaip tik laipina žmones teko klausti pas vairuotoją. Bet hey, kelionės ir yra bendravimas su vairuotojais, padavėjais, pranašais ir šiaip visokiais žmonėmis.

Kelionė iki Dangaus miesto neprailgo. Visų pirmą priekyje sėdėjo išvaizdi mergina, antra – autobusas stojo kiekvienam kaimelyje, kilo į kalnus ir leidosi iš jų, tad akys nuolat lakstė nuo merginos prie vaizdų.  Vienam kaimelyje merginai išlipus teko susikoncentruoti prie vaizdų.

Tik atvykęs į Ouranopolį nulėkiau pasiimti savo diamontirion. Išleido netoli Piligrimų ofiso padalinio, tad teko paėjėti tik kelis metrus. Tik užėjęs pasijaučiau matąs kadaise skaityto „Kapitono Michalio“ pagrindinį herojų ar šiaip vieną iš legendinių kleftų kapitonų. Į sieną atsirėmęs stovėjęs tikras mačo. Juodos kelnės, prasagstyti juodi marškiniai ir kryžiais bei Šv. Mergelės atvaizdais tatuiruotos rankos. Iš povyzos ir neskustų šerių galėjai pasakyti – taip, tai jis tikras, senas graikų kleftas. Tas kuris kadaise mušė Osmanus,  rėkdamas „laisvė arba mirtis“.

Diamonitirion negavau. Kai pasakiau, kad noriu išplaukti 8 val. sakė ateik rytoj, mes dirbam nuo 7.30 val. Būdamas vis dar neapšviestu, nepatikėjau, kad pavyks ryt nurodytu laiku rasti atviras duris. Jau dabar galiu pasakyti, kad klydau.

Taigi beliko susiorganizuoti bilietą į laivą. Čia pat buvo ir pas vienuolius plukdančios kompanijos biuras. Tad užsukau ir nedrąsiai, kažkuom rimtu užsiėmusio darbuotojo, paprašiau bilieto į greitąjį keltą. Pakėlęs galvą žmogus paklausė mano vardo ir tuoj pat jį užrašė kokiam tai žurnale. Kaip vėliau paaiškėjo ne visai teisingai, bet jokių papildomų problemų tai nesukėlė. Prisakė man ateiti ryte į uostą, ten jau laive galėsiu įsigyti ir bilietą.

Taigi buvo kokia 12 val. , sekmadienis, o aš jau baigiau visus reikalus. Pirmo senioko paklausęs kaip rasti mano viešbutį, nes iš booking.com atspausdintam lape adreso nebuvo, tiesiu taikymu (tiesiai ir pataikiau) nudrožiau ten, pakeliui veizėdamas kas gi per vieta tas Dangaus miestas. O vaizdas buvo nežavintis.  Begalė turistų ir atitinkamai jiems skirtų suvenyrų parduotuvių ir tavernų nežadėjo nei gero maisto, nei gero laiko. Juolab aplink kažkaip tai dažnai skambėjo maskoliška šnekta, o ir parduotuvių iškabos  bylojo ta pačia Mordoro kalba. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad turistinės parduotuvės čia daugiau pardavinėjo vienuolių prekes, ikonas, piligrimų lazdas. Tiesa netrūko ir įprastų magnetukų, kepurių, akinių ir kito šlamštelio.

Sėkmingos rankos ar tai akies dėka, viešbutis buvo ramesnėje to miesteliūkščio vietoje, jei nekreipsime dėmesį į non stop skambančią sirtakio melodiją iš gretimos parduotuvės. Non stop, tęsėsi iki kokios 10 val. vakaro, gal tesėsi ir po to, bet ausų kamštukai ir miegas neleidžia diskutuoti apie sirtakio skambėjimo trukmę.

Liko dar vienas svarbus pasiruošimo kelionei pas vienuolius momentas. Maistas.  Ten gi maitina du kartus per dieną, jei pataikai ateiti tuo metu, kai jie dar nepavalgę. Tad nudrožiau į parduotuvę įsigyti kokių tai maistų. Riešutai, džiovinti vaisiai, nuga – tokį pagalbos nuo bado rinkinėlį susidėliojau. Vėliau pagalvojęs dar pridėjau keletą obuolių.

Likusį laiką paskyriau įstabaus bizantinio bokšto apžiūrai, bet dideliam nusivylimui į vidų patekti negalėjau. Tad susirinkęs savo žaislus patraukiau užmatytu taku, katras gi vedė prie Šventojo kalno sienos. Pakeliui dar per tvorą apžiūrėjau vieno, už sienos likusio, vienuolyno griuvėsius. Griuvėkus bandoma prikelti, pasinaudojant ES fondų lėšomis. Aplink amsėjo ir lakstė šunys, kartais prasukdavo poilsiautojų mašina, nes vos ne iki pat sienos vieno po kito besislapstydamos tarp alyvmedžių beigi kitų medžių blaškėsi vilos, langais vėpsodamos į jūrą.

GRK_2015_6__276

Ties vienuolių respublikos siena takas suko kairėn viliodamas dar poros valandų pasivaikščiojimu per slėnį, tačiau teko to atsisakyti. Ryt laukė kiek rimtesnis pasivaikščiojimas. Tad pargrįžęs miesto pakraštyje užėjau į senuko išlaikomą cukrinę ir susiviliojau frappe su kataifi ir baklava. Mano nuostabai baklava  ir kataifi buvo skaniausi valgyti Graikijoje per paskutinius kelis vizitus. Na jei jau būti tiksliam tai paskutinius tris.

Viešbučio darbuotojos rekomenduota taverna ant jūros kranto maistu nesužavėjo, bet leido pasigėrėti virš grįžtančių žvejų laivų besisukančiais žuvėdrų pulkais. Nu gražu gi.

GRK_2015_6__290

GRK_2015_6__298

GRK_2015_6__308