Kartais

Sako ji ateina pati, nekviesta. Kai nori. Nes ji kaip tas katinas – vaikšto viena, kur nori ir kada nori. Kartais eina ilgai, kartais paklysta ir nuklysta. Nes pagundų daug, o šalikelės tokios viliojančios. Taip ir lauki to gaivaus salstelėjusio dvelksmo, muzikos pažadinančios be tikslo klaidžiojantį žvilgsnį. Kaip tekančios saulės ryte, išlaisvinančios pasaulį iš kartas jaukios, bet vis tik tamsos. Ir kas matė ryte su rūku nuraustantį dangų prieš pasirodant jai, žino, kad tokių akimirkų verta laukta.

Kartais atrodo, kad matai siluetą tolumoje, gal tai tik miražas, o gal tik dar viena šalikelė, padedanti pasimesti. Kartais apsimeti, kad taip ir geriau, nes leidi užplaukti nuovargiui.  Kartais nėra kur eiti. Kartais…