Praleisti ir eiti į turinį

Kartais

2018/01/07
tags:

Sako ji ateina pati, nekviesta. Kai nori. Nes ji kaip tas katinas – vaikšto viena, kur nori ir kada nori. Kartais eina ilgai, kartais paklysta ir nuklysta. Nes pagundų daug, o šalikelės tokios viliojančios. Taip ir lauki to gaivaus salstelėjusio dvelksmo, muzikos pažadinančios be tikslo klaidžiojantį žvilgsnį. Kaip tekančios saulės ryte, išlaisvinančios pasaulį iš kartas jaukios, bet vis tik tamsos. Ir kas matė ryte su rūku nuraustantį dangų prieš pasirodant jai, žino, kad tokių akimirkų verta laukta.

Kartais atrodo, kad matai siluetą tolumoje, gal tai tik miražas, o gal tik dar viena šalikelė, padedanti pasimesti. Kartais apsimeti, kad taip ir geriau, nes leidi užplaukti nuovargiui.  Kartais nėra kur eiti. Kartais…

GRK_2015_6__291.jpg

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: