Praleisti ir eiti į turinį

Įstabūs nutikimai vienuolių respublikoje. Pusiaulietuvis

2015/07/12

GRK_2015_6__516

Gruzinų dainos

Nors tą rytą senajame vienuolyne nesigirdėjo nei metalinio varpų balso, nei duslaus mušamų lentų garso. Tiesiog prabudau su saule. Net kiek anksčiau, nes saulei kylant jau stebėjau, kaip ji ryškina vienuolyno spalva, kaip palengva įveikdama debesų užkardas žvilgčioja pasaulin. Tie momentai magiški.

Jau prieš septynias sėdėjau autobusiuke, vežančiame iki sekančio vienuolyno, prieš tai dar pamojęs ranka Jakovui, kurio keliavo į antrą pagal amžių vienuolyną – Vatopedi. Mano pasirinkimas gi kiek kuklesnis, buvęs gruzinų vienuolynas, toje vietoje, kur pasak legendos išlipo Šv. Mergelė Marija – Iviron.

Kelias pasirodė gana paprastas, primenantis pirmos dienos pasivaikščiojimą iki Simonas Petras vienuolyno, platus ir išpiltas smėliu.  Kad ir lėtai vietomis, bet autobusiukas važiavo be jokių problemų. Ši pusiasalio pusė pasirodė lygesnė, mažiau kalnuota. Vaizduotę kerėjo tik nuolat išnyrantys seni bokštai ir kiti pastatai, pakrantėje skalaujamoje jūros. Norės sustoti, apžiūrėti. Gražių vaizdų aišku ir čia netrūko.

Po geros valandos jau išlipau prie Iviron prieplaukos, kur pasitiko be galo aštrus medienos kvapas. Tarp akmeninių pastatų buvo prikrauta begalė nepjautų medžių, girdėjosi staklių ūžimas. Dirbo lentpjūvė. Aplink vieno miškingos vietovės, tad vienuolynas tuo naudojosi.

GRK_2015_6__517

Ko gero nenustebinsiu pasakydamas, kad Iviron pasirodė įspūdingas. Už tįstančio dirbamos žemės lauko kilo pilį primenanti siena užsibaigianti mediniais nukarusiais balkonais ir spalvotomis išsikušusiomis sienomis, spoksančiomis į jūrą.

Tokį ankstyvą rytą piligrimų priimamajame jau būrėsi nemažai svečių. Iškabinti lapeliai informavo, kad vienuolyne, dėl didelio norinčių skaičiaus, priimama tik vienai nakvynei ir kambarį atlaisvinti reikia iki 8 val. ryto, o gauti galima tik po 12 val. Ir ne dėl kokių nors apeigų, paprasčiau reikia pravalyti ir pakeisti patalynę. Beje tokia pati tvarka buvo ir Megisti Lavras.

Šalia svečių priimamojo buvo ir virtuvėlė, kur galima pasidaryti kavos/arbatos, užkąsti, savo atsinešto maisto ar padėtų loukoumi ir obuolių. Kadangi šiame vienuolyne rytinis valgymas buvo numatytas 11 val. tai tokių užkandžiaujančių čia buvo kiek daugiau nei keletas. Besiruošiantys išvykti piligrimai stengėsi užganėdinti skrandį, prie kelionę. Čia laukė dar viena įstabi akimirka.  Prisėdus kavos, prie stalo priešais sėdėję trys vyrai pavalgę persižegnojo ir pradėjo dainuoti, negarsiai, ramiai ir beprotiškai gražiai. Sėdėjau netekęs visų amų ir rodės net galimybės judėti, bijant pabaidyti tą vos ore sklendžiančią giesmę. Tai buvo kažkas nepakartojamo. Taip ir nesupratau kas tai – bažnytinė giesmė ar liaudies daina. Bet koks skirtumas, grožis nuo to nedingsta. Spėju, kad tie vyrai buvo gruzinai, kalba pasirodė panaši į dieną prieš tai girdėtą. Jauniausias iš jų buvo apsirėdęs šventiko rūbais, vyresni gi pasirodė, jam keik patarnavo, pvz. sutvarkė stalą po valgio, išplovė indus.

GRK_2015_6__519

O kieme gulėjo tyla, kartais pajudinama vėjo sukelto medžių šnarėjimo, kartais paukščių balsų. Nedrąsių, tarsi bijančių sutrikdyti vienuolių maldą. Buvo laiko pasivaikščioti, apžiūrėti kaip vėliau paaiškėjo bažnyčios prieangį puošiančias freskas (pradžioje galvojau, kad tai valgomasis, nes priešais esantį tikrą valgomąjį puošė didžiulis bokštas su varpais, akimirką pamiršau, kad ne katalikų žemės čia). Šiek tiek aptrupėjusios, pablukusios, jos vis tiek be galo gražios.

Dar viena priežastis, kodėl bažnyčią palaikiau valgomuoju, jos fasade buvo puošybos elementai labai jau primenantys lėkštes. Sakyčiau osmaniško stiliaus lėkštes.

Buvo laiko prisėsti po sena liepa, barstančia krentančiais liepžiedžiais ir tiesiog atsiversti knygą. Prisėdę bulgarai pasakojo kas vyksta jų šalyje, apie korupciją, aš gi pasakojau, apie Lietuvą, apie mūsų kopimą aukštyn, apie ES struktūrinius fondus ir jų panaudojimą.

Būtent bulgarai ir pasakė man, kad mažoji bažnyčia atidaryta ir ten galima pasižiūrėti kaip jie sakė „Bogoroditsos“ ikoną. Tą, kuri garsina šį vienuolyną. Legendos pasakoja, kad ji atplaukė iš pačios Gruzijos. Beje vienuolyno pavadinimas iš tiesų yra senasis graikiškas Gruzijos vardas – Iberija. Tik kaip žinia graikiška „v“ raidė panaši į lotyniška „b“, dėl to mūsuose sakoma Iberija, nors turėtų būti Iverija. Tad Iviron ir yra ta pati Iberija. Ko gero naujienos nepasakysiu, kad ir biblijos pavadinimas kilo iš graikiško žodžio „knyga“, kas yra „vivlio“ graikiškai, bet dėl tų raidžių panašumo patapo „biblio“ 🙂 Beje, graikiškas žodis „vivlio“ kilo nuo senojo Biblo miesto (katras graikiškai aišku Vivlos). Biblas kadaise buvo vienas iš svarbiausių prekybos papirusu centrų, o ant papiruso ir rašė knygas. Tokia vat ta pavadinimo grandinė.

11 val. vienuoliai visus pakvietė valgyti. Ir čia valgomasis pilnas freskų, skaitomos biblijos garsų ir marmuro stalų. Maistas? Išskyrus šokolado pyragą čia buvo labai jau neypatingas. Keistas pupų, morkų ir pomidorų padažo troškinys, nemalonaus kvapo žuvis, kurios net neprisverčiau paragaut, nebloga feta ir apelsinas. Na dar stiklinė vyno, duona, vanduo.

GRK_2015_6__539

Po to jau gavau kambarį. Tiesa prieš tai dar įsitikinau, kodėl vienuolynuose vietą reikia rezervuotis. Bulgarai, kurių buvo kokie aštuoni, priėję prie archontario tiesė jam faksą, kurį siuntė į vienuolyną. Archontaris gi atsivertęs savo knyga ir ilgai ieškojęs, jų nerado.  Tad sumurmėjo, kad jei negavo patvirtinančio fakso, reiškia deja vietos jiems nerezervuotos. Vėliau mačiau, kaip bulgarai išvyko į kitą vienuolyną ieškoti vietos. Beje, man iš Iviron vienuolyno paskambino patys, kai išsiunčiau faksą, informuoti, kad viskas gerai, galiu atvykti.

Kaip „ne visai tikrojo“ tikėjimo atstovas vėl gavau kambarį tik sau. Šį kartą dvivietį, bet be kaimyno. Ką sužinoję maskolis su gruzinu, sakė „tau gerai“. Būtent čia, matyt užplūdusios ramybės ir gerumo, užliūliuotas, savo noru, neverčiamas padėjau tik maskoliškai balbatuojantiems maskvėnui ir gruzinui susikalbėti su archontariu ir užsirašyti į svečių registracijos knygą. Tiesa gruzinas dar sava kalba kalbėjo.

Dušo vienuolyne nebuvo, tik prausykloje įrengtos žemesnės ir kiek gilesnės kriauklės.

GRK_2015_6__548

Prancūzai

Pasidėjęs daiktus, jaučiau, kad kažko trūksta, kiek pasukęs galvą supratau, kad kojos nesupranta, kaip čia šiandien jų nekankinu beprotišku pasivaikščiojimu. Tad kiek apsidairęs, nusprendžiau, kad visai nieko aplankyti, man nakvynę atsakiusį  Stavronikita vienuolyną. Juolab kad iš prieplaukos jis puikai matėsi ir viliojo savo pilies įvaizdžiu. Prieš tai vienuolis sakė „Mia ora“, kas yra viena valanda. Ir nors ėjau be kupriako, o kelias buvo smagiai platus, dulkėtas ir be jokių netikėtų pakilimų nusileidimų, vis tik pasivaikščiojimas pirmyn atgal užtruko 3 valandas.

Stavronikita pasirodė labai jau nedidelis vienuolynas, bet pilies įspūdis neišnyko. Tada supratau, kad paskambinus prieš keletą savaičių, nakvynės ten prašyti neverta. Čia pat prie įėjimo sutikau tris jau matytas asabas, dar pačią pirmą dieną Agiou Dionisiou vienuolyne sutikti trys prancūzai irgi ką tik čia atėjo. Jie atsiminė, tą „crazy“ per kalnų ožių takais nusileidusį jaunuolį. Šį kartą buvau nenuvargęs, tad belaukiant archontario buvo puiki proga pasikalbėti. Pasirodo vienas iš jų graikas, iš Epyro, tiesa jau seniai gyvenantis Prancūzijoj. Kiti du prancūzai. Bet kas nustebino tai kad vienam iš jų 74 metai ir jis haikino! Neįtikėtina, bet prancūzai iki Stavronikita atėjo. Tiesa ne iš taip toli, tik iš Karyes, bet vis tiek valanda su trupučiu. Sakė jie nakvos čia.

GRK_2015_6__550

Archontaris leido man pažiūrėti bažnyčia, tokią pat nedidelę ir gražią kaip ir pats vienuolynas. Freskos, freskos ir dar kartą freskos, jos taip ir neatsibodo, vis dar kerėjo savo grožiu, nors per tas dienas Šventajame kalne jų mačiau begalę. Beje, vos tik bažnyčioje užmyniau ant nedidelio kilimėlio, vienuolis tuoj pat mimika leido suprasti kad to negalima daryti. Ai nu ir šiame vienuolyne nekalba angliškai, jei kas ruošiatės nukakti.

Keliaujant atgal buvo laiko pasigrožėti pačiu Atono kalnu, kurio viršūnėje užstrigo debesis, pakvėpuoti pravažiuojančių mašinų sukeltomis kelio dulkėmis ir dar kartą pasimėgauti saulės glamonėmis, kurias taip mielai būčiau iškeitęs į dušą 🙂 Beje mašinų kelyje sutikau net kokias visas 10, jei įskaičiuoti ir traktorių, riedėjusį į dar vieną statybvietę. Taip palengva ir grįžau į Iviron.

Pakeliui teko matyti ir vartelius į vieną iš skiti su užrašu, kad piligrimų nepriima. Yra čia ir tokių, kurie nenori net menkiausių trukdžių.

Šeštą valandą prasidėjo jų apeigos, taip vadinamam katholikone, tik pasibaigusios jo sklandžia vorele prasitęsė į mažesniąja bažnyčią su garsiąją ikona. O iš jos, tuo pačiu srautu nukeliavome į valgomąjį. Valgis buvo tas pats kaip ir ryte tik be skaniojo pyrago ir vyno.

Po vakarienės dar buvo smagaus laiko pasivaikščioti, apžiūrėti vienuolyno parduotuvę, kur pardavinėjo visokius jų gaminius, pamaklinėti aplink. Kažkur prie vartų vėl sutikau maskolį su gruzinu. Pastarasis tuoj pat pasiūlė eiti prie netoliese esančio stebuklingo šaltinio. Stebuklingo, bes jis yra prie pat jūros, bet vanduo nesūrus. Čia jo žodžiai. Dar pridėjo, kad reikia man būtinai to vandens įsipilti ir parsivežti, ko nepadariau. Maskolis buvo ne itin kalbus. Gruzinas dar sugebėjo papasakoti tą pačią, prieš dieną iš vienuolio girdėtą, legendą apie Šv. Atanasijų ir dar negirdėtą legendą apie Šv. Mergelės Marijos ikoną.

Pasak legendos, seniai seniai,  kai Gruzijoje buvo karas, tą ikoną vietiniai įmetė į jūrą, saugodami nuo priešų. Ji gi atplaukė iki Šventojo kalno ir šviesos spindulys iš dangaus apšvietę ją, kad vienuoliai išvystų. Bet kiek jie besistengė ikoną priplaukę ištraukti iš vandens, tiek jiems nepavykdavo, nes ikona atsitraukdavo. Tada vienas iš jų susapnavo, kad ikoną gali ištraukti tik gruzinas. Kaip tik vienuolyne ir buvo gruzinas vienuolis, kuris be problemų ikoną ištraukė iš jūros. Vienuoliai pagarbiai ją patalpino pagrindinėje bažnyčioje, bet kitą rytą ten ikonos neberado. Ji kabėjo ant vienuolynų vartų. Tad vėl nunešė ikoną į bažnyčią, bet kitą rytą vėl neberado ikonos bažnyčioje. Po keleto tokių bandymų, jie vėlgi susapnavo, kad ikona turi būti bažnyčioje prie vartų, idant saugotų vienuolyną nuo negandų ir priešų. Ir sakoma, kad kol ji čia, vienuolynas saugus. Todėl ši ikona vadinama Panagia Portaitissa.

GRK_2015_6__565

Tokia buvo gruzino legenda, yra daugiau šios legendos variantų, ir ne visose ikona plaukia iš Gruzijos. Bet negi gruzinas rinksis kitus variantus. Tiesa pasakius keistas tas gruzinas, save jis laikė rusu, ką labai aiškiai pasakė. Maskolijoj jis gyvena jau 25 metus. Tad nenustebau, kai pasakė nekenčiąs Amerikos, kad ten vien blogis ir ištvirkimas. Nenustebau ir kaip pasakė, kad JAV sukėlė maskolių karą su gruzinais ir su ukrainiečiais. Nenustebau ir nesiginčijau. Ne ta čia vieta ir galų gale teisingai sakė Christas yra tikėjimas ir yra logika, jos nelabai sueina. Jiems ilga Amerikos ranka yra tikėjimas. Ką ir besiginčysi.

Tad dar kurį laiką pasikalbėjęs su jais, mandagiai atsisveikinęs, nusiploviau. Ryte vėl laukė ankstyvas kėlimasis.

Bulgaras ir Lietuva

Ryte suspėjau dar kartą apeiti vienuolyną, įkišti nosį ir į apeigas. Pratęsėm, prieš parą keletu žodžiu prasidėjusią, pažintų  su policininku iš Atėnų. Jis čia buvo atvykęs su tėvu, tad labai norėjo, kad juos pafotografuočiau.

Netikėtai pro vienuolyno vartus įėjo Christas su anais dviem Kafsokalivia sutiktais graikais. „Mano drauge“ sakė Christos šypsodamasis, atsakiau tuo pačiu. Dar suspėjome pasidalinti nutikimais, kol neatėjo laikas leisti link autobuso sustojimo. Mano laikas Šventajame kalne ėjo pabaigon.

GRK_2015_6__573

Sulaukęs autobuso išdardėjau į Karyes, kur savo džiaugsmui vėl sutikau prancūzus. Karyes toks Atono centras, čia netgi keletas parduotuvių ir užkandinių yra. Iš čia kitu autobusu turėjau pasiekti Daphni prieplauką. Bet ik tol dar susitikau vakar dienos bulgarus, kurie ruošėsi važiuoti į Zographou vienuolyną, nes tai bulgarų vienuolynas.  Buvo ir dar keletas matytų veidų, kurie šypsojosi ir spaudė ranką.

Autobuse gi Prancūzijos graikas jau kvietė sėsti šalia, labai norėjo sužinoti apie Lietuvą. Tad man beliko pasakoti, kur mes dabar, kur einam ir kas esam. Pats jis pasisakė esąs akių gydytojas, kuris pulkininkų diktatūros laikais po universiteto baigimo pabėgo iš Graikijos. Pabėgo nes nenorėjo tarnauti kariuomenėje, kas buvo privaloma ir buvo maoistinių pažiūrų, kas buvo labai jau neprivaloma ir net pavojinga. „Būti maoistu pulkininkų Graikijoje, tai tas pats kaip džihadistui atvykti į Šventąjį kalną“. Smagu buvo klausyti, jo pasakojimo, kaip palaipsniui keitėsi jo pažiūros. „Važiuodamas savo Jaguaru vis dažniau pastebėdavau, kad tai nesiderina su maoistine ideologija“, sakė, tad beliko keisti ideologiją. Prancūzai išlipo pakeliui, nes norėjo haikinti iki Chiropotamou vienuolyno. Tad beliko atsisveikinti, kaip ir su pačiu Šventuoju kalnu. Ramiai ir su grauduliu akyse.

Ir nors tikėjaus, kad jau viskas, nutikimai baigėsi, klydau. Užsisvajojęs sugebėjau nusipirkti bilietą ne į tuoj pat išvykstantį greitąjį keltą, bet į 2 valandas plaukiantį lėtąjį. Tai ir padovanojo paskutinį įstabų susitikimą.

Patogiai įsitaisęs atvirame viršutiniame kelto denyje, na taip sakant ant stogo, ramiai sau mėgavaus fotoaparatu kilnojimu ir praplaukiančių vaizdų stebėjimu, kai išgirdau paauglišką balsą maskoliškai klausiantį ar aš kartais ne rusas. Be abejonės, mano atsakymas buvo „ne, aš iš Lietuvos“. Ir tada išgirdau „Labas“! Šalia vaiko sėdėjęs šventikas, paaiškino, kad vaikas pusiau lietuvis, kad jo mama iš Vilniaus, iš Šeškinės. Ir nors jie, nes šventikas ir buvo vaiko tėvas, Vilniuj lankosi retai, bet puikiai atsimena koks gražus tai miestas. Jie gi bulgarai. Kalba pasisuko ir apie senąją bulgarų kalbą, kurią mokydamasi šventikas, gaudavo pavyzdžius ir iš lietuvių kalbos, ir apie tikėjimą. Būtent iš jo sužinojau, kad ortodoksai savo apeigas vadina liturgija. Jis kaip ir Christas, tikėjo, kad atvykau į Šventąjį kalną ne šiaip sau.

Būtent jo klausimas „Ką suradai Šventajame kalne, kokie įspūdžiai?“, – privertė pirmą kartą susimąstyti apie visą kelionę čia kaip vientisą epizodą. „Dar nežinau“, atsakiau, „Dar reikia laiko suvirškinti viską ką patyriau“.

GRK_2015_6__588

GRK_2015_6__595

GRK_2015_6__597

GRK_2015_6__555

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: