Praleisti ir eiti į turinį

Tesalonikai, kurių neprisijaukinau. Šiaurės Graikijos nuotrupos.

2015/07/22

GRK_2015_6__017

Vieną kartą atėjo laikas ir Šiaurės Graikijai. Kai jau nusprendžiau, kad važiuosiu pas Šventojo Kalno vienuolius, beliko sudėlioti ir kitą maršrutą, apimantį ne vieną tūkstantmetį. Aleksandro Makedoniečio pėdsakai, Bizantijos likučiai, Ali Paša žūtį mačiusios grindys ir dar daugiau vienuolynų.

 Visas tas kelias prasidėjo Tesalonikuose. Ten lijo. Gegužės pabaigoje, ten pylė lietus, įkyriai skverbdamasis pro ant galvos užmaukšlintą kapišoną.  Tokio lietaus Graikijoj dar nebuvau sutikęs. Jis nudažė miestą pilkšva darganos spalva. Jis ir miego trūkumas paslėpė nemažą dalį miesto, atverdamas tik Konstantinopolį primenančią seną bizantišką sieną ir nuostabias bažnyčias. Tad nenuostabu, kad pirmas įspūdis buvo bizantinis miestas, užpildytas senomis bažnyčiomis ir apjuostas vietomis aptrupėjusia, bet vis dar įspūdinga siena. Bizantija ko gero stovėjo mintyse, nes kelios valandos prieš nusileidžiant baigiau skaityti „Lost to the West“ apie tą pačią imperiją. O Tesalonikai buvo svarbi jos dalis, antras miestas. Kaip ir šiuo metu tai antras Graikijos miestas.  Beje, Lars Brownworth „Lost to the West“ smagi knyga, norintiems pažinti Bizantiją bet neperkrauti savęs šimtų mūšių, imperatorių ir įvykių duombaze.

Eidamas tomis lietumi blizgančiomis gatvėmis, nenoromis klydau į 1430 m. kai miestas atiteko osmanams. Atrodė ore tvyro ta pati neviltis. Štai ką kuria pusantros paros kelionė.

GRK_2015_6__014

Eidamas galvojau, kad šis miestas ko gero pasmerktas būti antruoju amžiams. Dirbtinis elementas ir Aleksandro sūnaus žudiko užgaida. Jis vis netapdavo tuo centru. Kad ir koks nuostabus buvo, jis neužgožė Konstantinopolio, na o vėliau ir Atėnų.  Tesalonikai atsirado  karaliaus įsakymu kelias dešimtis kaimų apjungus į miestą, kuriam davė karalienės vardą, kurią savo ruožtu pavadino pergalės prieš tesalų gentį vardu. Tokia visa grandinė. Dar verta paminėti, kad karalienė buvo Aleksandro Makedoniečio sesuo, o Tesalonikai ir dabar yra Makedonijos sostinė, tos graikiškosios Makedonijos.

Nors čia miestą vadinu Tesalonkais, bet lietuviškai jis žinomas kaip Salonikai. Graikai gi vartoja ir Tesaloniki, ir Salonika pavadinimus. Įdomu tik tai, kad graikiškas Tesalonikės vardas, pas mus pavirto daugiskaita, kaip beje ir dar vienas Atėnės vardas. Nes juk Atėnus vadinam Atėnais, o ne Atėnė, kaip turėtų būti.

Ir tik šiek tiek nusnūdus bei pabėgus lietui, pamačiau ir kitą Tesalonikų pusę – žmonių užpildytus skverus, ūžiančias kavinės ir vakarais žmonėmis patvinstančią mūro sukaustyta krantinę. Miestas staigiai atjaunėdavo, prisipildydavo balsų ir kvapų. Gatvėse vienas po kito pasirodydavo nuostabūs grafiti piešiniai, grojantys gatvės muzikantai ar tiesiog šiaip keistuoliai.

GRK_2015_6__142

Tesalonikuose yra ką pamatyti. Begalė bizantinių bažnyčių vilioja nuostabiomis freskomis ir mozaikomis, rami stūkso imperatoriaus Galerijaus kapui taip ir nepanaudota Rotonda. O kur dar tiesiog „kabojimas“ prie miesto tvirtovės sienų, tiesiog žiūrint į apačioje nerimstantį miestą, ar braidžiojant po energingą Ladadiko rajoną, viliojantį tavernų, klubų, kavinių iškabomis. Ir aišku miesto simboliu tapęs Baltasis bokštas, kuris gana įdomiai supažindina su miestu. Lengvai, išradingai, neperkraudamas. Tik reikia nepamiršti audiogidą pasiimti, nes viskas ten graikų kalba. Narstant miestą, būtina užsukti ir į Modiano turgų, gal sūrio, gar vaisių, o gal tiesiog sulapnoti gyros (toks vietinis kebabo atitikmuo) vienoje iš kelių užeigų. Turgus visad gera vieta pamatyti ir pajausti šalį.

Na ir muziejai. Archeologijos muziejus pasakojo Makedonijos istoriją ir kasdienį prieš tūkstantmečius gyvenusių žmonių buitį. Spindintys aukso dirbiniai ir sudužusių puodų šukės leidžia keliauti laiku. Kai lankiausi, ten buvo ne viena mokinukų grupė, kuriems kiek supratau ten vyko istorijos pamokos. Bet daliai plikas barzdotas ir Barcos maikute vilkintis keistuolis pasirodė įdomesnis, tad jie pasinaudojo proga išbandyti ir anglų kalbos žinias. Ką ir sakė, bandančiai priekaištauti mokytojai. Pasakysiu aš jums, Barcos maikutė yra užtikrintas būdas užmegzti pokalbį su vietiniais, tiksliau jie patys užmegs.

GRK_2015_6__096

Dar vienas aplankytas muziejus Bizantijos kultūros. Kapų, freskų, mozaikų, puodynių ir ikonų likučiais pasakojantis pasakiškos ir daugeliui pradingusios imperijos gyvenimą.  Abu muziejai yra vienas šalia kito ir net turi bendrą bilietą, t.y. vietoje 2 bilietų be problemos galima įsigyti bendrą abiems muziejams bilietą.

Tesalonikai uostas, tad nuo krantinės galima stebėti krovininius laivus lėtai sėlinančius link uosto. To paties, kurio kranai vakarais juoduoja, raudono dangaus fone. O miestas ošia, pakrante plaukia žmonės, skveruose grojama, kalbama, valgoma, bučiuojamasi ar ginčijamasi. Atrodė, kad vakare visas miestas išeina į skverus, suplaukia pakrantėn, paskandiną miestą savo balsuose.

GRK_2015_6__240

Vis tik nuostabiausia miesto dalis pasirodė senasis turkų kvartalas. Kadaise Tesalonikai buvo daugiau žydų ir turkų miestas nei graikų. Turkai buvo iškeldinti 1923 m., žydai … naciai ir čia paliko savo kruviną pėdsaką. Tad dabar senasis turkų kvartalas yra ta ramybės ir istorijos oazė, nesunaikinta per didįjį Tesalonikų gaisrą. Siauros, aukštyn žemyn lakstančios gatvės, tyla, sutrikdoma pravažiuojančių automobilių ar prie apžvalgos aikštelės siaučiančių vaikų. Pasitaikančiose kavinėse sėdėjo vietiniai, gurkšnodami kavą.

Tesalonikuose begalė bažnyčių. Bet ko gero dar daugiau liturginių rūbų, reikmenų ir ikonų parduotuvių. Kaip ir vaikščiojančių šventikų bei vienuolių. Dar vienas miesto veidas.

GRK_2015_6__008

Tiesa čia irgi galima rasti taip vadinamą Chinatown‘ą. Nors ir ne tokį spalvingą kaip filmuose. Miesto centre, kur didžioji dalis smagumų, paprasta vaikščioti pėsčiomis. Galima ir viešuoju transportu. Bilietus pardavinėja tiek kioskai, tiek aparatai pačiame autobuse. Viešojo transporto prireiks norint pasiekti vieną iš dviejų miesto autobusų stočių. Didžioji ir naujesnioji – Makedonijos veža visur išskyrus Chalkidikę, nes į tą poilsiautojų kraštą gabena iš Chalkidikės autobusų stoties, pas vienuolius irgi iš čia. Beje, abejose stotyse yra nemokamas WiFi.

Klaidžiojau po šį miestą nemažai, bet taip ir nepagavau jo, nesugebėjau padaryti savu, kaip kad Atėnų ar Konstantinopolio, nepaisant visos beprotiškai nuostabios bizantinės praeities, muziejų. Gal dėl to, kad nuolat lyginau su numylėtais Atėnais, gal dėl pirmos dienos lietaus ar nuolat mintyse kabojusio laukiamo vizito į Šventąjį kalną. Bet kokiu atveju, tą miestą verta pamatyti, nors ir trumpam.

GRK_2015_6__081

Ir dar. Kabant ten kažkur paleis senas sienas, užsuko mintis, kad Lietuva ir Graikija yra panašios. Panašios tuo, kad abi be proto didžiuojasi savo šlovinga praeitimi, abi kelis šimtmečius buvo okupuotus ir galų gale išsivadavę sukūrė naują valstybę, beprasmiškai ieškančią nors kokių nenutrūkusių ryšių su praeitimi. Abi ieško tęstinumo, kuris seniai pradingęs kažkur istorijos puslapiuose.

GRK_2015_6__109

GRK_2015_6__160

GRK_2015_6__102

GRK_2015_6__106

GRK_2015_6__080

GRK_2015_6__130

GRK_2015_6__134

No comments yet

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: